Ar dar ilgai pjausime šaką, ant kurios patys ir sėdime? (4)
Anksčiau, kas gimė „akmens amžiuje“, tas tame pačiame „akmens amžiuje“ ir numirė. Dabartinė epocha, bent jau manoji karta, patyrė kolosalius virsmus: socializmas, šaltasis karas, TSRS ir visos socializmo ideologijos griūtis, vėliau – Lietuvos Nepriklausomybė, jos įstojimas į ES ir NATO, laisva rinka, kapitalizmas. O technologijų bumas?
Pasaulyje vyksta globalūs pokyčiai ir iššūkiai. „Išlieka ne stipriausios ir ne protingiausios rūšys, o geriausiai sugebančios prisitaikyti prie pokyčių“ (Charles Darwvin). Šis dėsnis galioja atskiriems individams ir verslo įmonėms, valstybėms ir imperijoms, ES ir Žmonijai. Jis galioja ir Lietuvai.
Kažkada buvo vergovė, baudžiava, feodalizmas, pramoninė revoliucija. Buvo. Išnyko. Ne todėl, kad jas kažkas nugalėdavo, o todėl, kad buvusios sistemos/santvarkos pasendavo ir tapdavo stabdžiu. Vergovėje gali priversti kasti griovį ar statyti piramides. Su rimbu. Tačiau su rimbu ir baime nebeįkvėpsi kūrybiškumo, pagarbos, lojalumo, entuziazmo, nebepriversi savo noru kurti kompiuterinių programų ar išmaniųjų telefonų, projektuoti vis aukštesnių dangoraižių ar povandeninių laivų. Carų, imperatorių ar diktatorių su rimbu valdomos šalys nebesugebėjo konkuruoti su laisvesnėmis, kūrybingesnėmis šalimis. Va tik todėl ir prireikė buvusius vergus, baudžiauninkus IŠLAISVINTI, o vietoje rimbo naudojimo tapo naudingiau juos MOTYVUOTI: didesniu uždarbiu, darbo aplinkos gerinimu, privilegijomis, socialinėmis garantijomis, karjeros ir statuso augimo galimybėmis, premijomis, įmonės akcijomis ir pan.
Juo sudėtingesnės technologijos, kuo aršesnė konkurencinė kova dėl rinkų ir didesnio pelno, tuo labiau prievarta ir baime paremtas verslas tampa nebeperspektyvus ir vis labiau atsilieka nuo konkurentų globaliame pasaulyje. Grynai fizinio ar primityvaus rankų darbo lieka vis mažiau, tad šiandien vis daugiau atsiranda darbo protui ir terminai jau kiti: žinių visuomenė, kūrybinės industrijos, darni ekonomika, aukštosios technologijos, šiuolaikinis marketingas, moderni vadyba, komandinis darbas, bendras tikslas, klientų ir vartotojų lojalumo programos, partnerystė.
* * *
Prieš 2016 m. rinkimus į Lietuvos Seimą kandidatai žėrė aibę pažadų: stiprinti sveikatos ir socialinę apsaugą, kultūrą ir gynybą, mažinti skurdą, alkoholizmą ir savižudybes, didinti minimalias algas, gimstamumą ir paramą vaikų turinčioms šeimos, skirti solidžių lengvatų sugrįžtantiems emigrantams. Kandidatai žadėjo padėti, padidinti, išmokėti, kompensuoti, paremti, netgi butus dovanoti…
Tačiau beveik niekas net nebandė logiškai paaiškinti, iš kur tiems pažadams įgyvendinti paims pinigų. Iš vienų grupių atims, o kitoms pridės? Daugiau skolinsis? Tokie sprendimai problemų nesumažins, o atvirkščiai – tik didins jų skaičių ir mąstą, t.y. problemas spręsti paliks mūsų vaikams ir anūkams. Bėdos atveju ES padės? Jos biudžetas irgi nėra beribis. Milijardų reikia pabėgėliams ir graikijoms gelbėti, gausybei biurokratų išlaikyti ir bendrai ES armijai kurti, išmokas žemdirbiams išmokėti ir strategiškai svarbiems projektams plėtoti.
