Algimantas Rusteika
Priežastys
Vis klausiam – iš kur ir kodėl tai atėjo? Juk prigimtinė šeima – visuomenės ir valstybės išlikimo sąlyga, užtikrinanti tautos ir žmonijos tęstinumą. Kaip galėjo atsirasti ir pasauliniu mastu paplisti tą neigianti ideologija ir praktika?
Genderizmas yra dvidešimt pirmojo amžiaus Vakarų valstybinė religija. Paremta įtikėjimu, įvairiausių keistų lytinių tapatumų teisėmis, kasdienine žiniasklaidos liturgija, aršiu tikėjimo reikalavimu ir dar aršesniu netikėlių persekiojimu.
Šiai piktai religijai valstybinės ir tarpnacionalinės institucijos iš paskutiniųjų stengiasi suteikti teisėtumo priedangą ir juridinę apsaugą.
Tačiau diktatas prieš visuomenę atvėrė mums ir pačios visuomenės realybę. Pamatėme, kokie galime būti paklusnūs, naivūs, pasitikintys tais, kurie mums akiplėšiškai meluoja. Ir kažkodėl neapstulbome, pamatę, kokie esame bailūs ir susitaikėliški, abejingi kito nelaimei, bėdai ar nesėkmei. Ir kaip esame linkę susilieti su minia ir neprieštarauti aiškiai neteisybei.
Dėl priešingos sveikam protui ir žmogaus prigimčiai LGBT ir genderizmo ideologijos įsivyravimo dažnai sakoma, kad tai Frankfurto mokyklos ir aplamai neomarksizmo ilgamečio darbo Vakarų pasaulio universitetuose rezultatas. Kad tai tiesiog filosofijos katedrų tyloje nugalėję „laisvinimo“ filosofų ir pseudorevoliucinių praktikų plėtojamo kultūrinio marksizmo idėjos.
Tačiau nei gamtoje, nei visuomenėje niekada neįsivyrauja atsitiktinumai. Net didžiausios pasaulio beprotybės turi priežastis, išreiškia tam tikrus interesus. Ir tik būdamos bent tuo momentu naudingos susilaukia palaikymo, yra realizuojamos ir įsitvirtina visuomenėse.
LGBT ir genderizmo ideologija išėjo iš gėjų barų ir tapo politine praktika tik todėl, kad atitiko transnacionalinių korporacijų, pasaulinių finansinių ir politinių grupuočių interesus ir tapo viena iš globalizmo sudedamųjų dalių.
Kiekvienas šimtmetis turi centrinį įvykį, kurio pasekmės būna visų kitų istorinių įvykių svarbiausia priežastis. Devynioliktasis amžius – prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų pasekmių sukurtas šimtmetis.
Dvidešimtasis – Europos imperijų žlugimo ir rusų revoliucijos sukeltų pasaulinių įtakų persidalinimo karų epocha. Dvidešimt pirmasis akivaizdžiai tampa globalizmo kovos su tautų, nacionalinių valstybių ir piliečių laisvėmis ir naujo pasaulio persidalinimo amžiumi.
Visą pasaulį apraizgiusios transnacionalinės korporacijos ir bankai, verslo grupuočių valdoma ir politikoje didžiuliu mastu naudojama žiniasklaida, kur viskas neatskiriamai susiję su politiniais klanais ir grupuočių kova dėl įtakos sferų – tokia moderni naujojo socialimperializmo forma. Gyvenimas skolon – šios sistemos varomoji jėga ir kartu lemtinga silpnybė.
Po aukso standarto pabaigos tapo nebebūtina, kad visos paslaugos ir prekės būtų nupirktos realiais pinigais.
Įvedus tuščių dolerių spausdinimo standartą ir vis didėjančias, visuotines vartojimo paskolas, atsiskaityti tapo galima būsimomis pajamomis, jas nukeliant vis toliau į ateitį. Godulys turėti tai, ko dar neužsidirbai, sukūrė alkaną vartotojų civilizaciją.
Ekonomika turi nuolat, be perstojo, iki begalybės augti ir augti, o bet koks stabtelėjimas sukelia krizes ir griūtis.
Vis didėjanti prekių, paslaugų masė ir paskolų mastai užtikrino korporacijoms ir bankams vis didesnius, plėšikiškus pelnus. Didėjo atskirtis, vis daugiau turto telkėsi vis mažesnio rato žmonių tarpe.
