Atsargos gen. ltn. Valdas Tutkus,
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Tikriausiai ne kartą teko girdėti, kad revoliucijas padaro entuziastai ir patriotai, tačiau jų vaisiais naudojasi niekšai. Nežinau, tai teisybė ar ne, ar tai taikytina ir mums, lietuviams? Matau, kas daroma su mano Valstybe, tauta, ir galima susidaryti įspūdį, jog būtent taip ir yra.
Štai jau 33 metai, kai mes nepriklausomi, laisvi. Bet ar tikrai? Juoba kad dažnai tenka girdėti klausimą: ar už tokią Lietuvą kovojome? Ar už tokią laisvę? Taip, tikrai už laisvę ir, be abejonės, ne be reikalo beveik prieš 33 metus žmonės savo kūnais ir gyvybės kaina apgynė mūsų laisvę, išvarė okupantus iš mūsų Tėvynės. Tačiau kyla klausimas: kur šiandien ta vienybė? Kur patriotizmas? Kur nesavanaudiškumas? Kaip taip atsitiko, kad būdami laisvi ir nepriklausomi patekome į interesų grupių ir klanų įtaką? Kodėl mūsų visuomenė susiskaldžiusi ir apatiška? Kodėl virš 50% piliečių tiesiog netiki permainomis, gerove, politikais ir paprasčiausiai net neina balsuoti?
Matyt, tai atsitiko ne per vieną dieną. Kartu su nepriklausomybe ir laisve atėjo būtinybė keisti mūsų gyvenimo stilių, santvarką, lygiuotis į „vakarus“, kartais net nelabai suvokiant, kas tie „vakarai“ ir kaip jie atrodo. Atsirado galimybė privatizuoti valstybinį turtą. Šaunu, tačiau kartu atsirado galimybė prisiplėšti.
Kartais pagalvoju: iš kur pas tarybinius valdininkus atsirado tiek pinigų, kad išpirktų ištisas gamyklas, įmones, žemes? Matyt, ne iš algos susitaupė. O ir iš Vakarų atėjo ne patys sąžiningiausi verslininkai (primenu, kad Lietuva ilgą laiką buvo priskiriama prie rizikingų investicijoms valstybių). Taip, kad išvogė mūsų Tėvynę brangieji. Bet dar ne viską. Dar liko gardžių kąsnių, tad ir skubama kaip galima greičiau, ir ceremonytis nėra kada.
Tačiau dar yra ir Tauta. Bet tam, kad mes patylėtume ir nekreiptume dėmesio, ir nemaišytume, atsiranda daug „svarbesnių“ dalykų. Čia ir „5-a kolona“, ir visokios mažumos su keistais reikalavimais, tankai Katedros aikštėje, kažkodėl netramdoma pedofilija, na, ir, žinoma, karas Ukrainoje. Nėra laiko pagalvoti, kas darosi namuose, Lietuvoje, o darosi, mano manymu, nelabai geri dalykai.
Patinka tai mums ar ne, tačiau akivaizdu, kad pasaulis keičiasi. Keičiasi svorio centrai, atsiranda ir iškyla nauji žaidėjai, nauji interesai, o su jais ir nauji įtakotojai. Ar šie pokyčiai palies mūsų Lietuvą? Neabejotinai. Klausimas kaip? Tai, manau, jau priklauso nuo mūsų. Nors… Jau dabar bandoma įkalti į galvas, kad didieji kalasi, o mes tik būsime ten, kur nutars už mus. Bijau, jei taip atsitiks, tai galime atsirasti ne ten, kur dauguma nori.
Kodėl valdantieji (bjaurus žodis, kokie jie valdantieji?) elgiasi būtent taip? Kieno interesams atstovauja? Kodėl mums brukamos kažkokios keistos vertybės? Kur dingo pagrindinė vertybė – Lietuvos žmonių gerovė? Gal tai jau ne vertybė? Kodėl, kai nėra atsakymų, gauname vieną – taip yra Europos Sąjungoje. Nors kai pasigilini, pasirodo, kad taip nėra, kad ne visoje Europos Sąjungoje. Ir JAV ne visai taip.
Tad kodėl mes turime žiūrėti, kaip ten yra kažkur? Mes juk gyvename čia, Lietuvoje, todėl ir turėtume galvoti pirmoje vietoje apie savo Tautą, savo žmones, nes Valstybė, mano giliu įsitikinimu, esame mes su jumis, ŽMONĖS, o ne atskirų grupuočių interesai.