* * *
Kur Lietuvos ir jos verslo konkurenciniai pranašumai ir kodėl iki šiol jie vis dar nesuveikė? Kol nesuprasime, kas trukdo ir kur Lietuvos pažangos bei gerovės šaknys… apie geresnę ir turtingesnę savo ateitį dar nesvajokime.
Specialistai sako, kad kurti pridėtinę vertę ir sėkmingai konkuruoti padeda: žinios, inovacijos, drąsa, kūrybiškumas, idėjiškumas, vidinė laisvė, TINKAMA APLINKA. Jei pirmos sąvokos priklauso tik nuo individualių sugebėjimų ir savybių, tai aplinka gali būti tinkama arba nelabai tinkama. Tad, ar sugebėsime sukurti TINKAMĄ APLINKĄ mūsų visų Lietuvėlės konkurencingumui, klestėjimui ir gerovei augti priklauso tik nuo mūsų visų indėlio. Ir elito, ir eilinių žmogelių.
Lietuvos prezidentai metinėse kalbose yra sakę ,,Ką darys maža šalis be gamtos išteklių? <…>žmogus tampa svarbiausiu ištekliu”, ,,sukurti erdvę privačiai iniciatyvai”, <…>inovacijos <…>siekti bendro tikslo…”, ,,vertybės”, ,,drąsus mąstymas”, ,,gebėjimai ir kūrybingumas”... Ach, kokie gražūs ir širdžiai mieli žodžiai! Tačiau kodėl tie jų žodžiai vis dar nevirsta realybe? Kas trukdo? Kodėl gi Lietuva pagal teigiamus rodiklius vis dar velkasi ES uodegoje, o pagal neigiamus rodiklius vis atsiduria „pirmaujančių“ gretose? Kur šaknys?
* * *
Manau, kad viena iš svarbiausių problemų slypi mūsų tautos elgsenoje. Mes juokiamės iš tų, iš kurių vertėtų ne pasijuokti, o pasimokyti. Vertėtų pasimokyti iš žydų. Jų mentalitetą geriausiai atspindi anekdotas: Senas velnias pragare moko velniuką, – šito katilo gali nesaugoti, čia verda lietuviai, jei koks ir bando pabėgti, savi atgal jį už kojų įtraukia. Čia verda rusai, retkarčiais pažiūrėk, vienas kitas išlipa, bet vėliau patys sugrįžta parsinešdami butelį degtinės. Va šį trečią katilą labai akylai saugok, čia žydai, jie lipa ir lipa bei vienas kitam padeda…
Verta pasimokyti ir iš japonų, kurių lojalumas ir ištikimybė savo firmai, šaliai, imperatoriui padėjo (ugnikalnių ir cunamių zonoje, be naudingų iškasenų ir palankių sąlygų žemdirbystei) sukurti gerovę tautai. Senas japonas nuveda savo anūką prie firmos prezidento namo ir sako: „Jei mokysies, dirbsi ir stengsies, tu irgi tokį namą turėsi“. Verta pasimokyti ir iš varnų bei lietuviškos valdžios. Kai sakome „Varnas varnui akies nekerta“, turime omenyje tik blogą valdžią (gal dėl to ji, mūsų pavydui, ir gyvena geriau). O patys, tai juk mėgstame vienas kitam „įkirsti į akį“ ir tuo pačiu dar tikimės gyventi geriau?
Prisiminkime ir Ivano Krylovo pasakėčios herojus (lydeką, vėžį ir gulbę), kurie kiekvienas traukė vežimą, bet visi į skirtingas puses. Vežimas nejuda. Įsivaizduokime, kad vežimas – tai Lietuva ir ją į skirtingas puses irgi traukia: partijų vadai ir jų pavaduotojai, norintys tapti vadais, pozicija ir opozicija, Seimas ir Prezidentūra, Vyriausybė ir profsąjungos, darbdaviai ir jų darbuotojai, norintys draugauti su Rusija ir norintys su ja kariauti, kurie už pabėgėlių priėmimą ir kurie prieš, kurie nori pokyčių ir kuriems dabartinė situacija labai patinka. Kol visi jie tarp savęs žūtbūtinai kovoja dėl skirtingų interesų ar skirtingų šeimininkų norų, vežimas nejudės ir vis labiau atsiliks nuo kitų, su Lietuva konkuruojančių, šalių vežimų.
Prezidentė ir daugelis specialistų sako, kad Lietuvai trūksta autoritetų, kūrėjų, lyderių. Jų būtų daug daugiau, jei nebūtų juos menkinančių, juodinančių. Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“ vienas laidos dalyvių kalbėjo, kad patys lietuviai pradeda kapoti kiekvieną, kuris nors truputį aukščiau pakelia galvą, turi kažkokių drąsesnių idėjų. Prisimenu anekdotą – į troleibusą įlipo inteligentas, o jam už nugaros atsistojo girtas pijokėlis. Tas pijokėlis, vah… ir apvėmė to inteligento nugarą. Inteligentas atsisukęs jam ir sako: „Tu, kiaule, ką darai?“ Pijokėlis atsako: „Tu pats kiaulė, pažiūrėk kaip atrodai!“
Lietuvoje visi buvę, esami ir ateityje galimi autoritetai sistemingai dergiami. Juos dergia ir esamas elitas, kuris nėra suinteresuotas pokyčiais ar drąsiomis idėjomis/iniciatyvomis „iš apačios“. Dergia ir jų valdoma žiniasklaida. Dergia ir „nuskriaustieji“, nes kas gi norės savo sielos viduje pripažinti, kad dėl savo skurdaus ar nelaimingo gyvenimo yra patys kalti, nes nebuvo ryžtingi, darbštūs, pareigingi, nesimokė ir nesistengė. Jiems lengviau dėl savo nenusisekusio gyvenimo kaltininkų paieškoti kitur. Pikti, didesnių algų, pensijų ar didesnės gerovės trokštantys nelaimingieji net nesupranta, kad jie savo nepakantumu naujoms idėjoms, neapykanta kaimynams ar autoritetams, nelojalumu darbdaviams kenkia ne tik Lietuvai, jos verslui, bet ir sau, savo ateičiai, savo vaikų ir visų mūsų gerovei. Kai juos kas nors pavadina runkeliais ar avinais, jie pyksta ir savo pyktį išlieja komentaruose.
Kaip lazda turi du galus, taip ir verslas turi dvi puses
Verslas lyg tai išnaudoja samdomus darbuotojus, bet ir suteikia jiems galimybę uždirbti, išlaikyti šeimą. Jei darbdavys uždirbs milijonus, o darbuotojai kapeikas, tai jų nemotyvuos labiau pasistengti… Jei darbuotojas tinginiauja, vagia, miega darbo metu ar gamina broką, darbdavys irgi neturės iš ko mokėti daugiau. Gal netgi bankrutuos. Teks darbuotojui darbo ieškotis kitur. Tad, rasti abiems pusėms priimtiną balansą – naudinga abiems pusėms.
Dažnai piktinamasi, kad VISI verslininkai yra negeri, gobšūs, savanaudžiai. Kad verčia vergauti, mažai moka, negerbia darbuotojų, jais nesirūpina, skriaudžia, atleidžia iš darbo. O jeigu, imkim ir išvarykim juos VISUS iš Lietuvos? Tada gyvensime ir oriai, ir turtingai, ir laimingai? Negi jūs tikite, kad Jų vietas užėmę bambekliai atvers naujas rinkas, įkurs daug naujų/orių darbo vietų, darbuotojams mokės tiek, kiek mokama ir Vokietijoje? Į biudžetą sumokės tiek daug, kad didės pensijos, orumas, žinomumas ir t.t. Naivuoliai.
Verslininkas perka žaliavas ir įrengimus, samdo darbuotojus ir užsako reklamą. Naujo produkto gamybai įsteigtos kelios naujos darbo vietos, papildomai generuoja kelis kartus daugiau darbo vietų pas komplektuojančių detalių gamintojus ir tiekėjus, pas reklamos ir pardavimų partnerius, logistikos ir transporto įmonėse. Pažangus ir pelningai dirbantis verslas saugo socialiai atsakingos įmonės įvaizdį ir reputaciją. Jam naudinga iš didesnio pelno ir tą pelną sukūrusiems darbuotojams mokėti didesnes algas. Jei to pelno gausu ir įmonė dirba sėkmingai, tai yra viso kolektyvo nuopelnas. Sumanus vadovas tais rezultatais pasidalys su kolektyvo darbuotojais. Didins algas ar kitaip juos motyvuos, tikėdamasis dar didesnių jų pastangų: lojalumo, sąžiningumo, atsakomybės, efektyvumo, suinteresuotumo.
Tenka pripažinti, kad, kaip ir tarp darbuotojų, taip ir tarp darbdavių yra visokių kadrų. Jei darbuotojas gali „užgerti“ ir kelias dienas į darbą neateiti, jei kokiam nelaimėliui pastoviai viskas genda (nes tepalo pamiršo įpilti ar grandinę laiku patempti), juos anksčiau ar vėliau atleis ir jokie „darbo kodeksai“ jų neapsaugos. Taip ir verslininkai, kurie patys prabangoje maudosi, o savo darbuotojams moka tik minimumą ir dar iš jų tyčiojasi, žemina, negerbia jų pastangų… pjauna šaką ant kurios ir patys sėdi. Paskui stebisi, kad neįmanoma surasti normalių darbuotojų, specialistai emigruoja, verslas buksuoja, nėra iš ko mokesčių mokėti.
Apie baltas varnas, toleranciją gėjams, konkurencingumą, Lietuvos problemas, stabdžius ir jos gerovės kūrėjus (5)
Inovatyvias idėjas kuriančio ir jas realizuojančio verslo dėka šiandien mūsų kišenėse barška modernaus automobilio rakteliai ar rankose dūzgia išmanieji telefonai. Mobilų telefoną nesukūrė kažkoks tai burtininkas per naktį ir jie nenukrito iš dangaus. Pirmiausia gimė mintis kažkieno galvoje. Vėliau mintis virto Idėja. Jis ją „sugromuliavo“ ir užrašė ant lentos. Idėją papasakojo pusbroliui, draugui, kolegai. Kažkas nesuprato, kažkas pasijuokė, kažkas pasakė „nesąmonė“. Jis vėl mąstė, raukė antakius, rašė, braukė, vėl rašė. Po šitos proto mankštos, jau kažkas pradėjo suprasti, palaikė, truputį investavo, subūrė komandą, sukūrė prototipą ir keletą bandomųjų pavyzdžių. Išbandė, patobulino ir jau tada parodė rimtesnių investuotojų būriui. Kažkam iš jų patiko. Išleido akcijas, pastatė gamyklą, priėmė reikiamų darbuotojų. Taip rinkoje pasirodė pirmieji mobilūs telefonai. Lyginant su šiandieniniais išmaniaisiais, tikrai ne tokie sumanūs ir išvaizdūs. Tie, kurie pirmieji pradėjo skleisti šią idėja, kurie pirmieji nusprendė juos gaminti, kurie pirmieji juos nusipirko ir tapo tada dar mažyčio tinklo abonentais – visi jie atrodė kaip išprotėję keistuoliai, kaip „baltos varnos“. Tačiau tik tokių „baltų varnų“ dėka ir turime televizorius, Skype ryšį, rūbų skalbimo automatines mašinas, šaldytuvus, muzikinius centrus ir visą kitą, kas šiandien mūsų gyvenimui suteikia komforto, šilumos, jaukumo.
