gen. ltn. Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Sveiki, ne taip jau seniai buvau išsakęs nuomonę apie tai, kas darosi mūsų visų Tėvynėje. Mažai kas pakito, gal ir neturėjo pakisti, juk tai – tik vieno seniai esančio atsargoje generolo nuomonė. Tačiau iš sklaidos ir reakcijos supratau, kad toli gražu ne man vienam rūpi Lietuvos žmonių gerovė. Yra tikrai daug bendraminčių, gaila, kad jie ne valdžioje.
Visą dieną stebėjau žiniasklaidą. Nieko naujo: čekučiai, Seimas, vis nesugebantis pasitraukti, napoleonė, mananti, kad jos sapalionės apie galimą atsistatydinimą dar kam nors įdomios ar kad kas nors ja tiki. „Jei neklausysite, tai atsistatydinu ir viskas – Lietuvai galas be manęs, nes esu tai, kas Lietuvai geriausia“. Ar tikrai?
Galų gale sužinojau, kad visa Lietuvos ateitis sutelkta TS-KD prezidiume. Šiek tiek netikėta. Maniau, Seime. Nenorom prisiminiau tarybinių laikų posakį, kuris man pasirodė aktualus ir šiandien: „Nepakeičiamų nėra, yra tik dar nepakeisti“. Posakis tarybinių laikų, tačiau, mano nuomone, labai tinka mums ir šiandien, nes dabartinė valdžia ir jos sprendimai man labai primena tuos, jau pradėtus pamiršti laikus.
Na, kaip ir nieko naujo, jei nebūčiau išvydęs „Lietuvos ryto“ publikacijos apie Anders Fogh Rasmussen britų laikraščiui „ The Guardian“ atskleistą informaciją. Nenoriu perpasakoti viso straipsnio, siūlau tiesiog paskaityti ir paklausti savęs, ar viskas pas mus gerai (Lietuvoje)? Ar tikrai čekučiai tai yra ta tema, kuri šiandien mums turi rūpėti labiausia? Ar nėra kai ko kito, rimtesnio, apie ką su mumis niekas nekalba, bet, matyt, kalba mūsų visų vardu kitose vietose.
Ponas Rasmussen nedviprasmiškai pasakė, kad, jei NATO nesugebės pasiekti susitarimo dėl aiškaus Ukrainos kelio į Aljansą, o vien saugumo garantijų bus aiškiai per mažai, tai yra akivaizdi galimybė, kad kai kurios šalys imsis individualių veiksmų, galimai iki karių pasiuntimo į Ukrainą (Lietuva irgi minima). Ponas Rasmussen neslepia, kad apie Ukrainos saugumą buvo rimtai kalbama su keliais Rytų Europos lyderiais ir kad yra grupė svarbių Rytų ir Vidurio Europos sąjungininkų.
Būtų kaip ir nieko baisaus, jei tai kalbėtų ne ponas Rasmussen (buvęs NATO Generalinis Sekretorius, o šiandien grupės, svarstančios tarptautines saugumo garantijas Ukrainai, vienas iš pirmininkų). Vargu, ar tai, kas pasakyta, paimta iš „palubinsko“.
Klausiu: o jums nesinorėtų sužinoti, kas toje grupėje atstovauja Lietuvai? Aš labai norėčiau. Ar nenujaučiate, iš kur tos kalbos (tokiame lygyje) apie mūsų karių siuntimą? Ar tikrai jau nėra pažadėta? Štai klausimai, kurie man iškilo šiandien, perskaičius „Lryto“ publikaciją, tačiau kadangi jokios reakcijos į tą publikaciją nepastebėjau, tai pamaniau gal tai ne taip svarbu. Pagalvok tu sau – kažkoks karas!
Šioje šviesoje ir visi žaidimai su atsistatydinimais ir pasileidimais atrodo visai kitoje spalvoje. Gal kas nors per daug prisižadėjo (nenauja mūsų šalyje), gal pagaliau suprato, kad „pasikarščiavo“, tik daug rimtesnėje vietoje negu rinkėjai? Ir nutarė bėgti, kol ne vėlu? Na, ir gal vėl eilinį kartą gavo per nagus ir teko skubiai persigalvoti?
Nekenčiu visokių sąmokslo teorijų, bet pamąstykime kartu. NATO, matyt, nesuteiks saugumo garantijų Aljanso vardu Ukrainai, tada atsiranda „anokia šimonytė“ – šantažas. „Nepažadėsite – įvesime kariuomenę“. NATO nepažada. Kas tada? Mūsų lietuvaičiai šauniai žygiuoja į karą (gal net ne vieni). Lietuva tampa karo su Rusija dalyvė!
Suprantu, kad, pagal kai kurių „ekspertų“ vertinimus, Rusijoje jau neliko nė vieno surūdijusio šovinio, o branduoliniai ginklai pasenę, surūdiję ir nedirba (šiandien sužinojau). Tik aš tuo netikiu. Matyt, ukrainiečiai, kuriuos masiškai bombarduoja kiekvieną dieną, irgi netiki.
Ar bus atsakas? Manau, kad neišvengiamai. Ar kam kyla klausimų, į kur tas atsakas bus? Man kaip ir aišku. Ar mes pasiruošę tokiai įvykių sekai…?
Ar atsakys kas nors už pasekmes? Kas? Kada? Kas bus tie sprendimo priėmėjai? Seimas? Ar turi tokius įgaliojimus? Į šį klausimą tegu atsako juristai, pasitelkę dvasias (jiems tai gerai sekasi paskutiniu metu), o aš leisiu sau pacituoti KONSTITUCIJĄ: 2 straipsnis „Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ 9 straipsnis „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“
Įdomu, kaip jūs galvojate: ar Tautai yra svarbesnių klausimų, negu įsivėlimas į karą? Manau, nėra, gal tik išlikimas, bet tai – labai susieta.
Nujaučiu, bus „linksma“ Vilniuje per NATO viršūnių susitikimą. Buvau viename, kur taip ir nepavyko susitarti.
Noriu paklausti mūsų visų: gal jau varom iš tos palatos (Nr.6)? Gal jau laikas pagalvoti, kaip ten patalpinti napoleonus, fiurerius, mesijus ir t.t.?
Lietuviai, mes – laisva Tauta! Nesuprantu, kaip taip atsitiko, kad leidomės nutautinami, leidome kirsti mūsų šaknis, pradedame išsižadėti šeimos? Kada ateis laikas, kai Tėvynė jau mažai ką reikš? Negi jūs galvojate, kad tiems, kas leidžia sau žaisti karą, žaisti mūsų ateitimi ir gyvybėmis, nors kiek rūpi mūsų ateitis ir gerovė? Negi jūs tikite, kad jei, neduok Dieve, teks, kad nors vienas iš tų vertybininkų (ne savo Tautai) paklius į tuos 14 %, kurie dar yra ir kurie gins Lietuvą? Aš netikiu. Gal laikas kelkis, Lietuva?
