Daktaras Algimantas Matulevičius
Daug gražių kalbų ir susirūpinimo dėl klimato kaitos. Dėl Žemės planetos užterštumo. Dėl atskirų rūšių gyvūnų išnykimo. Ir išvis pavojaus, kurį kelia mūsų Namams mūsų pačių neprotinga veikla. Kiek mokslininkai bepateiktų skaičių, kad, štai, jau tuoj, tuoj bus peržengta ta pavojinga riba, po kurios nebegalėsime sugrįžti atgal, kiek padorūs politikai (nesijuokite, yra dar ir tokių) bei Gyvosios Gamtos išsaugojimo entuziastai beskambintų pavojaus varpais, problema taip ir nemažėja. Logiškas klausimas: kodėl?
Trumpai atsakyti galima gan lakoniškai – dėl žmogaus prigimtinio GOBŠUMO. Juk patys iš savo patirties žinote: kuo daugiau turi, tuo vis daugiau norisi. Čia kaip toje patarlėje – apetitas kyla bevalgant.
Tačiau problema daugiasluoksnė ir labiau komplikuota, nei atrodo. Ji komplikuota ne tik dėl mūsų jau genuose tvyrančio godumo įnorio. Turėti daugiau įnorio, kurį evoliucijos teorijos šalininkai gali paaiškinti taip: tai žmoguje išsivystė natūraliai dėl savisaugos instinkto kaupti atsargas badmečiui. Kad būtų kuo pasimaitinti, kai nebebus derliaus arba nepasiseks medžioklė.
Bet tai tiko feodalinei visuomenei arba ankstyvajam kapitalizmui, o ne šiam laikmečiui. Juk už lango – XXI amžiaus trečiasis dešimtmetis.
Dar niekada žmonija nebuvo pasiekusi tokių mokslo ir technologijų aukštumų, kaip dabar. Dabar technika tokio lygio, apie ką prieš pusšimtį metų rašytojai rašė mokslinės fantastikos veikaluose. Stebime didžiulio masto prekių ir paslaugų gausos augimą. O kokius virtuoziškus marketingo triukus sukuria su ta modernia technika tų daiktų pardavėjai!
Sukurta visa milijardinės vertės visų mūsų įpročių stebėjimo ir elgsenos sistema, kurios tikslas labai žemiškas – įbrukti mums kuo daugiau niekam nereikalingų daiktų.
Šis laikmetis jau keletą gerų dešimtmečių turi savo išskirtinį ryškų bruožą – Perteklinį Vartojimą. Taip, būtent – Perteklinį. Mes su jumis jau gyvename ne šiaip vartotojiškoje visuomenėje, į ką mus atvedė kapitalizmas ir laisva rinka, bet Perteklinėje.
Pripažinkite, kad tai paprasta kaip 2×2 – mūsiškė ekonomika dabar laikosi ant molinių vartojimo kojų. Tik sumažėja vartojimas, ir ekonomika stagnuoja/stoja. Kad suktųsi užburtas dabartinės ekonomikos laikrodis, negalima sustoti vartojus. Kuo mes daugiau vartojame, tuo labiau auga BVP. Tuo labiau turtėja ir taip turtingi. O prie visos gausos skurdžiai dar labiau skursta.
Ir dar vienas paradoksas – kuo daugiau vartojama, tuo daugiau viskas brangsta. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas gerai supranta vartotojišką psichologiją. Vartotojas vis tiek pirks, nes jis taip išauklėtas, taip suformuotas. Jam taip įteigia platūs socialiniai tinklai ir šiaip jau gan naudingas internetas. Pirkti ir vartoti tiesiog tapo mūsų gyvenimo būdu.
Deja, gan atsargiai kalbama apie vartojimo bumo pagimdytas bene svarbiausias problemas. Kuo daugiau vartojame, tuo daugiau reikia resursų. Net įvertinant ir tai, kad mokslo ir eksponentiškai besivystančių aukštųjų technologijų dėka šių resursų sąlyginio daikto vieneto pagaminimui arba paslaugos suteikimui reikia vis mažiau. Tačiau auganti perteklinio vartojimo gausa tokia sparti, kad jokios technologijos to neišsprendžia.
Ir veidmainiškai elgiasi politikai ir aukštosios galios institucijos, mums bandydamos įpiršti melagiena grįstą naratyvą, kad mes, bent ES, sukursime žiedinę, resursus taupančią ekonomiką. Kaip, ponai ir ponios, jūs tai padarysite, neatsisakę perteklinio vartojimo? Sąžiningas atsakymas – niekaip. Nes tai tiesiog neįmanoma suderinti. Jeigu tik pradedame taupyti, mažėja vartojimas ir stoja ekonomikos augimas. O jeigu ir toliau taip nesaikingai vartosime, tai galutinai nuniokosime Planetą. Išnaudosime jos resursus, užteršime vandenis ir galų gale išbalansuosime visą Žemės biosferą, visą jos ekosistemą.
