Noras surasti kažkokias paslaptis Australijoje vykusio G-20 susitikime vien dėl to, kad Rusijos Prezidentas V.Putinas išvyko anksčiau, nei oficialiai buvo paskelbta susitikimo pabaiga, tėra eilinis bandymas ieškoti sliekų ten, kur realiai jų nėra. Jei kažkam iš skaitytojų Kanados ar D.Britanijos Premjerų pateiktas vienas ar kitas klausimas V.Putinui atrodo labai drąsus ir reikšmingas, o Obamos viešas antipatijos demonstravimas – proto viršūnė, tai man visa tai labiau atrodo kvailumo išraiška. Tokio lygmens pasaulio lyderiai neturėtų kvailioti, o privalėtų sėsti ir kalbėtis. Net tada, kai, atrodo, nėra apie ką bekalbėti. Matyt, šiandien labiau rūpinamasi kaip įtikti vienai ar kitai kapitalo grupuotei, vienai ar kitai radikaliai mąstančių rinkėjų daliai, nors tai absoliučiai nieko bendro su viešai paskelbta dienotvarke neturi ir negali turėti.
Sakykite, prašau, ar toks susitikimas tikrai vertas tų išlaidų, jei jame sutariama, kad 2018 metais globali ekonomika turėtų augti 2,1 procento? Kalbama apie investicijų būtinumą, dar kitokius mažmožius, kurie net eiliniam pasaulio piliečiui yra savaime suprantami. Dėl to verta rengti tokio lygmens susitikimus? O kur atsakymai į tikruosius ir būtinus klausimus: kas trukdo pasaulio ekonomikos atsigavimui? Kaip spręsti jau seniai pribrendusią egzistuojančios globalios finansinės sistemos reformą? Ar JAV pasiruošusios realiai pertvarkyti TVF bei Pasaulio banko kontoras, užtikrinti lygias konkurencijas galimybes tarp išsivysčiusio pasaulio ir besivystančios jo dalies… Daugelis kitų, kurie realiai galėtų patvirtinti, kad visomis priemonėmis stengiamasi užkirsti kelią naujai slenkančiai globaliai finansinei ir ekonominei krizei, kuri dar labiau destabilizuos pasaulio geopolitinę situaciją ir panašiai. Ukraina – tai tik rimtų problemų smulkmė ir jos išstūmimas į pirmąsias eiles – tai patvirtinimas, kad G – 20, kuris susiskaldęs ir negirdintis arba jau nebenorintis girdėti vienas kito – toks pat neįgalus, kaip G-7, kuris niekada neatstovavo ir neatstovauja visos pasaulio bendrijos interesams.
Kita vertus, ar šioje globalioje situacijoje tikrai galima rasti bendrą problemų vardiklį? Štai, Kinijos pirmininkas Czinpinas aiškiai ir nedviprasmiškai šiam susitikimui formuluoja savo pasiūlymus: „Būtini nauji bendradarbiavimo principai: laisva ir atvira energetinių resursų rinka, besiremianti sveika konkurencija ir efektyvia kontrole. Būtina tęsti ir spartinti globalios finansinės sistemos ir visų pirma TVF reformą. Sustiprinti tarptautinį bendradarbiavimą mokesčių surinkime ir kovoje dėl jų vengimo, taip padėti ypač atsiliekančioms besivystančioms valstybėms. Gilinti antikorupcinį bendradarbiavimą. Stimuliuoti besivystančių šalių ekonominį augimą.“
Ką tai reiškia? Laisva ir atvira energetinių resursų rinka. Puikus siūlymas. Ar mes, Vakarai, galime su tuo sutikti? Viešai tikrai taip, bet realiai? Ne. Tikrosios resursų kainos nustatomos tarptautinėse biržose, kurios didžia dalimi įtakojamos ir valdomos globalaus kapitalo, kurio buveinė -Vakarai ir iš to gaunami milžiniški pelnai. O resursai – vienas iš veiksmingiausių globalaus valdymo instrumentų. TVF – realiai „akcinė bendrovė“, kurioje didžiausią balso teisę tebeturi JAV, po jos D.Britanija ir t.t.
