Gediminas Jakavonis
Kiekvienais metais rugpjūčio 31-ąją minime Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos dieną. Širdį užlieja geras, pasididžiavimo savimi jausmas, kad mes, lietuviai, tai padarėme pirmieji visoje Europoje. Kai gerai žinai tų įvykių užkulisius, negali nesižavėti tuometinio, pirmojo po atgautos nepriklausomybės, Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, mūsų kariuomenės vado Česlovo Jezersko veikla. Anuomet jų bendradarbiavimas, draugystė su buvusiu TSRS ginkluotų pajėgų vadu Pavelu Gračiovu, kuris turėjo didelę įtaką pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, padarė stebuklą – Lietuvoje neliko okupacinės kariuomenės.
Jei paskaitysite dabartinės Rusijos internetinius portalus, tai P. Gračiovas už šį veiksmą įvardijamas kaip generolas, išdavęs tėvynę, bet man daug įdomesni tuometiniai A. Butkevičiaus ir Č. Jezersko veiksmai, drąsiai ar avantiūristiškai reaguojant į susidariusią situaciją.
Gavę iš P. Gračiovo informaciją, kad B. Jelcinas palankiai vertina siūlymą išvesti iš Lietuvos Rusijos kariuomenę, vyrai strimgalviais lėkė į Palangą, kur tuo metu poilsiavo Vytautas Landsbergis. Tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, išnaudojant progą iškart skristi į Maskvą pas prezidentą B. Jelciną, pavyko įkalbėti labai ir labai sunkiai. Dabar jau apsiskelbęs „faktiniu valstybės vadovu“, tada, kaip ir dabar, V. Landsbergis pirmiausiai reikalavo iš Rusijos atlyginti okupacijos metu padarytą žalą, o jau po to kalbėtis dėl visų kitų dalykų.
Dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimt metų po minimų įvykių, imperijos griovėjas ir „visatos valdovas“ visur mato tik save vieną. Tik save vienus iškovojusius Lietuvai nepriklausomybę mato ir visa Tėvynės Sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partija, kurios nariai praėjusį šeštadienį varėniškius sukvietė prie Sąjūdžio laikais atstatyto Nepriklausomybės paminklo Senojoje Varėnoje.
Paklausyti rinkimuose į LR Seimą kandidatuojančių konservatorių partijos narių susirinko vos kelios dešimtys mano žemiečių.
Skambinu, kaip ir kiekvienais metais, A. Butkevičiui, Č. Jezerskui su šios dienos pasveikinimais ir klausiu: „Vyrai, ar jus kas S. Varėnon šia proga kvietė?“
„Ne, kol kas tu vienintelis, kuris mus šiandien prisiminė“, – gaunu atsakymą.
Česlovas nuo Senosios Varėnos gyvena apie 50 kilometrų, o Audriui iš Vilniaus ir valandos netruktų atvažiuoti, bet konservatoriams šiame renginyje svarbiausia save parodyti ir pagirti. Net ašaras išspaudžia klausant, kaip jie savo Lietuvą tėvynę myli.
O čia prisiminiau šviesios atminties „Dviračio žinių“ vedėją, kuris kažkada ir mane, ir patį V. Landsbergį parodijuodavo, V. Šerėną – „istorijos nesuklastosi!“.
Rinkiminis konservatorių partijos renginys vyko prie Atgimimo metais Varėnos sąjūdiečių atstatyto tarpukario Nepriklausomybės paminklo. Gyvi tos iniciatyvinės grupės nariai esam likę tik trys. Nesam konservatorių partijos nariai ir todėl čia esam nereikalingi.