Kreditais supančiota, formaliai laisva visuomenė darėsi vis labiau realiai priklausoma ir nuo bankinio kapitalo, ir nuo valdžios, vis labiau paklusni ir prisitaikėliška. Tačiau kartu augo ir socialinė įtampa.
Štai tada sistemos stabilumui išsaugoti buvo imta pasitelkti grynai socialistines politikos priemones. Dalį viršpelnių perskirstant per vis didėjančią pašalpų sistemą tapo įmanoma laikinai išvengti socialinės įtampos ir sprogimų. Tačiau buvo užaugintos ištisos parazitiškai gyvenančių, dar labiau tas įtampas didinančių liumpenų ir pašalpų gavėjų kartos, net nežinančios, ką reiškia dirbti ir užsidirbti.
Socialinės apsaugos sistemos stabilumui išsaugoti pasitelkta masinė imigracija, griaunanti Vakarų kultūras ir visuomenes iš vidaus. Tai neįmanoma buvo padaryti, nelaužant susiklosčiusių pažiūrų ir tradicijų sistemos ir nesukeliant masinio žmonių pasipriešinimo. Reikėjo priemonių visuomenėms fragmentuoti, suskaldyti ir kontroliuoti.
LGBT ir genderistinė ideologija kaip įrankis buvo globalizmo atradimas šiame kelyje. Pasitelkus kraštutines kairuoliškos teorijas ir praktikas, orientuotas į žemiausius instinktus ir tradicijų, trukdančių naujajam imperializmui įsitvirtinti, atsisakymą buvo galima daug lengviau manipuliuoti žmonių lūkesčiais ir valdyti tarpusavyje supriešintas visuomenes.
Todėl svarbiausi smūgiai visuotinei visuomenės kontrolei pasiekti buvo ir tebėra nutaikyti į dar galinčius organizuotai pasipriešinti Vakarų kultūros ir civilizacijos pamatus – prigimtinę šeimą ir krikščionybę.
Suabsoliutink bet kokių, kad ir mažiausių socialinių grupių tikras ir tariamas teises. Iškelk socialinio egoizmo vėliavas ir paniekink viską, kas šimtmečiais kurta ir yra šventa. Įkalbėk visuotinę kaltę pilietiškai ir kultūriškai gyvam žmogui už tai, koks jis yra. Ir beprotybės užvaldyta minia nušluos bet kokią kultūrą ir civilizaciją.
Istorija
Visa tai mažais žingsneliais ėmė eiti į Lietuvą nuo pat pirmųjų įstojimo į Europos Sąjungą metų. Overtono langų principu palaipsniui, neatskleidžiant galutinių tikslų visuomenė buvo rengiama būsimai genderrevoliucijai.
2004 metais buvo įsteigtas LGBT centras, 2005 metais moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas pakeistas lygių galimybių įstatymu, o moterų ir vyrų lygių galimybių tarnyba tapo lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Tai buvo ne šiaip pavadinimų pakeitimas – Lygių galimybių tarnyba de facto tapo biudžetine LGBT ir genderizmo ideologijos sklaidos įstaiga.
Pirmaisiais metais dar gana nedrąsiai kūrėsi visuomenininkai – Tolerantiško jaunimo asociacija, „Naujoji kairė „, rašę manifestus, bandę išjuokti tradicines šeimos vertybes ir rengę kelių asmenų viešas akcijas, praktiškai nesulaukusias didesnio visuomenės susidomėjimo. Po to ėmė įsijungti vis gausesnės ir rimtesnės pajėgos bei finansai.
Europos Ekonominės Erdvės ir Norvegijos Karalystės finansinė parama per programas, veikusias 2004-2009 ir 2009-2014 metų laikotarpiais buvo skiriama įvairioms, vis gausiau besisteigiančioms nevyriausybinėms organizacijoms LGBT stiprinimui.
Programos apėmė vadinamąją “neapykantos kalbą”, pažeidžiamų grupių įgalinimą, homofobiją, toleranciją ir multikultūrinės visuomenės kūrimą, lygių galimybių sklaidą, smurtą šeimoje, įskaitant smurtą lyties pagrindu, kovą su diskriminacija ir kitas LGBT ir genderizmo aktyvistų pamėgtas, ideologizuotas ir privatizuotas temas.
