Pamąstymai apie žmogaus teises, lygybę bei toleranciją
Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Važiuodamas automobiliu visada klausau „Žinių radijo“. Visai ne todėl, kad tai būtų pats objektyviausias informacijos šaltinis (tikrai taip nėra), bet daug naujo ir įdomaus išgirstu. Štai ir šįkart skirtingu laiku išklausiau kelias lyg ir tarpusavyje nesusijusias laidas, tačiau man jos kažkaip netyčia susijo. Gal kam irgi pasirodys įdomu ir iškils klausimai, kurie iškilo man, o gal ir nėra ten jokio ryšio.
Pirma laida buvo labai įdomi ir naudinga – apie tuberkuliozę, jos prevenciją, gydymą, pavojų. Štai, sužinojau, kad tuberkuliozė ir šiandien yra viena iš 10 sunkiausių ligų, nuo kurių daugiausia mirštama (galvojau, kad jau seniai nugalėta). Pasirodo, kad vis daugiau tėvų pasinaudoja savo TEISE ir atsisako skiepyti vaikus. Nenoriu net diskutuoti, gerai tai ar ne, nes kalbame apie TĖVŲ TEISĘ. Turbūt daugelis sutiks, kad jie tokią teisę turi.
Vėliau buvo kita laida – jau ne apie tuberkuliozę. Joje buvo kalbama apie Neringos Dangvydės pasakų vaikams knygą apie homoseksualinius santykius – dvi tos pačios lyties poras, ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimą skirti Lietuvai baudą dėl SAVIRAIŠKOS TEISĖS APRIBOJIMO IR VAIKO TEISĖS PAŽEIDIMO GAUTI INFORMACIJĄ!
Čia tai man, ne teisininkui, iškilo klausimas. Knyga išleista, prieinama, tik nėra platinama mokyklose ir darželiuose. Kur čia saviraiškos problema? Reikškis į sveikatą. Ar saviraiška matoma tame, kad knyga be TĖVŲ SUTIKIMO turi būti platinama mokyklose ir darželiuose? Įdomu būtų sužinoti, ar aš, parašęs kokią knygiūkštę, turėsiu teisę reikalauti, kad ją platintų mokyklose? Ar galėsiu reikalauti kompensacijų dėl savo saviraiškos teisės pažeidimo? Gal reikės pabandyti… O gal Neringos Dangvydės „Gintarinė širdis“ oficialiai pripažinta klasika? Kaip, pavyzdžiui, Vinco Mykolaičio-Putino, Kristijono Donelaičio, Žemaitės ir kitų lietuvių literatūros klasikų kūriniai. Tikrai ne, bet dar ne vakaras…
Taigi, klausimas – kodėl šiuo atveju niekas neklausia tėvų nuomonės? Kodėl niekas nekalba apie TĖVŲ TEISĘ auklėti savo vaikus? NESKIEPYTI GALIMA, O AUKLĖTI – NE. Išvada peršasi pati – neišprusę jūs, provincialai, todėl ateis dėdė iš Europos ir pasakys, kaip reikia elgtis.
Dar ir kita išvada peršasi – toje demokratijoje ne visi ir ne į viską turi teisę. Gimdyti vaikus – teisė yra, atsisakyti skiepų – teisė yra, o auklėti taip, kaip manai esant teisinga – TEISĖS NETURI. Dabar, jei tik pradedi kalbėti apie mažumas, tu jau nusikaltėlis. Dar ir putinas jiems padėjo. Truputį ne į tą pusę – tu jau kremlinis.
Man tiesiog įdomu: ar ilgai save debilais laikysime, kurie net vaikų „teisingai“ išauklėti nemoka ir „teisingų“ vertybių nesupranta?
Dar pastebėjimas. Pas mus vaikai turi per daug ginamų teisių. Perteklinių. Kaip paaiškėjo. Keista kažkaip. Visas civilizuotas pasaulis kovoja už moterų, vaikų teises. O pas mus tik LGBT turi išimtines teises, o kiti ne (per durni, kad teises turėtų)?
Nežinau, ar tiesa, bet girdėjau, kad mūsų seimūnai jau suskubo ir ruošia nepilnamečių teisių apsaugos įstatymo pataisas (nesu tikras, kad įstatymo pavadinimą tiksliai įvardinau). Na, o ką daryt, juk ponai iš ES liepė. Baudžiauninkai – vykdyti.
Nesuprantu, ar stuburo neturime? Ar savigarbos? Ko neturime? Negi tikrai nieko savo LIETUVIŠKO neturime? Jei taip, pripažinkime tai oficialiai. Tegul važiuoja „pasaulio žmonės“ į pasaulį, tegul miršta Gedimino ir Vytauto tauta… Kam tauta be savigarbos ir pasididžiavimo savimi reikalinga? Jei už savo vertybes negali pastovėti? Jei Tautos išrinktųjų uždavinys – kaip ponams įtikti?
Gal ir piktokai, ir emocingai parašiau, bet patikėkite – širdį skauda.
Tiesiog informacijai: dar 2010 metais partnerystės klausimu labai aiškiai buvo išsireiškusi Europos Taryba, kad tai – NACIONALINIS REIKALAS. Todėl kyla klausimas – ką veikia mūsų europarlamentarai, ar jiems gėda ginti mūsų Tautos vertybes ir jie bijo pasirodyti provincialais? Aš nebijau.
Matyt, kažko šiame gyvenime pradedu nesuprasti. Aš tiesiog myliu savo Tautą ir Tėvynę.
