Gen. Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Savaitgalio skaitinys mąstantiems.
Na, ką, vėl apie Ukrainą. O taip norėtųsi apie Lietuvą, nors, tiesą sakant, nelabai suprantu, kur gyvenu. Lyg ir Lietuvoje. Valstybėje, kuri už kelių dienų minės iškovotą laisvę, Valstybėje, kurios žmonės aukojo gyvybes, gindami savo Seimą, ar Ukrainoje? Prezidentas bučiuoja Ukrainos vėliavą, savo kalbose kalba išimtinai apie Ukrainą ir jos interesus, vyriausybė pilnoje sudėtyje vyksta į Ukrainą, ant valstybinių įstaigų ir net Seime kaba Ukrainos vėliavos. Baisiausia, kad Ukrainos vėliava kabo ant Trakų pilies, o mylimiausias šūkis – „Aš Ukraina“. Ne mano šūkis.
Gal taip bandoma parodyti pagarbą kovojančiai Tautai? Nemanau. Jei tikrai rūpėtų Ukraina ir jos žmonės, tai mūsų valdžia būtų pusėje tų, kas siekia sustabdyti žudynes, išsaugoti ukrainiečius nuo sunaikinimo. Taip, kad man tai panašu į padlaižiavimą.
Žinoma, norėtųsi pakalbėti apie mūsų problemas. Kaip ten su LRT auditu? Su energetika? Medicina? Kaip su kylančiomis kainomis, nes suvokimas, „kad turime geriausią ekonomiką ir jau aplenkėme Japoniją“ jau nelabai veikia. Ypatingai, kai užsuki į parduotuvę ar degalinę. Rinkimų tvarka jau seniai turėjo būti pakeista, KGB agentų išviešinimas, Užsienio agentų įstatymas. Na, vienu žodžiu turime apie ką pakalbėti, nes panašu, kad nei senai, nei naujai valdžiai tai nerūpi. Tai gal bent mums turi rūpėti? Vietoje visko šito – Ukraina. Na, o ką daryti, jei valdžiai tik ji ir karas rūpi?
Tikrai labai nejauku, kai iš kiekvieno šaldytuvo girdime kalbas apie žudynes, miestus kolaborantus, penktas kolonas ir kad visi privalo žūti. Tikrai nėra taip. Gal geriau paklauskime valdžios, kas daroma, kad to karo nebūtų, kokie mūsų diplomatijos pasiekimai, stabilizuojant padėtį ir gerinant investicinį klimatą. Nesigirdi.
Taigi, Ukraina, karas, jo baigtis ir Lietuvos pozicija. Baisiausia tai, kad tas karas neturėjo įvykti. Reikėjo tik mąstyti, klausyti ir kalbėti. Kol aš apie tai kalbėjau, jau pora metų buvau kaltinamas visais nebūtais dalykais. Dabar žodis į žodį tai pakartojo JAV Prezidentas Trumpas. Jo kol kas „kremliniu“ nevadina, bet užsimena. Taigi, karo galėjo nebūti. Tai pirma.
Karas galėjo baigtis 2022, pasirašius sutartį Stambule, kur buvo susitarta, bet ne. Atvyko britų vadas B. Johnsonas ir basta – karas tęsiasi.
Leisiu priminti, kad Katare irgi vyko derybos, bet Ukrainai prireikė pulti Kursko sritį. Karas tęsiasi, Lietuvos „elitai“, beje, abu, tų vanagų priekyje. Tik noriu priminti, kad kasdien po 1000 + ukrainiečių lieka mūšio laukia. Visam laikui lieka. O mūsų vanagėliai, apsikabinę Ukrainos vėliavomis, šaukia apie „meilę Ukrainai ir jos žmonėms“. Man tai visai nepanašu į meilę. Noriu priminti, kad JAV gynybos sekretorius Ostinas Ramštaine įvardijo, kad žuvo daugiau nei 700 000 rusų karių. Nors Ukrainos oficialių duomenų nėra, bet kas tiki, kad jų žuvo mažiau.