Vis aktyviau ėmė veikti Dž.Sorošo įsteigtas Žurnalistikos centras, tapęs kadrų rengimo genderizmo ir globalistinei propagandai kalve, to paties Dž.Sorošo įsteigtas Atviros Lietuvos fondas ir jo remiamas Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Diversity Development Group, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Lygių galimybių plėtros centras, VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos, Romų visuomenės centras, Aktyvių piliečių fondas, Amnesty International, tarptautinės LGBT organizacijos „ILGA-Europe“, švedų „RFSL“ federacija bei dešimtys kitų Lietuvoje naujai besisteigiančių NVO, mintančių iš užsienio skiriamais pinigais. Į finansavimą įsijungė Šiaurės šalių ministrų taryba, Europos komisija, Lietuvos Respublikos finansų, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir t.t.
Taip per penkerius metus buvo parengta dirva vadinamiesiems „pasididžiavimo” paradams, pradėtiems nuo 2010 metų ir skirtiems visuomenei provokuoti ir tolesniam “aktyvistų“ ir jų atstovaujamų darinių finansavimui gauti.
Pagal tokių eitynių scenarijų jos buvo rengiamos būtinai centrinėse gatvėse. Vartojama kuo daugiau visuomenės daugumą erzinančių šūkių, antikonstitucinių reikalavimų. Pabrėžtinai, dažniausiai iššaukiančiai ir su panieka visuomenei demonstruojamos egzotiškos seksualinės orientacijos ir primityvūs gašlaus seksualumo ženklai viešose vietose, netgi stebint vaikams.
Labiausiai buvo tikimasi sulaukti ir, be abejonės, sulaukiama žmonių nepasitenkinimo ir natūralaus emocinio atsako, nedelsiant fiksuojamo ir visam pasauliui transliuojamo iš anksto parengtų filmuotojų ir pseudožurnalistų. Kiekviena smulkmena buvo išpučiama iki begalybės ir nepaliaujamai transliuojama kaip „LGBT bendruomenės Lietuvoje diskriminacijos“ įrodymas tam, kad “aukos“ būtų dar labiau finansuojamos.
Ir taip atėjo laikas atakoms prieš pagrindinį teisinį kliuvinį – Konstituciją. Konkrečiau neapibrėžtoje šeimos konstitucinėje sampratoje LGBT organizacijas aptarnaujantys teisininkai atrado mažytę juridinę landą legitimuoti savo pretenzijas. Tam reikėjo santuoką tarp vyro ir moters ir prigimtinę šeimą parodyti tik kaip vieną iš galimų šeimos variantų, o partnerystę įteisinti kaip nepriklausomą nuo lyčių bendro gyvenimo teisinę formą, kurios teisės ir statusas faktiškai būtų lygūs šeimai.
Ir tada liktų tik teisinės technikos dalykai – lygių žmogaus teisių užtikrinimo pretekstu vienalytę partnerystę teismų pagalba pripažinti šeimyniniais santykiais, o po to ir nedelsiant tuo pačiu būdu legitimuoti jų teisę į santuoką ir įsivaikinimą.
Pirmasis rimtas puolimas įvyko 2011 metais, kurio pretekstu pasirinkta 2008 metais Seimo nutarimu patvirtinta Šeimos politikos koncepcija. J.Sabatausko ir A.Syso vadovaujami socdemai pateikė Konstituciniam teismui pareiškimą dėl to, kad Koncepcijoje yra įtvirtinta tik santuoka pagrįstos šeimos samprata.
Pagal Koncepciją šeima ir jos nariais nebuvo laikomi kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir vieniši tėvai, auginantys vaikus (įvaikius), t.y. nebuvę santuokoje vyras ar moteris su vaiku (vaikais) ar įvaikiu (įvaikiais). Tačiau, pagal kitus įstatymus šie žmonės buvo laikomi šeima ir jiems buvo teikiama įvairi valstybės parama.
Konstitucinis teismas ne šiaip pripažino šią Koncepciją prieštaraujančia konstitucijai. Jo nutarime atsirado dvi reikšmingos nuostatos. Pagal vieną iš jų, Konstitucijoje taip pat yra „saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas”. Tas „inter alia”, reiškiantis „be kita ko”, suponuoja logišką klausimą – o kas tas „kitas kas”, kas nėra vyro ir moters bendras gyvenimas?