Įdomumo dėlei, priminsiu vieną istoriją, kuri susijusi su paprasto laidinio telefono atsiradimu. A. G. Belas, vienas iš telefono išradėjų (1876 m.), siekdamas parduoti savo išradimą, nuvyko į keletą pašto ir kurjerių tarnybų, kurios tuo metu buvo atsakingos už pašto siuntų pervežimus. JAV pašto Tarnyba, kaip ir kompanija Western Union, atmetė jo pasiūlymą. Kai jis atvyko į Didžiosios Britanijos pašto tarnybą, vyriausiasis inžinierius Seras W. Preece‘as, vienas iš labiausiai vertinamų to meto Britanijos mokslininkų, išstudijavo jo išradimą ir taipogi jį atmetė, motyvuodamas, jog „Anglijoje yra pakankamai žinutes nešiojančių berniukų“. (iš leidinio „Inovaciniai verslai Lietuvoje – kas tai?“)
Dėl bendro intereso ir geresnės visų mūsų ateities mes turime išmokti toleruoti „baltas varnas“, suteikti jiems daugiau kūrybinės laisvės, palaikyti kitaip kalbančius, svajojančius, fantazuojančius, kažką neįprasto kuriančius, pasenusias instrukcijas laužančius, einančius nepramintais takais ar plaukiančius prieš srovę: menininkus, programuotojus, verslininkus, rašytojus, architektus. Nereikia jų keikti, skleisti melą, tyčiotis ar dergti bjauriausiais žodžiais komentarų skiltyse. Suprantu, kad išlieti savo susikaupusi pyktį ar nusivylimą ant kitų – malonu. Tada pats pasijunti svarbesnis, galingesnis, aukštesnis. Bet, gerbiamieji pykčio, šmeižto ir netolerancijos skleidėjai, sutinku, kad išsiliejus ant kitų galvų palengvėja širdyje ir psichologinės pagalbos telefonai tampa mažiau reikalingi. Tačiau, tada daugiau ir nebedejuokite, kad pensijos mažos, kad algos minimalios, kad sunku pragyventi…
Griauti visada lengviau nei statyti, bet vien agresyvūs griovėjai nesukurs turtingesnės ir laimingesnės Lietuvos. Nauji technologiniai procesai, naujos prekės ir paslaugos, nauji išradimai pirmiausia gimsta kūrybingumo nestokojančių žmonių galvose. Jie – labiau drąsūs ir laisvesni nuo aplinkos primestų stereotipų, mitų, pasenusių taisyklių, mąstymo štampų ir šablonų. Modernių korporacijų sėkmė irgi priklauso nuo to, ar yra jų komandose tokių žmonių. Kiek jų yra ir kiek jie turi laisvės? Ir jei tik jose ima įsigalėti sovietinis principas „Ja načalnyk, ty durak“ (vert.: aš viršininkas – tu durnas), lauk bėdos, mažesnio uždarbio darbuotojams ar netgi įmonės finansinio kracho. Gaila, kad Lietuvoje šis principas vis dar labai gajus.
Išlaisvink žmogų ir jis pradės kurti (A. de Sent Egziuperi). Jei iš pradžių idėja neatrodo absurdiška, ji yra nieko verta (A.Einstein). Žmogus, neturintis kilnių idėjų arba nuo jų nusigręžęs, paprastai nugyvena apgailėtiną, monotonišką ir beprasmį gyvenimą (A.Zabielavičius)
Kūrybiškumas beždžionę pavertė žmogumi. Paradoksas, bet žmogui augant, kūrybiškumo potencialas mažėja. 5 metų vaikas – 98%, 10 metų – 30%, 15 metų – 15%, suaugusio – 2%. Manau, kad taip yra todėl, kad suaugęs žmogus tampa vis labiau įspraustas į madų, taisyklių, nuostatų ar baimės likti nesuprastam rėmus. Žinių turi daugiau, bet gyvendamas sociume jis vis labiau tampa priklausomas nuo jį supančios aplinkos ir jos tolerantiškumo.
O gal nereikia nei to kūrybiškumo, nei inovacijų? Gal nereikia verslo? Vėl sulipkime atgal į medžius ir gyvenkime kaip beždžionės? Tačiau tautiečiai kažkodėl ragina vystyti pramonę, daugiau gaminti ir eksportuoti produkcijos į užsienį. Tada atsiras daugiau darbo vietų ir algos didės. Visi bus laimingi? Tai kodėl nestatoma daug naujų gamyklų, kodėl lietuviškų prekių eksportui taip sunku augti? Todėl, kad nebeužtenka vien pagaminti. Svarbiausia – sugebėti pelningai parduoti ar bent jau ne su nuostoliu. Ir jei nesugebėsite gaminti pigiau, kokybiškiau, gražiau, skaniau ar patraukliau įpakuoti, prekės taip ir liks sandėlyje, o jų vietą prekybos centrų lentynose užims kitų gamintojų produkcija. Gal ir kinietiškų? Grynas nuostolis? Teks ieškotis kitos verslo srities ar darbovietės? Bet ir ten galioja tie patys verslo dėsniai.