Turime vieną vienintelę išeitį – nuo perteklinio vartojimo pereiti prie saikingo vartojimo, tuo pačiu pakeičiant ir gyvenimo būdą. Juk net nelabai išmintingam ir per daug apie tai nemąstančiam turėtų būti aišku, kad žmogui nereikia dešimties mašinų, keleto namų arba šimtus milijonų kainuojančių jachtų. Kam kalnai drabužių arba visų kitų buities reikmenų, kurie nebetelpa net į didžiausias spintas. O kiek į šiukšlyną išmetama maisto. Juk ir paauglys jau žino, kad, kaip mes kiekvienas į šį pasaulį ateiname nuogi, taip iš jo nieko ir neišsinešame. Tada logiškas klausimas: o kam tas besaikis turto kaupimas?
Kai kas aiškina, kad taip rūpinamasi savo palikuoniais. Deja, tai – saviapgaulė. Nei vaikai už tėvus gyvenimo nenugyvens, nei tėvai už vaikus. Kiekvienas turime savo gyvenimą ir jį nugyventi dvasine ir materialine prasme galime tik mes patys. Yra aibė pavyzdžių, kokios baisios pasekmės ištiko tas šeimas, kurios pažeidžia šią gyvenimišką taisyklę.
Atėjo laikas, kai privalome pradėti gan rimtą diskusiją apie vartotojiškos visuomenės atsisakymą ir perėjimą prie sakingos, o tai jau siejasi ir su kita stipria žmogaus gyvenimo dedamąja, ir padorios visuomenės kūrimo.
Tai būtų saikingo/pakankamo vartojimo ir dvasinio padorumo principais grįsta visuomenė, naujas mūsų gyvenimo būdo pagrindas. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip utopija. Bet ir dabartinis žmonijos progresas, kaip minėjau, prieš keletą dešimtmečių taip pat atrodė. Tai įmanoma.
Reikia tik įsisąmoninti vieną realybę. Jeigu taip nepasielgsime, tiesiog žlugsime. Tai tik laiko klausimas.
Veikti šia linkme tikslinga plačiu frontu, bet pradėti reikia nuo Šeimos. Toliau tai logiškai tęsiant visoje švietimo sistemoje: vaikų darželis – mokykla – aukštoji mokykla – darbiniai ir kiti visuomenės socialiniai santykiai. Ir tai ženkliai prasmingiau nei per prievartą dabar bandoma darželinukams prieš tėvų valią įbrukti genderizmo ideologiją.
Suprantama, tam būtina paruošti bendrą visuomenės nuomonę, o svarbiausia – sutarti, kokį pasirinkti būsimą ekonomikos modelį. Viena aišku, kad tokios ekonomikos, kuri remiasi augančiu BVP, privalėsime atsisakyti.
Matyt, pasinaudojant sparčiai besivystančiu mokslu, sugebėsime sukurti visą sistemą rodiklių, kurie atspindės mūsų besikeičiančio gyvenimo kokybę. Nes mūsų siūlomas saikingo vartojimo ir padorios visuomenės esminis naratyvas bus Laimingas Gyvenimas čia, šioje Žemės planetoje. O jo esmė – pakeisti žmonijos socialinius santykius iš kiekybinių į kokybinius. Tai yra, kad mes pradėtume vertinti ne daiktų kiekį, o patį Gyvenimą, jo pilnatvę.
Kai kas gali pasakyti, kad tai, kas parašyta, neįgyvendinama. Galbūt. Nežinau. Tačiau privalome suprasti – tai neišvengiamybė. Nes kita alternatyva – žmonijos susinaikinimas. O susinaikinimui ji turi du būdus:
a) branduolinis pasaulinis karas;
b) Žemės planetos ekosistemos sunaikinimas.
Ir, deja, kitų pasirinkimų neduota.
Kalbant apie karą, tai čia galima rašyti ir kalbėti daug ir ilgai. Tačiau yra gan aišku, kad karą Rusija arba pralaimės, arba, patraukusi savo kraugerį psichopatą iš posto, pati nutrauks šį beviltišką pačiai jai karą ir pasitrauks iš Ukrainos. O kitų didžiųjų pasaulio valstybių lyderiai, nesiginčijant, kieno santvarka pranašesnė, vėl susės už bendro stalo ir sutars, kad sunaikinti Žemę niekam nenaudinga ir, pademonstruodami išmintį, kaip ir dera lyderiams, susitars, kad pasaulis bus daugiapolis, o kiekviena tauta-valstybė tvarkysis viduje taip, kaip nori jos žmones. Juk sugebėjo 77 metus Europa išgyventi be karo. Ir tai egzistuojant blogio imperijai SSRS. Tai negi dabar visi išsikraustė iš proto? Juk nugalėtojų nebus, tai ir vaikui aišku.
Dėl antro bus net sunkiau susitarti, nes čia, kaip minėta, aukščiau įsimaišo žmogaus gobšumo faktorius. Prieš vartotojiškos visuomenės atsisakymą gan aršiai kovos žemės turčiai.
Visgi tai – ne beviltiška. Egzistuoja viena, nors kol kas ir nedidelė Viltis. Tų turčių tikrai labai nedaug. Ir jie nėra vieningi. Be to, juk ne vien pinigai valdo pasaulį. Bent žmonijos progresą, deja, nulėmė ne turčiai, o pasiaukojantys idealistai.
Nepraraskime Vilties bei Tikėkime, kad ir šiame istoriniame mūsų egzistencijos etape tokių atsiras pakankamai. Svarbu pradėti kalbėtis. O tada atsiras ir mąstymas… O po jo – prasmingas veikimas.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra Lietuvos Regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Pramonininkų Konfederacijos Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas
