„Bankinės organizacijos kelia didelę grėsmę. Didesnę nei priešo armijos. Jei amerikiečiai leis privačiam centriniam bankui kontroliuoti savo valiutos emisiją, tai pastarasis, pradžioje infliacijos,vėliau defliacijos, bankų ir apie juos augančių korporacijų pagalba atims iš žmonių jų nuosavybę.
Ir gali ateityje tapti taip, kad vieną kartą jų vaikai atsidurs benamiais žemėje, kurią kažkada užkariavo jų protėviai..“ (Tomas Džefersonas, trečiasis JAV Prezidentas)
„Pinigų valdžia medžioja mūsų žmones taikos metais ir rengia sąmokslą prieš juos. Ji daug kartų despotiškesnė nei monarchija. Labiau akiplėšiška nei autokratija, labiau egoistiška nei biurokratija.“ (A.Linkolnas, nužudytas JAV Prezidentas)
„Tas, kuris kontroliuoja pinigų masę šalyje, yra jos pramonės ir prekybos absoliutus valdovas. Kai jūs suprasite, kokia nesudėtinga visa ekonominė sistema, kurią kontroliuoja keletas labai galingų žmonių, jums nebereikės aiškinti, iš kur kyla depresijos ir infliacija.“ (Dž.Garfildas, JAV Prezidentas, taipogi vienas tų, kuris buvo nužudytas.)
Net tiems, kurie vargiai žino didesnę dalį buvusių JAV Prezidentų, neturėtų būti paslaptis,kad šie asmenys gyveno XIX amžiuje ar amžių sankirtoje. Tai – plačiai žinomos istorinės asmenybės. Ir ne tik Amerikoje.
XVIII amžiaus pabaigoje iškovota Nepriklausomybė dar nereiškė, kad kovos dėl jos pasibaigė. Jei neįmanoma karine jėga priversti paklusti buvusios kolonijos, tai būtina bandyti kitokiais būdais padaryti ją priklausoma nuo buvusių metropolijų. Vienas jų – tyli finansinė ekspansija, apie kurią realiai ir bandė perspėti tuometiniai jaunos valstybės vadovai. Deja…
2013 metų pabaiga žymi vieną labai svarbią datą – Akto dėl FRS (JAV Federalinės rezervų sistemos) įkūrimo šimtmetį. Būtent prieš šimtą metų JAV Kongresas, paskutinę prieš Kalėdų atostogas darbo dieną, kai nemaža dalis kongresmenų išvažiavo namo, o likusieji nuolankiai balsavo „už“, įstatymiškai perdavė dolerio emisijos ir kontrolės teises jo pačio patvirtintai privataus kapitalo struktūrai.
Vargiai apie tai kas nors ims plačiai rašyti ar šimtmetį švenčianti organizacija organizuos kažkokias išskirtines iškilmes. Ir ne vien dėl to, kad šiandien jos veikimas yra labai prieštaringai vertinamas, bet dar ir todėl, kad šis įstatymas numatė tokias teises tik 99 metams. Vadinasi, realiai jau pereitais metais pasibaigė įstatymo veikimas ir dabartyje ši organizacija kaip ir neturėtų jokių teisių.
Deja, bet dar 1927 metais kongresas patikslino įstatymo veikimo sąlygas, priimdamas pataisą, pagal kurią įstatymas nustoja galios ir FRS sugrįžta valstybės žinion tik tada, jei Kongresas to pareikalauja. O dabartinis Kongresas… Beje, kaip ir būsimasis, vargiai kada to imsis.
Gal todėl ir stebime paskutiniais metais tokią aršią respublikonų ir demokratų priešpriešą, o jo ateities dienotvarkėje net nenumatomas šio klausimo svarstymas. O gal dar ir dėl to, kad per prabėgusius šimtą metų ši organizacija organizavo daug nusikaltimų, kurie, švenčiant jubiliejų, gali būti prisiminti ir viešai priminti? Galbūt. Tik vargiai šiandieniame pasaulyje yra tokia jėga, kuriai būtų leista juos įvardinti. Paprasčiausiai tokio masto ir tokios svarbos institucijos bevelija išlikti labiau nematomos.
Juk šiandien nelabai kas galėtų išvardinti realius galinguosius, kurie įtakoja globalaus pasaulio likimą ir patį globalizmo projektą. Jie taipogi nemėgsta viešumos, kaip ir kiekvienas, kurio gyvenimas ir darbai atsiduoda krauju. Tokia jų priedermė, toks įprotis, o įprotis dažnai būna bjauresnis už prigimimą.
Kas yra ta minima FRS? Paimkite paprasčiausią dolerio banknotą. Tiesiai viršuje atrasite užrašą „Federal Reserve Note“.Tik neapsigaukite, žemiau puikuojasi ir kitas užrašas – „United States of America“, bet tai tik nurodo geografinę organizacijos vietovę, nes doleris priklauso ne JAV valstybei, o būtent FRS. Bet… Ne, ši organizacija nėra valstybinė, ji – privati ir veikia kaip privati bendrovė, kurios, kaip skelbia šaltiniai, akcijas valdo stambūs finansiniai banginiai.