Noriu paklausti Lietuvos „vanagiukų“: ar ramiai miegate naktimis? Ar nesijaučiate žudikais dėl savo politinių ambicijų?
Prisiminkime, apie ką buvo kalbėta. „Sutriuškinsime Rusiją mūšio laukia“ (I aktas). „Jokių kompromisų, kol neatsiimsime teritorijos iki 1991 metų“ (II aktas). „Ukraina turi būti sustiprinta ir jau derėsis tik tada, kai gaus NATO narystės garantija“ (III aktas). Klausimas: kur visa tai? Norime, kad Vakarai nepralaimėtų, bet nesugebame realiai įvertinti situacijos ir darome viską, kad Ukraina prakištų. Panašu, patinka būti „lūzeriais“. Na, kaip Afganistane. Kaip nori, taip ir piešk, bet buvo gėdingai prakišta. Dabar sąmoningai, ar ne, judame link to paties tikslo – prakišti. Paaiškinsiu.
Jau kuris laikas Vengrija, Slovakija, progresyvios jėgos Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje puoselėja taikos poziciją, tačiau nelabai sėkmingai. Atsirado politikas, Prezidentas, kuris skleidžia tą patį naratyvą. Supratote, kalbu apie D. Trumpą. Jis turi pakankamai galios ir gebėjimų šitą karą sustabdyti. Panašu, kad bus sunku atrasti aktyvių priešininkų, na, o protingos Valstybės jau keičia retoriką. Protingos, tai ne apie Lietuvą, nes po to, kai JAV ir net Ukraina prakalbo apie derybas, mūsų didis premjeras jau pareiškė, kad „neleisime pasodinti Ukrainos prie derybų stalo per prievartą“. Kitaip sakant, pasiuntė Trumpą. Na, sėkmės neleidžiant.
Reikalas tas, kad tiek JAV, tiek ES dar turi galimybę išeiti nugalėtojais. Nes bus Rusija pasodinta už derybų stalo, išsaugota dalis Ukrainos teritorijos ir valstybingumas, sustabdyta agresija. Tai pergalė.
Yra ir kitas variantas. Lietuvos. Ginkluoti Ukrainą iki dantų, mobilizuoti paskutinį jaunimą, nuo 18 metų ir kautis, iki galo. Tik, va, tas galas nelabai optimistinis. Rusijos kariuomenė eina pirmyn. Lėtai, bet užtikrintai. Ukraina praktiškai jau išsėmė savo mobilizacines galimybes, taip, kad galima duoti ginklų kiek nori, sustabdyti Rusijos puolimo jau nesigaus. Nebent NATO ateis su savo pajėgomis, tik aš tuo netikiu. Tokiu atveju, kaip minimum kris Odesa, Charkovas, niekas nežino, ką rusai nutars dėl Kijevo. Klausimas. Kaip tada bandysime kalbėti apie pergalę? Kaip Afganistane? Gal, tik kas patikės? Kaip ten bus su globalių Vakarų autoritetu, kuris jau dabar ne pats didžiausias? Na, o JAV su Prezidentu Trumpu toliau darys Amerika didžia ir, manau, jam pasiseks.
Va, štai, tokie pamąstymai. Būtų geriau, jei mūsų valdžia nustotų gąsdinti žmones karu, kuris gali įvykti tik dėl mūsų pačių nevykusios politikos. Gal laikas užsiimti darbais, darbais dėl žmonių? Turiu galvoje ekonomiką, žemės ūkį, mediciną, švietimą, bent pabandyti įvesti kažką bet jau panašaus į demokratiją?
Na, o mums, paprastiems, žmonėms jau laikas dairytis, žiūrėti, kas iš tiesų pasiruošęs pakeisti situaciją šalyje, bent pabandyti susigrąžinti nepriklausomybę. Tokių jėgų yra, tik reikia ramiai pažiūrėti, paieškoti.
