Ar bent kai kas suvokia kokios katastrofos, istorijos posūkio pavyko išvengti, atsibudus praėjusio šeštadienio rytą? Galiu lažintis kad 90 % žmonių, ir ne tik Lietuvoj, net praėjus savaitei po to net neįtaria tai buvus.
Augant įtampai, kitaip tariant eskalacijai, karo zonoje būtų užtekę tik JAV teigiamai atsakyti į anglų ekstremistų pasiūlymą pasiųsti tolimojo nuotolio raketas į Rusijos gilumą ir mes, bent jau Šiauriniam pusrutulyje gyvenantys, tiesiog nebūtume atsibudę. Ir tai būtų geriausia, kas galėtų mums nutikti tuo atveju, nes ilga ir kankinanti mirtis tikrai nėra tinkama tam alternatyva.
Jei kas iki šiol nesuvokia, apie ką kalbu, tai trumpai paaiškinu: jei JAV būtų davusios leidimą, o iš tikrųjų būtų įsakiusios savo žvalgybai, kompiuterių specialistams nusitaikyti ir pasiųsti tolimojo nuotolio raketas į Rusijos gilumą, tai po tokio sprendimo viršgarsiniai rusų ginklai būtų nedelsiant pasiųsti nušluoti nuo žemės paviršiaus bent jau tris sostines (Briuselį, Londoną ir Vašingtoną) ir galimai keletą JAV karinių bazių, į ką būtų atsakas – atominis Rusijos bombardavimas. Specialistai yra suskaičiavę, kad tokiems smūgių apsikeitimams būtų užtekę vos 72 minučių.
Tačiau šiam kartui sveiko proto, atrodo, užteko, nors situacija niekaip nepasikeitus, kol pasaulį valdo nematomų asmenų PPG (puikybė, pavydas, godumas). Nesu tikra, kad to užteks ir ateityje.
Ateina neramios žinios apie tai, jog netrukus nustos funkcionuoti JT Saugumo taryba, nes jau dabar ten arba neįmanoma priimti jokio sprendimo, arba priimti sprendimai nevykdomi. O ką tai reiškia, turbūt niekam aiškinti nereikia. Jei spalį pavyks išspręsti naujos pasaulinės valiutos bei naujų narių priėmimo į BRIKS klausimus, tai galimai griuvimo katastrofos iš dalies pavyktų išvengti, bet dėl ateities šiandien niekas negali būti tikras.
Kaip ir dėl rinkimų Lietuvoje bei už Atlanto, tiesa, dėl visai skirtingų priežasčių. Mūsuose – tai sekant (ne)brolių ukrainiečių pavyzdžiu, o už balos – tai tikras pilietinis karas, nes abiem atvejais visuomenės supriešinimas yra pasiekęs tokį laipsnį, kad taikaus sprendimo, paprastos išeities iš susidariusios padėties tikėtis būtų pakankamai naivu. Ypač stebint, kaip Lietuvoje reaguojama į istorijos mokslų daktaro A. Kasparavičiaus paskelbtą išvadą dėl Lietuvos nepriklausomybės ideologijos, jog mus rusai „okupavo“ dėka Molotovo – Ribentropo pakto, kuris buvo sudarytas 1939 08 23 ir nustojo galioti 1941 06 22, bei slaptųjų protokolų prie to.
O iš tikro mus TSRS (buvo tokia valstybė, kuri laimėjo II pasaulinį karą) okupavo Jaltos (1944) ir Potsdamo (1945) taikos konferencijos išdavoje priimtų sprendimų, už kuriuos JAV prezidentas R. Reiganas Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1985 metais atsiprašė.
Kai Lietuvoje dauguma džiūgavo, kad TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas 1989 metais pripažino minėto 1939 metų susitarimo slaptuosius protokolus negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos, tikrieji dirigentai irgi džiūgavo, nes tikroji Lietuvos okupacija tuo sprendimu niekaip nebuvo paliesta, neįtakota ir tebegaliojo.
Šiame kontekste reikia įvardinti kas gi buvo tie tikrieji Baltijos šalių prijungimo (aneksijos) prie TSRS kaltininkai: tai JAV, Anglija ir TSRS. Kaip dėl pastarosios intereso išplėsti savo sienų ribas abejonių nekyla, tai tikrieji kitų dviejų šalių interesai atiduoti\parduoti Baltijos šalis derybose už kažką dar mums nežinomi.
Tačiau visiškai aišku tik viena – kad, esant analogiškai situacijai (kas, akivaizdu, bręsta), būsime išmainyti dar ir dar kartą arba tiek kartų, kiek jiems reikės.
Kad dabartiniai valdžžmogiai to nesupranta, patikėti sunku, o kad jų interesai sutampa šioje dalyje – tikėtina labiau. Ir „nepastebėti“ šio obalsio, nuskambėjusio visai netikėtu laiku – prieš pat rinkimus – irgi jų interesas, kas normalioj, tikroj valstybėj būtų tolygu informaciniam lauke sprogusiai bombai. Tai LRT to ir „nepastebi“, bet tendencingai skiria eterį akivaizdžiai fašistuojantiems elementams.
Kaip jau esu ne kartą minėjusi, sprendžiant iš viešosios erdvės, Lietuva nežino, kas yra jos nacionaliniai interesai, ir kad valstybe save laikantis darinys privalomai turėtų juos ginti. Tačiau akivaizdu viena – kad tai, kas šiandien vyksta sisteminėje klanasklaidoje, įskaitant ir pačią rinkimų kampaniją bei jos nušvietimą, yra PRIEŠ Lietuvos nacionalinius interesus.
Emilija S.
