Jolanta Blažytė
Pastarąsias kelias savaites pasaulio žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kaip Kinija perima iš JAV visas įmanomas galios platformas ir siekia pasaulyje įvesti „savo tvarką“.
Gražu žiūrėti… Ypač, kai matai Europos lyderius, važiuojančius pas Kinijos vadą Xi su įvairiausiais prašymais. Vieni jų prašo „paspausti“ Putiną, kiti – pakeisti poziciją Rusijos atžvilgiu, treti -paskambinti Zelenskiui, o ketvirti- visko kartu ir dar plius ekonominio bendradarbiavimo.
Gerai nors tiek, kad bent Lietuvos užsienio reikalų ministras žino, jog „nėr ty ko važinėt į tas Kinijas”.
O aš toliau stebiu pasaulio galingųjų žaidžiamą šachmatų partiją ir dalinuosi paskutinėmis naujienomis.
Štai Prancūzijos Prezidento E. Macrono vizitas Kinijoje. Raudonas kilimas, ištaigingas priėmimas ir E. Macronui kompaniją palaikiusios EK pirmininkės nustūmimas į šešėlį. O koks viso to rezultatas? Ogi nieko netikėto. E. Macronui Kinijos lyderio įtikinti nepavyko (Politico), kai tuo tarpu Kinijos lyderis atkakliai įtikinėjo Prancūzijos Prezidentą stoti į priešpriešą Jungtinėms Valstijoms (Reuters).
Labai įdomu ir tai, kad kartu su E. Macronu į Kiniją vyko ir kelios dešimtys įtakingiausių šalies verslininkų. O verslininkai, turbūt, važiavo ne tam, kad prašyti Kinijos vado paskambinti Zelenskiui.
Labai jau akivaizdu, kad savo įtaką pasaulyje didinantis Kinijos Xi bandys „nusipirkti“ į krizę lendančią Europą ekonominėmis naudomis. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, tik galvoju, kaip šiame kontekste atrodys Lietuva, kurios Užsienio reikalų ministras vis primena – „nėr ty ko važinėt į tas Kinijas“.
O nepavargusiems nuo politikos mano FB sekėjams dar siūlau įdomesnį žurnalistės Palki Sharma reportažą apie tai, kaip Europa „sėdi ant tvoros“ ir nežino, į kurią pusę šokti.
Jei trumpai – Prancūzijos Prezidentas ir kai kurie kiti Vakarų Europos lyderiai nenori veltis į JAV-Kinijos konfliktą ir, prisidengdami Kinijos taikos planu, siekia su Kinija plėtoti ekonominius santykius. Kai tuo tarpu Lietuvos pozicija yra visiškai priešinga: jokių santykių su Kinija ir „mes nugalėsim“.
Toliau – visas tekstas (vertimas į lietuvių k.):
„Pekinas ištiesė raudoną kilimą prezidentui Emmanueliui Macronui. Pasirinktas įdomus laikas – jo paties šalis dega dėl pensijų reformos, o jo pagrindinė sąjungininkė JAV, švelniai tariant, nesutaria su Kinija. Santykiai pasiekė dugną, tačiau E. Macronas nenori į tai veltis. Jis nori, kad Europa liktų neutrali, ir šiam siekiui vadovauja. Tai išduoda Europos blaškymąsi Kinijos atžvilgiu. Jie nori uždrausti kinų programėlę TikTok, bet tuo pačiu metu siunčia verslo delegacijas į Pekiną. Jie kalba apie atsiskyrimą ir priklausomybės mažinimą nuo Kinijos dėl svarbiausių žaliavų, pavyzdžiui, ličio, bet taip pat nori bendradarbiauti su Kinija.
Europos lyderiai siekia draugystės su Pekinu. Tai prasidėjo praėjusiais metais, kai Kinija vėl atvėrė duris pasauliui. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas buvo pirmasis, kuris nuvyko. Praėjusią savaitę Pekine lankėsi Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas. O šią savaitę ten lankosi Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Kartu su juo yra ir ES vadovė Ursula Von Der Leyen. Pekinas juos aiškiai atskiria – Kinija teigia, kad E. Macronas atvyko valstybinio vizito Kinijos kvietimu, o Ursula Von Der Leyen lankosi savo noru. Tačiau ką jie ten veikia?
Galima sakyti, kad Europa kenčia nuo ”FOMO” (fear of missing out) – baimės kažką pražiopsoti. Jie nori vengti Kinijos, bet jie taip pat nori draugauti su Kinija. Karas Ukrainoje suteikė jiems pasiteisinimą. Tai yra Kinijos tarpininkavimo dūmų uždanga. Xi Jinpingas nori tarpininkauti dėl taikos. Praėjusį mėnesį jis nuvyko į Rusiją ir pristatė taikos planą. Putinui jis patiko, bet, kaip ir tikėtasi, Vakarai jį sukritikavo.