Besivystančios šalys jau seniai siūlo ir ne tik siūlo, bet reikalauja peržiūrėti kvotų santykį šioje institucijoje pagal šiandien susidariusias geoekonomines realijas. Tokį sprendimą blokuoja JAV Kongresas ir tikėtis, kad jis pakeis savo nuomonę, kai respublikonai savo žinion abi įstatymus leidžiančias palatas, – kvaila.
O tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių surinkime? Pagrindinė problema – ofšorai. O kur jie sukoncentruoti? Vakaruose. Mums naudinga juos išsaugoti, nes tai – tarpinės kapitalo iš besivystančių šalių pervežimo į Vakarus stotelės. O stimuliuoti besivystančių valstybių ekonomiką?…
Taigi, kai tokiame forume pasišaunama spręsti globalios ekonomikos problemas, tai konsensuso privalo ieškoti visos pusės, tačiau sutikti su Kinijos siūlymu, vadinasi, pripažinti jau egzistuojant policentristinį pasaulį.
Bet mes, Vakarai, privalome atsižvelgti į tikrovę ir veikti pragmatiškai. Juk JAV po Antro pasaulinio karo prisiėmė atsakomybę už Vakarų pasaulio vystymąsi, įtraukiant jį į vieningą finansinę struktūrą, kurioje doleris tapo pagrindine rezervine valiuta. O po TSRS žlugimo į šią sistemą įjungta ir beveik visa likusi globali dalis. Būti atsakingais už globalų vystymąsi, nereiškia siekti tik vienintelio savo dominavimo. Būtina stengtis būti visiems teisingu ir savo veiksmais skatinti lygiavertę visų valstybių ir visų tautų konkurenciją. O mes ką darome? Globalią finansinę sistemą panaudojame savo dominavimo, savo viršenybės įtvirtinimui. Apie teisingumą ir lygias galimybes neverta net kalbėti. FRS veikia taip ir tik taip, kaip naudinga nedidelei grupelei superturtingųjų.
Todėl nėra ko stebėtis, kai G-20 susitikime Australijoje be trafaretinių „užkeikimų“ jokio proveržio nepasiekta. Jei kas nors rimto ir reikšmingo buvo sutarta, tai tik atskiruose susitikimuose. Bendruose posėdžiuose – tuščias malimas liežuviškomis girnomis, o, kad būtų įspūdingiau bei galima nukreipti dėmesį nuo tuščiažodžiavimo, Vakarų žiniasklaida svarsto ir dar kokią savaitę svarstys antraeilius veiksmus, kurie neturi nieko bendro su tikrosiomis problemomis. Tokius, kaip Kanados ar D.Britanijos premjerų tariamus nediplomatiškus akibrokštus, kurie, jei ir buvo, tai realiai Putinui tiek veiksmingi, kaip Lietuvos ūbavimas.
Jau ne kartą ir ne du sakiau, kad pasaulis sparčiai skyla į dvi apylygias geopolitines stovyklas ir dėl tų stovyklų įtakos zonų vyksta plika akimi matomi geopolitiniai konkurenciniai procesai. Bet jie nėra savaiminiai ir, sakysim, Ukrainos pseudokova už „laisvę“ – tai tik Vakarų bandymas atsiplėšti kuo didesnį kąsnį. Kaltinti galime tik save, nes nenorime, o gal neįstengiame realiai pažvelgti į šios dienos kardinaliai pakitusį pasaulį.
Kol mes svaidomės grasinimais, sankcijomis ir pasityčiojimais, anoji dalis baigia kurti alternatyvas TVF, Pasaulio bankui ir kitoms globalioms struktūroms. O tai jau galas mūsų,Vakarų, globaliam dominavimui. Užsispyrusiai patys kuriame sau beprotiškai rimtą globalią problemą, kuriai išspręsti nebepakanka nei resursų, nei supratimo, išskyrus brutalią jėgą. Atrodo, kad vis labiau linkstame pasinaudoti tuo instrumentu.
Rusijos Prezidentas V.Putinas išvyko anksčiau