Ir atsakydamas į šį klausimą Konstitucinis Teismas pateikė savo garsųjį apibrėžimą: „Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.”
Iš šios „sampratos” visiškai aišku, kad ji puikiai tinka bet kokiems bendro gyvenimo santykiams. Pagal ją šeima būtų kas tik nori – ir bendrabučio kambariokai, kareiviai ar vienoje kameroje sėdintys nusikaltėliai, irgi turintys tarpusavio atsakomybę, emocinį prieraišumą ir t.t.. Ir, kas svarbiausia ir ką reikėjo įrodyti – šis apibrėžimas visiškai tinka ir vienos lyties poroms, nes „sampratoje” apie lytis iš viso nekalbama.
Ir po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, užuot ištaisius Šeimos politikos koncepcijos neatitikimą įstatymams, buvo nutarta pakeisti pačią Konstituciją, priderinant ją prie Koncepcijos, tuo pašalinant neatitikimo pagrindą. Skubiai buvo pasiūlyta 38-jo Konstitucijos straipsnio pataisa, nustatanti, kad šeima sukuriama sudarius santuoką, o taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Ir, 2012 metų birželio 19 d. balsuojant ji tik per plauką nebuvo priimta, pritrūko tik vieno balso.
Kitas bandymas priimti pataisą pagal principą „Be Santuokos Ne Šeima” buvo 2013 metais, teikėjais pasirašė net 107 Seimo deputatai, ko visiškai pakako jos priėmimui. Kas įdomiausia, Konstitucijos pataisą pasirašė praktiškai visi konservatorių partijos Seimo nariai. Tos pačios konservatorių partijos, kuri dabar, vos po dešimtmečio pakeitė savo poziciją į visiškai priešingą. Tačiau dėl J.Sabatausko vadovaujamo Teisės ir teisėtvarkos komiteto sabotažo priėmimo procedūra buvo vilkinama beveik 3 metus. Iki balsavimų buvo prieita tik 2016 metais ir pataisa vėl nepriimta.
Po to atėjo ir 2019-ji, kada Konstitucinis Teismas kitu pretekstu dar plačiau atvėrė duris vienalytėms šeimoms. Užuot vien išsprendus teisinį ginčą, ar kitose šalyse registruotos vienalytės santuokos privalomos Lietuvoje, eilinį kartą buvo išplėstinai atsakyta į bylos klausimus ir, pasinaudojus proga, vėl pakoreguota šeimos samprata, įvedant į konstitucinę doktriną teiginį: „Kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu.”
Viskas, darbas buvo atliktas, teisinė dirva vienalytėms santuokoms išpurenta. Per užvaldytą sisteminę žiniasklaidą visuomenei buvo įteigta viešosios nuomonės, esą palankios LGBT siekiams, imitacija. Prie to didelė visuomenės dalis jau buvo įpratinta, pavargusi nuo nepaliaujamos propagandos ir prisitaikiusi. Konstitucinis Teismas, vadovaujamas Dainiaus Žalimo, neteisėtai ėjusio pareigas dar beveik metus po savo kadencijos pabaigos, būtų atmetęs bet kokius protestus prieš genderizmą įteisinančius įstatymus.
Dabartis ir kas gali būti
Tačiau būtent šio vienintelio ir svarbiausio dalyko Konstitucinis Teismas padaryti negalėjo – priimti LGBT ir genderizmo ideologijos įstatymų. Ilgai laukta ir brandinta istorinė galimybė tam darbui atlikti pagaliau atsirado po 2020 metų Seimo rinkimų. Naujoji Seimo dauguma koalicijos programoje numatė viską – Stambulo konvencijos ratifikavimą ir neapykantos kalbos kriminalizavimą, vienalyčių partnerysčių ir santuokos įteisinimą bei teisę įsivaikinti.
Pseudopandemijos suvaržymų supriešintos ir įbaugintos visuomenės pasipriešinimo niekas nelaukė ir buvo tikimasi greitai viską įgyvendinti. Liko tik Seime nubalsuoti ir traukinukas be jokių kliūčių būtų atriedėjęs į galutinę genderizmo diktatūros stotelę. Tačiau visuomenė netikėtai ir spontaniškai pakilo protestui į Didįjį šeimų gynimo maršą.
Už valdžios nugarų stojo globalizmo, Europos Komisijos, Pasaulio ekonomikos forumo, neokomunistų atsiimtų Baltųjų rūmų politinė ir ekonominė galia, tarptautinių fondų pinigai, prakeiktas lietuviškas nuolankumas ir ištižę kaip lepšiai, bevaliai mūsų ekscelencijos. Pakilusi visuomenė neturėjo nieko, vien savo rankas, protus ir širdis. Savo tradicijas, šeimas, vaikus ir tikėjimą. Ir kas pasiekta? Nei vienas jų projektas iki šiol nepatvirtintas.
Į lemiamą kovą dabar metama viskas. Pasitelkta net primityvi ir ciniška manipuliacija žmonių jausmais, teigiant, kad tas, kuris yra už tradicines vertybes, yra už Rusiją ir prieš Ukrainą, nors Ukrainos Konstitucijoje nuo 1996 m. įtvirtintas vienos lyties asmenų „santuokų“ draudimas, joje nėra galima nei homoseksualių asmenų partnerystė, nei LGBT propaganda mokyklose.
Tęsiamas neokolonijinis ideologinis šantažas. Prie LGBT organizuojamų renginių ir reikalavimų nuolatos prisijungia kitų šalių ambasadoriai.
Genderizmo ideologija nepriimtina didžiajai daugumai Lietuvos Respublikos piliečių, todėl tokie ambasadorių veiksmai skatina neigiamas nuostatas ir jų propaguojamų vertybių, ir jų atstovaujamų valstybių atžvilgiu.
Pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių diplomatai turi prisidėti prie draugiškų santykių tarp valstybių plėtros, nepaisant jų politinių ir socialinių sistemų įvairovės. Be to, konvencijos nuostatose aiškiai nurodyta diplomatinės atstovybės narių pareiga gerbti priimančiosios valstybės teisės nuostatas ir šiuo atžvilgiu išimčių nėra ir negali būti.
LGBT bendruomenių reikalavimai Lietuvoje yra gyvų visuomenės diskusijų objektas, jiems kategoriškai prieštarauja dauguma žmonių ir sprendimai yra išimtinai mūsų šalies piliečių prerogatyva. Diplomatinės atstovybės pagal tarptautinę neturi teisės kištis į valstybių vidaus reikalus.
Tačiau prieš kelias dienas 22 užsienio šalių ambasadoriai ir vėl oficialiai kreipėsi, darydami spaudimą įstatymų leidėjams ir reikalaudami LGBT propaguojamo Civilinės sąjungos įstatymo priėmimo. Tokie veiksmai ne tik pažeidžia Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 41 (1) straipsnį, draudžiantį diplomatams kištis į šalių, kuriose reziduoja, vidaus reikalus, bet ir iš esmės kenkia Lietuvos valstybės interesams.
Pasipriešinimas neomarksistinei lyčių revoliucijai, žodžio laisvės suvaržymams ir siekiams totaliai kontroliuoti visuomenes prasideda visame Vakarų pasaulyje. Ir daug kas sprendžiama jau nebe viršūnėse. Amerika turi Floridą, kur genderizmui nėra vietos ir vis daugiau valstijų prie to proceso prisijungia. Lenkija turi daugybę savivaldybių, kurios yra pasiskelbę laisvomis nuo LGBT ideologijos zonomis . Ir net Europos Sąjunga, ilgą laiką šantažavusi lėšų skyrimo apribojimais toms savivaldybėms, su tuo jau susitaikė ir savo sankcijas atšaukė.
Lietuvos šeimų sąjūdis taip pat pradeda šį procesą. Per savo išrinktus ar artimus vertybiškai savivaldybių tarybų narius savivaldybių tarybų tvirtinimui jau pradėjome teikti deklaracijų, kuriomis savivaldybės skelbiamos laisvomis nuo LGBT ir genderizmo ideologijos, projektus. Susilaukiame didelio vietos gyventojų, ilgą laiką laukusių panašių veiksmų, palaikymo.
Kiekvienam žmogui natūraliai kyla du klausimai. Pirmasis – kodėl jie, globalistai, ir Lietuvoje, ir visoje Europoje taip skuba? Atsakymas paprastas – todėl, kad genderizmo diktatūros galutiniam įtvirtinimui susidariusios palankios sąlygos yra laikinos ir iki galo atlenkta švytuoklė greit ims judėti atgal.