Kaip tai veikia? Paprastai sakant, viskas atrodo ne taip jau sudėtingai. Pagal teritorinį principą komerciniai bankai susigrupavo į 12 federalinių rezervų bankų. Šių 12 privačių bankų vadovai sudaro FRS valdymo tarybą iš 7 žmonių. Šios tarybos kadencija – 14 metų. Valdymo taryba iš savo tarpo išrenka FRS vadovą ketveriems metams. Vadinasi, teoriškai mažiausiai trys žmonės iš septynių per 14 metų kadenciją galėtų užimti FRS vadovo kėdę, bet dažniausiai pasikeitimų nebūna. Išsirenkamas vienas.
Toliau prasideda keistenybės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo ganėtinai demokratiškomis: išrinktąjį vadovą savo dekretu tvirtina JAV Prezidentas. Deja, bet tai tik formalumas. Viešas žaidimas demokratija. Tikrumoje Prezidentas negali, neturi teisės jo nepatvirtinti. Jis negali paskirti kito ar atleisti esantį. Jis visai neturi jokio įtakos FRS veiklai, nes jos taryboje nėra ir negali būti valstybės atstovų. Valstybei nepriklauso nė viena šios privačios organizacijos akcija.
Per visą prabėgusį šimtmetį nebuvo tokio atvejo, kad JAV Prezidentas nepaskirtų ar savavališkai atleistų FRS vadovą, nors jo parašu formaliai jis skiriamas. Šis klausimas sprendžiamas visai kitoje vietoje, todėl dažnam ir atrodo keista, kada Prezidento kėdė atitenka, sakysim, demokratams,o FRS vadovu išlieka respublikonas. Ar atvirkščiai. Pvz., Alenas Grinspenas šiai struktūrai vadovavo nuo 1987 net iki 2006 metų, kol pats pareiškė pasitraukiantis.
Pagal įstatymą FRS formaliai privalo atsiskaityti Kongresui, tačiau kongresmenai nieko negali šiai struktūrai įsakyti ar nurodyti.
FRS realiai ir yra pagrindinė JAV, o po antro pasaulinio karo bei 1991 metais žlugus TSRS, ir globalios finansų sistemos vadovė ir valdytoja. Būtent ji per savo šimtametę istoriją organizavo ar įtakojo abu pasaulinius karus, 1929 – 1932 Didžiąją Depresiją, ženkliai prisidėjo atvedant į valdžią nacius Vokietijoje ir bolševikams įsitvirtinant Rusijoje. Ji dalinai finansavo Stalino pirmuosius penkmečius ir parėmė TSRS iškilimą, ir…
Visų jos veiklos rezultatų išvardyti neįmanoma, nes daugumos mes tiesiog nežinome. Ji yra tikroji JAV ir šios pastangomis kuriamos „Naujos pasaulio tvarkos“ valdžia.
Jei atidžiau įsižiūrėtume į šią privačią organizaciją, kuriai jau šimtas metų kaip perleistos dolerio emisijos ir kontrolės teisės, tai neabejotinai sukeltų prieštaringų emocijų audrą.
Ja galima žavėtis kaip genialiu išradimu, kaip nepaprastu pasaulio valdymo instrumentu, kaip burtų lazdele, kuria pamojus paklūsta milijardai šios Žemės žmonių.
Jos verta nekęsti, nes ji sukurta nedidelės grupės žmonių plėšikiškiems tikslams, išpampusi dešimčių milijonų žuvusių karuose ir mirusių iš bado krauju.
Tai – šmėkla, kuri nematomai dalyvauja kiekvieno mūsų gyvenime visuose pasaulio kampeliuose. Tai nematomas aitvaras, kuris gausina turtingųjų ir sekina pavargėlių aruodus.
Jos visas turtas – spausdinimo mašina. Mašina, kuri į dienos šviesą kasdien išspjauna žalius popierėlius, dėl kurių dauguma mūsų pasiruošę meluoti, išduoti savo artimą, parsiduoti patys ar net žudyti.
Keista, bet be jos žmonija jau nebemoka gyventi. Septyni milijardai lenkiasi jai, tarnauja jai ir kasdien maldauja: daugiau, dar daugiau. Ji – dabartinės Vakarų civilizacijos šerdis ir jos mirtis. Jei kokiai nors jėgai pavyktų ją sulaužyti, paklupdyti ar sunaikinti, ši jėga…
Štai kokia organizacija paskutinį 2013 metų mėnesį atšventė savo jubiliejų. Keista ir ne visiems suprantama organizacija. Visai be reikalo apie ją nerašome ir nekalbame. Ji to verta.