Kas sustoja, užmiega ant laurų, nebekuria, nediegia inovacijų, nebetobulėja, tą pralenkia kiti ir palieka praeityje, verslo šalikelėje ar gyvenimo užmarštyje.
Šiandien, gamyboje sukuriama pati mažiausia pridėtinė vertė, aukštesnę vertę sukuria logistika, transportavimas, dar aukštesnę – marketingas, nauji produktai, aukščiausią – prekės ženklai, tyrimai ir plėtra. Tačiau jei gamyboje užtenka ir mažo kūrybingumo, tai kitur jo jau reikia žymiai didesnio. Kuo aukštesnė pridėtinė vertė sukuriama, tuo būtinas ir didesnis kūrybiškumas. Lietuvos lazerių ir biotechnologijų pramonės bendra apyvarta – 132 mln. litų, kai „Žuviukas Nemo“ vien iš bilietų pardavimo gavo 720 mln. litų pajamų per vienus metus (tai seni duomenys, bet esmė nesikeičia). Daugumos naudojama „Skype“ programa, kai paslauga nieko nekainuoja (kur čia nauda verslui?) 2011 metais pardavė už 8,5 mlrd dolerių. 2015 metais „Facebook“ (naudojimasis irgi nieko nekainuoja) valdančioji įmonė buvo vertinama 250 mlrd. dolerių. (didžioji dalis faktų paimta iš prof. Rolando Strazdo organizuotų kursų „Inovacijų gebėjimų ugdymas“). „Coca-cola“ kompanija šiandien kainuoja virš 9 mlrd. dolerių. Šioje kainoje – materialus turtas sudaro tik apie 1 procentą. Visą kitą dalį sudaro nematerialusis turtas: prekinio ženklo vertė, jo žinomumas ir „užkariautos“ rinkos. Tad vien su grūdų auginimu, malkų ar garbinga lazerių gamyba toli nebenuvažiuosime.
Stiklinis tiltas Kinijoje tapo pasauline įžymybę ir į mažai kam žinomą regioną plūstelėjo turistų srautai. Jiems reikia pavalgyti, nakvynės, suvenyrų, nusipirkti lauktuvių. O pakeliui norisi ir kitus to regiono miestus aplankyti, pažinti jų kultūrą, paskanauti vietinių patiekalų.
Kažkokiame tai verslo seminare buvo pateiktas pavyzdys. Miestelyje apsigyveno porelė gėjų: kultūringi, inteligentiški, madingi, liekni, sportiški. Lyg tai menininkai (neprisimenu, ar tai kažkokią muziką kūrė, ar paveikslus tapė, ar laisvai samdomais architektais dirbo). Provincialiame miestelyje tai buvo akibrokštas, kaimynai pašiurpo, laidė replikas, kikeno, nesisveikino, ignoravo, o juos pamatę pereidavo į kitą gatvės pusę. Gėjai išsikraustė, o gal ir emigravo į kitą šalį. Gal kitur susirado tolerantiškesnį miestelį, jame apsigyveno ir sukūrė kažką įdomaus, unikalaus, legendinio.
Tai buvo pateikta kaip pavyzdys. Jei miestelis nesugeba toleruoti gėjų, jis netoleruos ir keistuolių menininkų, netradicinių jų idėjų, inovatyvių verslo sumanymų, besišlapinančio berniuko (kur Briuselyje stovi), Grūto parko, Disneilendo ar Eifelio bokšto. Iš jo, kaip ir nuo socializmo ar komunizmo, bėgs drąsesni, laisvesni, kūrybingesni rašytojai, tautodailininkai, kompozitoriai, poetai, dizaineriai, dailininkai, architektai, verslininkai. Manau, kad tokiame miestelyje nebūtų buvę jauku gyventi, kurti, išradinėti ir Edisonui, Archimedui, Niutonui, Dekartui, Van Gogui, Bethovenui, Eifeliui, Šekspyrui, Malinovičiui, Čiurlioniui, Šostakovičiui, Nikulinui ar Alai Pugačiovai. Tokie miesteliai, anksčiau ar vėliau, tampa vaiduokliais… su užkaltais langais ir piktžolėmis apžėlusiais kiemais. Jie nebūna žinomi, įdomūs, patrauklūs. Nei turistams, nei investuotojams, nei gyventojams.
Kažkada Vytautas Didysis pakvietė į LDK apsigyventi karaimus, totorius, žydus ar dar kažką. Parodė jiems toleranciją, suteikė lygias teises, nevaržė tikėjimo, leido statytis savas šventyklas, gaminti, kurti, prekiauti. Laikas parodė – praturtėjo Lietuvos kulinarinė virtuvė, vieni iš kitų išmokome nežinomų amatų ir technologijų, atsirado naujų bendrų tradicijų. Jie išmoko mūsų krašto kalbą, integravosi, skirtingos kultūros viena kitą papildė, suteikė naujų derinių ir galimybių, padėjo augti bendrai visų gerovei. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nestatė kelių tūkstančių kilometrų ilgio gynybinės kinų sienos. Ji atvėrė savo sienas, nes tuo metu buvo stipri ir galinga (teritorija driekėsi iki pat Juodosios jūros).
Globaliame pasaulyje „atvirų sienų“ politika nėra vien tik besąlygiškas gėris. Gerai jei lietuviški produktai sugebės konkuruoti globaliose rinkose: pigumu, kokybe, žinomu įvaizdžiu, ekologiškumu, sveiku maistu, patraukliu dizainu, ryškia pakuote, originalumu ar dar kuo nors. O jei nesugebės? Rizikuojame ne tik neužkariauti naujų eksporto rinkų, bet ir prarasti bent dalį jau nuo seno turimų rinkų jei į jas atkeliaus dar labiau konkurencinga kitų šalių produkcija.
Dar nesenai vienas mano bičiulis džiūgavo, kad „Brexit“ organizatoriams bus kaput, nes A. Merkel pasakė, kad „mes jiems uždarysime ES rinkas ir jiems bus labai blogai“. O, šventas naivume! Jei Anglijos prekių nebepriimsime į ES, tai ir jie nebepriims ES prekių pas save. Kas labiau laimės, dar neaišku. Nemanau, kad aibės skirtingų interesų įtakojama, komisarų ir biurokratų direktyvomis vis labiau valdoma ES taps labiau konkurencinga už… ES probleminių valstybių „išlaikymo naštos“ atsikračiusią ir nuo ES vienybę draskančių vidinių problemų išsilaisvinusią Britaniją.
* * *
Tik kūrybingumas, laisvė, tolerancija kitokiems ir jų palaikymas įvairiomis formomis gali Lietuvą paversti realiu, o ne popieriniu ir bedančiu „Baltijos tigru“. Tie „kitokie“, dažniausiai laikomi „kraštiniais“ visuomenės nariais, gali suteikti įdomumo ir išskirtinumo mūsų kraštui. Jei iš jų juoksimės, marginalizuosime, versime būti tokiais pat „kaip ir visi kiti“, naikinsime, niekinsime, jie emigruos ir kitur ieškos/suras savo kūrybai palankesnės aplinkos. Tada kraštiniais liks tie, kurie anksčiau dar nebuvo kraštiniai. Nelikus ir jų, kraštiniais gali tapti ir tie, kurie visą gyvenimą buvo lojalūs centrui ir laikėsi tik netoli jo. Jei ir su jais elgsimės panašiai, ateis laikas, kai mes visi likusieji vienodai galvosime, vienodai rengsimės, vieningai žygiuosime koja į koją. Gyvensime kaip Šiaurės Korėjoje, centre jausimės vieningi ir prieš žurnalistų kameras ar mikrofonus sakysime, kad „esame laisvi“.