Tai ką gi turime atmetus emociją? Užsienio vertybinė politika – sugadinti santykiai su kaimynais, Baltarusija padovanota Putinui ir šiandien jau niekam ne naujiena, kad Rusijos kariuomenė yra prie Vilniaus, o kaimynystėje tuoj bus dislokuotas branduolinis ginklas.
Santykiai su Kinija irgi, matyt, ne greitai pagerės, ypatingai po Kinijos ambasadoriaus Prancūzijoje pareiškimo. Tuo pat metu Europos Sąjungos vadovai vienas po kito lekia į tą pačią Kiniją. Greičiausiai tam, kad priverstų ją (Kiniją) skaitytis su Lietuvos pozicija ir apsaugoti mus nuo sankcijų, kurių pasekmes jau pajuto mūsų verslas. Panašu, kad Prancūzija neskubės imtis priemonių prieš „išsišokėlį“. Taip, kad teks pakariauti vieniems.
Mūsų „vertybiniai“ veiksmai su baltarusiškom trąšom, Kaliningrado tranzito ribojimais, kurstymais pasiųsti karius (tiesa, ne savo) į Ukrainą susikauti su rusais, kivirčas su Vokietija dėl brigados, matyt, irgi neliko nepastebėti Europos Sąjungoje ir NATO. Tai puikiai iliustravo Lietuvos Prezidento pasirodymas Europos Sąjungos parlamente. Matyt, sunku palyginti su „mūsų visų Prezidento“ pasirodymu. Skleidimas gandų, kad tai daroma JAV patarus ar paspaudus, tikrai neprideda visuomenėja meilės Amerikai. Atrodo, turėtume džiaugtis Lietuvos užsienio labai vertybinės politikos pasiekimais. Tik man kažkodėl liūdna.
Na, visai kitas reikalas ekonomika. Čia tai jau tikrai tvarka. Pastoviai girdėjome „ekspertų“ vertinimus apie vis kylančią ekonomiką ir gerėjantį gyvenimą, kol galiausia šiandien per radiją teko išgirsti tikrų ekspertų liūdnus vertinimus, kad pramonė smunka. Jei neklystu, kovo mėnesį – net 14% ir tai, be jokios abejonės, tinai artimiausiu metu atsilieps mums vartotojams.
O ko tikėjomės? Jūrų uostas ir Lietuvos geležinkeliai merdi (turbūt laukia, kol bus privatizuoti – juk valstybei nereikalingi), pagrindinės pramonės sritys vos verčiasi arba traukiasi iš Lietuvos. Tiesa, bankai kažkaip sugeba uždirbti milijardinius pelnus (nežinote kaip?). Ministrai laksto į JAV, ieško iš ko dar pasiskolinti. Tiesa, skolas grąžinti teks jau kitiems. Bet visgi teks. Mūsų visų sąskaita.
Taip, kad ruoškimės, brangieji. Pinigų reikia ir jų trūksta. Bet tai irgi ne problema – MOKESČIŲ REFORMA !!! Viskas bus išspręsta. Čia jau geriau pakomentuoti, nei gerbiamas Valius Ažuolas, vargu ar galima.
Brangieji, jei leisime sunaikinti smulkų ir vidutinį verslą, ūkius kas maitins? Manote, stambieji? Jų visai kitas tikslas. Negi reikia daug proto, kad suprastume, jog smulkus ir vidutinis verslas išlaiko save, savo šeimas, moka mokesčius ir tai labai daug žmonių, kurie neprašo jokių dotacijų. Atvirkščiai – patys dotuoja. Jie labai reikalingi ir naudingi. Tai jau seniai suprato kitose ES valstybėse, tik gaila, čia ne ta sritis, kurią imtume kaip pavyzdį.
Gal kas pakomentuos, kodėl pieną iš smulkiųjų pienininkų perka po 15 ct už litrą, o iš stambiųjų – po 80 ct? (Čia iš ūkininkų protesto mitingo prie Seimo pateiktos informacijos). Negi turintys kelias karves gauna ženkliai blogesnį pieną? Tikrai nelabai suprantu.
Baisiausia, kad dar mus laiko durniais („vatnikais“ ir „kremliniais“, kad jau aiškiau būtų).