Lietuvoje valdančioji koalicija jau pradeda byrėti. Europoje po Italijos rinkimų blokuojančiai mažumai Europos parlamente reikalingų 4 valstybių su 35 proc. Europos Sąjungos gyventojų riba kritiškai priartėjo. Dar vieni panašūs rinkimai bet kurioje reikšmingesnėje ES valstybėje gali būti lemiami ir pati civilizacinio susinaikinimo sprendimų priėmimo Briuselyje galimybė būtų likviduota.
Todėl ir skubama. Karštligiškai stumiami ir JTO, ir ES projektai ir direktyvos, numatančios prievartinį pradėtų globalizmo procesų įteisinimą, visuomenės genderistinio pertvarkimo užbaigimą bei tam prieštaraujančių pilietinių veiksmų kriminalizavimą.
Kitas kiekvienam kylantis klausimas – kas bus? Pasaulyje nėra nei vieno, išskyrus Dievą, kuris atsakytų į šį klausimą. Aišku viena – esame tik proceso pradžioje. Globalių įtakų plokštės pajudėjo, pasaulio galių persiskirstymas ir pasidalinimas prasidėjo ir nei tautų, nei žmonių čia niekas nepasigailės. Tačiau lygiai taip pat aišku, kad šiame procese globalizmas išsisėmė ir pralaimi.
Yra net mažytė tikimybė, kad globalios galios centrai gali pamatyti civilizacinio ir kultūrinio pralaimėjimo ateitį ir atsisakyti šio ilgalaikėje perspektyvoje nebenaudingo projekto. Tačiau lygiai taip pat gali nugalėti gobšumas dėl trumpalaikės naudos. Ir lyderių menkystė, kuri tampa visuotine.
Antruoju atveju, atėjus neišvengiamam kritiniam momentui, tektų pasirinkti tiesioginę ir primityvią diktatūrą. Tada išsipildytų Frank Zappa žodžiai: „Laisvės iliuzija tęsis tol, kol bus pelninga iliuziją tęsti. Tada, kai iliuziją taps pernelyg brangu išlaikyti, jie tiesiog susirinks dekoracijas, atitrauks užuolaidas, išneš stalus ir kėdes ir pamatysite teatro užpakalinės sienos plytas“.
Lietuvos šeimų sąjūdis paskelbė deklaraciją „Lietuva pirmiausia”. Joje teigiama, kad Lietuvoje susidarė situacija, kurioje tolesnis valstybės egzistavimas be esminių, tiesioginę demokratiją sugrąžinančių reformų nebeįmanomas. Tam reikia laikinai užmiršti atskirų socialinių grupių interesus ir sutelkti visas pažangias visuomenės jėgas ir lyderius, nesistemines partijas, bendruomenes, asociacijas ir tikinčiųjų bendrijas vienam bendram tikslui.
Manau, kad Europos ateitis taip pat priklauso nuo to, ar bus pakilta tokiam veiksmui. Konservatyvių politinių veiksmų konferencija, telkianti dešiniąsias Europos valstybių ir visuomenių pajėgas, rudenį Londone įvyksiantis Jordan Peterson’o inicijuotas Antidavoso aljanso steigimas, vis didėjantis antiglobalistinių, prolife ir profamily organizacijų skaičius ir vis glaudesnis jų bendradarbiavimas suteikia vilties, kad tai jau prasideda.
Tačiau vyksta ir kas kita. Mes nebenustembame kasdien vėl ir vėl įsitikindami, kiek daug tarp mūsų vergų, mylinčių savo grandines, patenkintų savo nuolankumu ir patiriančių slaptą džiaugsmą, kai įvykdoma tai, kas liepta.
Mes tiesiog turime padaryti tą, ką privalome. Kiekviena karta, kiekviena tauta ir valstybė turi savo Termopilus. Už mūsų nugarų vėl Sparta ir Atėnai, mūsų vaikai ir mūsų tėvynių ateitis. Laisvė nėra dovana ar malonė ir jos niekas dykai nedalina.
Demokratijos ir laisvės žmonės turi tiek, kiek jos įstengia pasiimti. Tai pasiimkim. Aš dar tikiu, kad tai įmanoma.
(pranešimas, skaitytas LŠS tarptautinėje konferencijoje 2023 gegužės 21 d.)