Taigi, taikos planas buvo Kinijos masalas, ir Europa mielai juo pasinaudojo. Jau kelis mėnesius Europos ir Kinijos santykiai yra įšaldyti. Taip atsitiko todėl, kad Kinija rėmė Rusiją kare. Todėl Europa nutraukė bendradarbiavimą, bet dabar nori kalbėtis, o taikos planas yra gera pradžia. Be to, tai geras alibi. Taigi Europos vadovai skuba į Kiniją. Jie nori pasisakyti dėl Xi Jinpingo taikos plano. Jie nori, kad tai atrodytų kaip kilni misija siekiant taikos Ukrainoje, o ne kaip verslo sandoriai jų šalims. Praėjusią savaitę Ispanijos ministras pirmininkas kreipėsi su prašymu.
Pedro Sanchezas: ”Taip pat paraginau Prezidentą Xi pasikalbėti su Prezidentu Zelenskiu ir iš pirmų lūpų sužinoti apie Ukrainos vyriausybės taikos planą.”
Jis ragina Xi Jinpingą pasikalbėti su Zelenskiu. Tikiuosi, kad tą patį pasakys ir Macronas bei Von Der Leyen. Ar jie tikrai mano, kad Kinija gali užtikrinti taiką? Ne, jie elgiasi tipiškai europietiškai ir nusprendė, kad Kinija gali būti tik pagalbininkė, o ne tarpininkė. Įsiklausykite į tai:
Josefas Borrellis: ”Akivaizdu, kad Kinija turėtų pasinaudoti savo didžiule įtaka V. Putinui ir paspartinti diplomatines derybas. Kinija negali būti tarpininkė, nes ji yra toje pačioje pusėje kaip ir Rusija, tačiau ji gali būti pagalbininkė.”
Ne tarpininkė, bet pagalbininkė. Briuselis paskyrė Pekinui tam tikrą vaidmenį ir juo naudojasi, kad užmegztų ryšius su Kinija.
Kaip minėjau, šioms pastangoms vadovauja Emmanuelis Macronas. Jis nori apibrėžti Europos Kinijos politiką. Jis sako, kad Europa neturėtų rinktis pusių. Jei JAV ir Kinija kovoja, Europa turėtų sugebėti išlikti neutrali. E. Macronas jau kurį laiką tai daro. Praėjusiais metais jis sakė, kad mums reikia bendros pasaulio tvarkos.
Emmanuelis Macronas: „Būtent Kinija pasiūlė taikos planą. Mes jam pritariame. Bet ar dėl visko sutinkame? Ne. Nepaisant to, tai įrodo norą dalyvauti sprendžiant konfliktą.”
Tačiau, kad visa tai materializuotųsi, pirmiausia jis turi įveikti nesutarimus Europos Sąjungoje. Yra lyderių, kurie nepritaria E. Macrono požiūriui. Pavyzdžiui Lietuvos užsienio reikalų ministras sako, kad Prancūzija turėtų elgtis atsargiai. Cituoju jo pareiškimą: ”Turėtume prisiminti, kad bandymai sulaikyti Rusiją siūlant ekonominę partnerystę žlugo. Mūsų lankstumas Putiną padrąsino, o ne įtikino. Panaši taktika padrąsintų ir Kiniją.”
Iš dalies jis yra teisus. Tačiau Vakarai, įskaitant JAV, ilgiausiai darė šią klaidą. Jie laiko Kiniją sprendimo, o ne problemos dalimi. Juos vilioja verslas ir jie pamiršta strateginius iššūkius. JAV tai suprato tik neseniai. Europa vis dar sėdi ant tvoros ir dairosi į abi puses.
Ursula Von Der Leyen:”Akivaizdu, kad per pastaruosius kelerius metus mūsų santykiai nutolo ir tapo itin sudėtingi. Jau kurį laiką stebime labai sąmoningą bendros Kinijos strateginės laikysenos griežtėjimą.”
Laukiame, ką ji pasakys būdama Kinijos žemėje ir ką pasakys ir padarys E. Macronas. Jis nenori rinktis pusių. Tačiau kai esi Amerikos sąjungininkas ir jaunesnysis partneris, nedaryti pasirinkimo dažnai nėra pasirinkimas.”
Taigi, stebime toliau ir dėliojame situaciją: kas bus, jei Europa pasirinks vieną bendradarbiavimo su Kinija kryptį, o Lietuva – priešingą?