Kraštiniai – reikalingi. Jie praplečia laisvės ir tolerancijos ribas. Juo labiau kitoniškumu nutolstama nuo centro, tuo visuomenėje daugiau laisvės ir tolerancijos kitaip mąstančiam, gyvenančiam ar besirengiančiam. Tai – derlinga žemė vidinei laisvei ir kūrybiškumui augti, o vėliau ir gausiam išradimų, inovacijų, naujų darbo vietų, didesnių pensijų ar algų derlių nuimti.
Manau, kad dažnas girdėjo sąvokas: viduramžiai, inkvizicija, renesansas. Visos šios epochos susijusios su Dievo vaidmeniu ir bažnyčios požiūriu į kūrybiškumą ir kūrybingumą.
Senovės Graikijoje (800 m. pr. kr. – 300 m. per. Kr.) tokio žodžio, kaip kūryba, kūrinys ar kūrybiškumas dar nėra. Manyta, kad gamta yra tobula ir turi savas taisykles, menininkas nekuria, o tik imituoja gamtą. Senovės romėnai (300 m. pr. kr. – 400 m.) pradėjo naudoti žodį genialumas, tačiau manė, kad kūrėjas ne „išranda“, bet tik „atranda“. Viduramžiai (1300 m. – 1500 m.), net poezijoje buvo privalomos griežtos eiliavimo taisyklės, menai buvo laikomi tik paprastu amatu, o KURTI GALI TIK DIEVAS, ne žmogus. Renesansas (1500 m. – 1700 m.) – menų suklestėjimas, nes menininkai įgijo laisvę kurti ir tai, ko nėra gamtoje. Švietimo amžius (1700 m. – 1800 m.) kai vėl buvo suabejota žmogaus sugebėjimu kurti. Laisvės amžius (1800 m. – 1900 m.), kai atsisakyta vergovės, kūrybai mene ir verslui buvo suteikta laisvė, tačiau kūryba pripažįstama tik mene, o mokslo darbai dar nepripažįstami kaip kūryba. Pradeda rastis modernus menas. Mokslinės kūrybos amžius (1900 – 2000 m.) – mokslinė veikla taip pat pripažįstama kaip kūryba. Išradimai – kūriniai. 1950 m. J. P. Guilford pradeda mokslinius kūrybiškumo tyrimus ir jo skatinimo metodus („Minčių lietus“, TRIZ, „Šoninis mąstymas). Šio laikotarpio rezultatai matosi mūsų namuose ir darbe, kompiuteriuose ir išmaniuosiuose telefonuose, skrydžiuose į kosmosą, modernioje virtuvėje ruošiant pietus, statomuose dangoraižiuose, robotų aptarnaujamose automatizuotose gamybos linijose, prekybos centruose, medicinoje ir laukuose nuimant derlių, nanotechnologijose, genetikoje ir t.t. Visuotinės kūrybos amžius (po 2000 m.). Pripažįstama, kad bet kokioje veikloje yra kūrybinis procesas. Pripažįstama, kad ne tik verslininkai, menininkai ar mokslininkai, bet ir bet kuris žmogus gali būti kūrybiškas.
* * *
Lietuva yra sudėtinė globalaus pasaulio dalis. Jei ji nesugebės konkuruoti, daugumai jos gyventojų, pensininkų ir verslininkų bus tik blogiau: skurdas, pyktis, neviltis, atsilikimas, alkoholizmas, emigracija, patyčios, savižudybės. Jai reikia idėjų, vienijančio tikslo, herojų, lyderių, oponentų, kitaip atrodančių, kitaip mąstančių ar pasenusias biurokratines taisykles laužančių. Išsišokėlių. Nes, priešingu atveju, ar vėl norite gyventi kaip viduramžiais, kai teisė kurti priklausė tik Dievui?
(Bus daugiau)
Su pagarba, Antanas Albrikas, nepartinis
respublikinio konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas,
ilgametis verslininkas, buvęs Pakruojo verslininkų asociacijos prezidentas