Nekalbėsiu apie visus mokesčius. Paimkime. kad ir nekilnojamo turto mokestį. Pasirodo, jis socialiai teisingas. Nežinojau. Gal tie „ekspertai“ paaiškins, kur tas teisingumas? Žmogus paima kreditą, sunkiai dirba, taupo, įsigyja nekilnojamą turtą (kuris, beje, kaip taisyklė, įkeistas bankui už kreditą), nuo uždirbtų pinigų tvarkingai sumoka mokesčius, moka palūkanas. O dabar še tau – sumokėk dar ir nekilnojamo turto mokestį, nes jis socialiai teisingas.
Geras teisingumas. Niekas jau net neslepia, kad tai tik pradžia, jog pripratintų prie mokesčio, o paskui jo dydis dar kils.
Ar pagalvojo kas, kad pensininkai, turintys butus gerose vietose, tiesiog nesugebės išsimokėti? Teks parduoti. Gal toks ir tikslas? Kaip ir su neįgaliųjų reforma. Dabar jau naujas vertinimas – DALYVUMAS (sugalvok gi tokį terminą) ir medicininiai reikalavimai jau nebe tokie svarbūs. Turėjo žmogus, pavyzdžiui, 70% nedarbingumą. Čia ministerijoje pažiūrės į gyvenimo sąlygas, aplinką ir t.t. , žiūrėk, jau dalyvumas ir pakilo, ir mokėti reikia mažiau. Ginčų komisijos irgi nereikia. Nebus komisijos, nebus ir kam skųstis. Problemos kaip ir neliks.
Galima daug ir ilgai kalbėti ir rašyti. Klausimas turėtų būti keliamas kitoks: ar tikrai mums jau galas? Ar tikrai nėra išeities? Ar tikrai belieka tyliai laukti, kol būsime parduoti galingiesiems ir tik klausimas – už kiek? Na, kad nebūtų taip skaudu.
Manau, kad dar ne viskas prarasta. Viskas mūsų pačių rankose. Jei ir toliau sėdėsime namie, žiūrėdami televizorių tyliai spjaudysimės, galvosime, kad „čia nieko nepakeisi“, tai, matyt, taip ir bus. Vėl turėsime vadovus, kurie nesidrovėdami pasakys, kur mums eiti ir kur plaukti likusius 4 metus, kol vėl išauš rinkimų diena. Turbūt dar reikia pavargti, kol subręsime. Kol suprasime, kad konservatoriai, liberalai, socdemai, darbiečiai lietuviečiai – jau seniai viena „šaika“, kaip kai kurie save vadina, kad niekas nepasikeis, jei anie vėl ateis pavairuoti (klausimas, į kurią pusę).
Gal reikia atsigręžti į naujas jėgas, kurių daugumą sudaro niekada politikoje nedalyvavę, nesusitepę? Jėgas, kurios, nežiūrint puolimo jų atžvilgiu, auga? Tokias, kaip Lietuvos regionų partija, „valstiečiai“ ir kiti. Gal jos sugebės suformuoti šešėlinę vyriausybę, kad žmonės jau dabar žinotų, už ką balsuoja ir ko tikėtis. Matyt, reikia ieškoti ir asmenybių, kurių valdančiųjų klapčiukai niekaip nepamato, – tokių kaip Živilė Pinskuvienė, Ignas Vėgėlė, Valius Ąžuolas ir daugelis kitų. Tie, kurie nieko per daug nežada, kurie tiesiog daro savo darbą iš tiesų Vardan Tos… ir žmonių. Paprastų Lietuvos žmonių.
Jei ateis rimti politikai, kuriems pirmoje vietoje bus Lietuva, o didžiausia vertybė – žmonės ir jų gerovė, dar turėsime neišparduotą Valstybę. Aš tikiu. Gal tuo atveju ir Generalinė prokuratūra ras jėgų pažiūrėti į Vilniaus kolegas ir paprašyti šiandien valdžią turinčių atsakomybės už „nuveiktus darbus“. Gal paklausime ir mes, „vardan kokios tėvynės taip „sunkiai“ dirbote ir ką gero Lietuvos žmonėms padarėte“. Gal kai politikai supras, kad už darbus reikia atsakyti, kas nors pasikeis.
Šiandien linkiu kiekvienam pamąstyti apie savo vaikų ir anūkų ateitį, kad ta ateitis ateitų ir būtų šviesi. Na, o Vilniaus prokuratūrai linkiu, kad jūsų gražus darbas ir siekiai neliktų tik siekiai. Patikėkite – savo poelgiu prokuratūros prestižą kilstelėjote link saulės, bent jau vilniečių akyse. Gal visgi dar yra teisingumas mūsų Lietuvoje?
