Kas vyksta? Europa iki šiol buvo vienas iš trijų išlikusių kartu su Pietryčių Azija ir Vakarų Afrika pasaulio regionų, kur tebevyravo daug laisvų tautų. Valstybė Europoje nuo Romos imperijos žlugimo laikų buvo sutapatinama su per ilgus šimtmečius susiformavusia ir išsaugota nacionaline laisve ir tapatybe, su tautologiška genetika ir kultūra. Tai yra, planai ir siekiai (o jų netrūko) sukurti vieningą imperiją ir imperinę tautą Europoje, skirtingai nuo tokių regionų, kaip Kinija, Arabų kalifatas, šiuolaikinė Indija ar Brazilija bei JAV vis žlugdavo.
Kas vyksta dabar? Procesas, be abejo, labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Atlanto Sąjunga (NATO) gal ir norėtų, kad Europa taptų kažkuo panašiu į Euramą, amerikanizuotą, kosmopolitinę Europos Sąjungą, nes Amerikoje juk suprantama, kad tik tokia Europa bent jau potencialiai gali būti sąjungininke kuriant PAX AMERICANA – pasaulį, panašų į Jungtines Valstijas.
Kai kuriuose Amerikos sluoksniuose girdėti, kad Europos valstybėms reiktų būti dar humaniškesnėms, dar atviresnėms imigracijai, įvairiausių pabėgėlių priėmimui ir išlaikymui. Tai gal ir sumažintų Europos konkurencines galimybes globalinėje rinkoje. Juk po karo Europoje ne be Amerikos pagalbos buvo sukurta dabartinė nacionalinė ir socialinė politika, kai kuriais bruožais visai net ne liberali, bet pusiau socialistinė.
Turiu omenyje ypač socialinę ir šeimos bei švietimo politikos sistemą, kai valstybė, o ne šeimos išlaiko vaikus, ypač tuos vaikus, kurių tėvai patys nepajėgia tinkamai išlaikyti. Tikrai liberali sistema reikalautų, kad nepajėgūs vaikų išlaikyti tėvai turėtų vaikus prarasti, atiduodant juos pajėgioms šeimoms ar valstybės įstaigoms; gi Europoje, ir Lietuvoje, įdiegta sistema, kai tokie tėvai gauna valstybės pašalpas vaikams (ir patiems sau) pragyventi… Nesunku suprasti, kad tai labai palanku imigrantams ir kosmopolitizmui apskritai.
Kitas pokarinės Europos socialinis išradimas, kuris dar nepilnai įdiegtas Vokietijoje, kur imigrantai dar vadinami „gastarbaiteriais“, – tai visiškas diskriminacijos tarp imigrantų ir senųjų piliečių panaikinimas. Gražu, humaniška ir tuo pačiu tai ypač efektyvus instrumentas tautoms, kaip kad ir šeimoms, žlugdyti, jas sumaišyti, sulydyti…
Tai irgi ypač palanku imigrantams iš Rytų ir Pietų, kurių šeimos gausios, gausesnės už europiečių šeimas.
Bet ar neapsiskaičiuos globalistai, diegdami kosmopolitizmą Europoje, kaip kad kadaise apsiriko Vokietija, finansuodama komunistinę revoliuciją Rusijoje?
Europoje nacionalinės, kai kurių didžiųjų tautų postimperinės jėgos dar labai stiprios. Imigrantai, „savi“ turkai, arabai, afrikiečiai didžiosioms Europos nacijoms gali tapti jų imperinių ambicijų atsigavimo, ne tik savų darbininkų eksploatavimo stiprinimo, bet ir Europos monopolijų skverbimosi į Afriką ir Artimuosius Rytus instrumentu. Juk ne be reikalo ES projektu vis labiau abejoja anglai, „savus“ pakistaniečius, indus, afrikiečius irgi sėkmingai naudodami savo pozicijų išlaikymui buvusioje imperijoje (dabar Sandraugoje).
Tai nukreipta prieš visas tautas – ir savas, ir svetimas. Imperijų kūrėjai, imperialistai visada aukoja ne tik kitų, bet ir savo tautų interesus. Imperinės ambicijos sunaikino kadaise romėnus kaip etninę tautą. Gal toks likimas laukia ir kitų imperinių ar postimperinių tautų (Rusijos, Anglijos ir kitų)?
Bet kokia iš to nauda būtų Amerikai?
Vienas lietuvių diplomatas rašė, kad emigravęs į Pietų Ameriką baisiausiai ten vargstantis lietuvis parašė savo buvusiam kaimynui, kad tas parduotų žemę ir atvyktų gyventi šalia jo. Gi kai tas taip padarė ir ėmė priekaištauti kaimynui už apgaulę, anas pasiteisino, kad jam vienam vargti buvo taip liūdna… Gal tokia ir amerikiečių psichologija?
Sunku prognozuoti Europos ateitį. R.Ozolas manė, kad tai ne kosmopolitų, o Vokietijos projektas. Iš tikrųjų, kaimyninių mažesnių tautų tautinio identiteto susilpninimas, sumaišant jas su kitais, galėtų būti palankus stipriai Vokietijai įsigalint Europoje kultūriškai ir ekonomiškai bei politiškai. Vokiečių imperija gali atsigauti ir laimėti trečią pasaulinį taikiomis priemonėmis. Ar to nori Amerika?
Beje, ir vokiečių tauta, kaip ir buvusi romėnų tauta, turėtų prisiminti, kad imperijose tirpsta ir metropolinė tauta. Kai kurie vokiečiai tai pradeda suprasti.
Vladimiras Putinas neseniai pareiškė, kad emigrantų bangas, plūstančias į Europą, galėtų sumažinti tik didžiųjų valstybių vykdoma KARTU politika, artimajame Rytų ir Pietų užsienyje didžiosioms Europos valstybėms kartu sprendžiant, kokia valdžios santvarka ten turėtų būti.
Nuosekliai išvystant tą idėją, turėtų būti kalbama apie sukūrimą Artimuosiuose Rytuose valstybės ar valstybių, kurios pajėgtų užtikrinti ne tik savo piliečiams, bet ir kitiems, plūstantiems į europietišką „Ameriką“, tai yra gero gyvenimo ieškoti, Afrikos ir Rytų demografiniams srautams, nukreipiant juos į tas naujas gerovės salas, ar naują politinį kontinentą, kurį galima būtų pavadinti Afrikos Amerika (Aframu). Tai nėra visai naujas sumanymas, panašiai mąstė ir F.Ruzveltas.
Politiškai dabar tam palankus momentas, nes dabar vyksta gal ir laikinas ištisų valstybių (Libijos, Sirijos ir t.t.) susilpnėjimas. Jei Vakarų pasaulis (kartu su Rusija ar net be jos?) pajėgtų vieningai sukurti tokią gerovės bazę Šiaurės Afrikoje, valstybę ar valstybių konfederaciją, kurioje jis padėtų (net ir karinėmis priemonėmis) įdiegti gerovės valstybę, tai būtų išsigelbėjimas nuo gresiančios Europos civilizacijos katastrofos.
Stambaus masto, ilgalaikė pagalba tokios afrikietiškos Amerikos sukūrimui negalėtų būti pasiekta be ilgalaikio ir platus tarptautinio susitarimo ir abipusių įsipareigojimų, kurie suteiktų tam tikras teisines garantijas įdėtoms ekonominėms ir politinėms investicijoms išsaugoti. Be šito tai būtų per daug potencialiai pavojingas projektas.
Būsima naujos valstybės ar politinio, kultūrinio ir ekonominio darinio vizija ir misija turėtų būti pagrįsta esminiais naujos valstybės ar jų grupės įsipareigojimais, kad ji bus keleto pagrindinių – Europos, Arabų ir Afrikos, gal dar ir judėjų, lygiomis teisėmis ir perspektyvoje lygia demografine proporcija gyvenimo erdvė, tik tada tai būtų tikrai multikultūrinė, o ne vien musulmoniška šalis.
Svarbiausia, naujas politinis darinys turėtų įsipareigoti priimti visus emigrantus ir reemigrantus, dabar apsunkinančius Europos tautų gyvenimą bei gresiančius netolimoje ateityje ir Rusijai.
Žinoma, vidinė to darinio santvarka turėtų sureguliuoti demografinio sprogimo problemą ir savo viduje.
Šiaurės Afriką valdė daug kas – finikiečiai, graikai, romėnai, germanai, arabai, turkai, modernios Europos valstybės. Tad tai tikrai nėra tik arabų civilizacijos arena.
Tokios daugiatautės, demokratiškos Afrikos Amerikos valstybės įkūrimas, jei jis pavyktų iš esmės, išspręstų krūvą Rusijos ir Europos problemų, nukreiptų grėsmes Europos ir Rusijos civilizacijai iš Rytų ir Pietų, padėtų pasiekti gerovę Afrikai ir Artimiesiems Rytams, gal net padėtų įsivyrauti taikai tame amžinų konfliktų iškankintame regione.
Jis būtų visiškai realus tuo atveju, jei tam pritartų ir projekto įgyvendinimo eigą kontroliuotų visos trys europinės didžiosios galybės – Europa, Rusija, Amerika.
Deja, V.Putino klaida su Krymu ir dėl to iškilę Vakarų ir Rusijos nesutarimai tokią idėją daro panašią į fantaziją. Be to, ar ji būtų naudinga Amerikai? Juk gali susikurti nauja Amerika, konkurentė senajai.
Ar palankiai „Afrikos Amerikos“ idėją sutiktų Amerika ir Izraelis? Kadaise Amerika svajojo sukurti Liberiją Afrikoje, ar ne? Gal tam, kad paskatintų afrikiečių grįžimą namo, į Afriką? Bet tai buvo per mažas sumanymas.
Tuo tarpu F.Ruzveltas svajojo net Kongo upės vandenis nukreipti į Sacharą ir sukurti klestinčią Afriką. Ne Pietų Afrikoje, kaip kad dabar bandoma daryti, bet būtent Sacharoje. Bet ar yra pasaulyje dabar tokio rango politikų, kaip F.Ruzveltas, kuris pasakė, kad visų baisiausia yra baimė? Baimė drąsiai ir su užmoju spręsti problemas.
Jei nebus tokios susiurbiančios ir neutralizuojančios Rytų ir Pietų problemas „juodosios skylės“, liūdna ateitis laukia Europos, Rusijos, o tolimesnėje perspektyvoje – ir pačios Amerikos.
Jonas Siaurukas
