Politiniai konkurentai, idėjiniai priešai, pasamdyti kareivėliai ar tiesiog nekentėjai vėl bando laidoti Darbo partiją. Neverta net mėginti skaičiuoti, kelintą kartą, nes tų kartų — dešimtys, o tiksliau — šimtai. Gal jau metas būtų suprasti ir patikėti, jog to padaryti nepavyko ir nepavyks?
Esu šios partijos narys nuo pat pradžių. Ši, tuomet naujai susikūrusi politinė jėga, pakvietė mane, žmogų iš akademinės bendruomenės, į savo gretas. Ir jau 11 metų galiu didžiuoti tuo, kad esu darbietis. Nors vilionių, pasiūlymų, bandymų pervilioti kitur buvo tikrai ne vienas ir ne du, tačiau net minties nekilo, kad galėčiau būti kitos partijos narys.
Manau, kad kailio ar spalvos keitimas priklausomai nuo situacijos, principų išdavimas, prisitaikymas ar nuolatinis geresnės, šiltesnės, patogesnės vietos ieškojimas — pats blogiausias dalykas. Žmonės mane išrinko ir iki šiol renka todėl, kad esu Darbo partijos narys. Galbūt rinktų ir tuomet, jei pasprukčiau ir į kitą partiją, tačiau politinio perbėgėlio etiketė priliptų visam gyvenimui. Pasiteisinimui neturėčiau nė vieno rimto argumento.
Esu komandos narys. Puikiai žinau iš savo, krepšinio trenerio, patirties, jog siekiant bendro tikslo, komandinis žaidimas, komandiniai veiksmai — visų svarbiausia. Ne individualūs pasirodymai. Ne asmeniškumai. Ne savanaudiškumas. Tik bendras darbas atveria kelius į viršūnę, į pergales.
Pažįstu tikrai daug Darbo partijos narių. O pagal jų skaičių, kaip žinia, esame didžiausia politinė jėga Lietuvoje. Turime pačių įvairiausių profesijų, statuso, išsilavinimo žmonių. Garbingų, teisingų, pilietiškų, progresyvių, modernių, entuziastingų, darbščių — vardinti galėčiau dar ilgai.
Todėl man ir keista, ir pikta, jog tie, kuriuos miniu šio komentaro pradžioje, jau daugiau kaip 11 metų vis bando giedoti tą pačią giesmelę. Su tuo pačiu priedainiu, kurio supaprastintas variantas skamba taip: Darbo partija pati blogiausia. Suprask, kitos, jei ir nelabai geros, tai bent pakenčiamos. Palaukite, gerbiamieji — ar tikrai taip?
Prieš devynerius metus vienas žymus žurnalistas, politikos apžvalgininkas pranašavo mūsų partijai labai liūdną ateitį: „Būti, būnant pūti ir galiausiai žūti“. Tačiau mes esame, žydime ir esame gyvesni už visus gyvus, o gandai apie Darbo partijos mirtį buvo gerokai perdėti.
Žinoma, visose partijose, kaip ir visuose kolektyvuose, šeimose, Rotary klubuose, bendruomenėse bei kitur, yra visokių žmonių. Tarp jų — ir tokių, kurių neturėtų ten būti. Ir kurių palaipsniui atsikratoma. Natūralus, sveikintinas procesas. Tačiau tikrai ne žiniasklaida ir ne oponentai turi nurodinėti, kas ir dėl ko yra kaltas bei kas ir nuo ko turi apsivalyti.
Tik Darbo partijos nariai turi reikalų su teisėsauga? Netiesa. Jų turi ir žmonės iš socialdemokratų, konservatorių, „Tvarkos ir teisingumo“, liberalų bei kitų partijų. Ir tikrai nemanau, kad tai yra tik partijų problema, juk ne be reikalo visuomenės nuomonių apklausos lentelėse tarp mažiausią visuomenės pasitikėjimą turinčių institucijų yra minimos ne tik partijos, bet ir prokuratūra bei teismai.
Priminkite, kokios ten partijos nariai turi ar turėjo problemų dėl alkoholio? Teisingai — dviejų „didžiųjų“ ir „amžinųjų“. Kas nuolat ginčijasi, svaidosi viešais kaltinimais, siekia postų vienas per kito galvas? Tų pačių plius dar kitų partijų atstovai. Kas prirašo nesąmonių socialiniuose tinkluose? Irgi visi iš eilės.
Suprantu, kad atėjus į politiką nėra ko laukti liaupsių. Ir nelaukiu. Tačiau nereikia dirbtinai ir nelogiškai skirstyti į „lygius“ bei „lygesnius“. Kurie geri, kurie nelabai — rodo ir toliau rodys žmonės. Rinkėjai. Per visus rinkimus. O ne tie, kurie tik ir laukia progos įgelti, pakenkti, supriešinti, sukiršinti. Tai bent „nūdnas“ darbelis, kai pagalvoji, ar ne?
Tik keli paprasti pavyzdžiai. Mėgstama sakyti, esą Darbo partijoje vyrauja diktatūra. Kai tik ką pačiu demokratiškiausiu būdu išrinkome naują frakcijos Seime seniūną — pasigirdo riksmai, kad partijoje vyrauja anarchija. Kažkas nebevaldo, kažkas maištauja. Žodžiu, ir taip blogai, ir kitaip negerai.
Kai Europos Parlamente kažkas išplatino Rūtos Janutienės knygą apie Prezidentę, kažkodėl pirštais vėl imta badyti į Darbo partiją. Suprantama, paaiškėjo, kad mes čia niekuo dėti. Tai — vienas iš akivaizdžiausių įrodymų, ko labai dažnai būna vertos kalbos tų, kurie nei informaciją valdo, nei objektyvumo paiso, nei šališkumo neslepia.
Esu partijos pirmininko pavaduotojas, puikiai žinau situaciją, todėl atsakingai sakau: jokios įtampos nėra. Jokio maišto ar revoliucijos nelaukite. Niekas niekur nebėgios, durimis netrankys, ultimatumais nesišvaistys. O skirtingų nuomonių ir jų apsikeitimo, darbinių diskusijų (kartais ir pakankamai aštrių), išsiskiriančių požiūrių, nesutampančių ar kažkam nepatinkančių nuomonių reiškimo buvo, yra ir bus. Kaip ir visose kitose partijose.
Vydas Gedvilas
Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
