Visai atsitiktinai „nardydamas“ interneto platybėse ir ieškodamas medžiagos apie 60-70-jų metų pilietinius judėjimus, aptikau to laikotarpio brošiūrą, skirtą vienos labdarą teikusios JAV organizacijos aktyvistams. Jos tikslas – įvertinti, kokia padėtis pilietinių ir žmogaus teisių srityje, kokie yra galimi pavojai ir kaip jų išvengti šalyje, į kurią jie ketina vykti savanoriauti. Prisipažinsiu, buvau labai nustebęs, kuomet pradėjau taikyti jų vertinimo metodiką nūdienų Lietuvai.
Todėl kūrybiškai padirbėjau ir, šiek tiek papildęs XXI a. atsiradusiais veiksniais, bet naudodamas brošiūroje pateiktą algoritmą, sudariau seką, kuri galėtų vaizdžiai parodyti, kur mes buvome ir kur judame.
Dažnas mūsų įsivaizduoja, kad diktatūra yra tas baisus vaizdas iš kino kronikos. Diktatūra yra arba kažkur labai toli, arba ji buvo, bet labai labai seniai.
Paradoksas yra tai, kad valstybėse, kur įsigalėjo autoritarizmas, manančių, jog taip iš tiesų yra, – mažuma. Hitlerio Vokietijos, Stalino TSRS ar kiti panašūs pavyzdžiai puikiai tai parodo. Ir nereikia manyti, kad laimingoji piliečių dauguma nebuvo nuoširdūs, parodydami savo didį džiaugsmą egzistuojančia santvarka ir valdančiu režimu. Priešingai, mes ne kartą istorijoje matėme, kad visuomenėje nepasitenkinimas kildavo po diktatūrų.
Taigi, nors mes, tokie protingi, išmanūs ir kritiškai mąstantys, norėtume tikėti, kad autoritarizmas mums sukelia vidinį pasipriešinimą, taip nėra, nes mes patys ankščiau ar vėliau, vienokia ar kitokia forma jį perleidę per save, priimame.
Be abejonės, yra tie, kurie iki galo išlieka demokratais, humanistais ir nesitaiksto su sistema, tačiau, atmetus sutrikusios psichikos „aktyvistus“, tokių lieka vienetai.
Tiesa, egzistuoja asmeninio diskomforto zona, kuomet į ją įžengęs iki tol „tinkamas“ politinis režimas tampa nepatrauklus piliečiui arba negausiai panašių piliečių grupei, pvz., kuomet įteisinamos diskriminacinės nuostatos. Tačiau bendrojo diktatūros proceso priėmimui visuomenėje tai nedaro įtakos, nes tokie piliečiai ir grupės būna greitas stigmatizuojamos ir tarp nepatenkintųjų ir daugumos atsiveria praraja, ir ką atskirtieji besakytų, jie nebus išgirsti.
Diktatūrai stiprėjant, kuomet ji jau gali peržengti ne tik to laikmečio elgesio madas, bet ir pamatines morales, tokie nepatenkintieji apskritai likviduojami.
Nenoriu jūsų užmigdyti „sausa“ teorija, tačiau šioji įžanga, kaip pamatysite vėliau, buvo svarbi.
Taigi, metodikos autoriai, ir aš su jais sutinku, neskirsto valstybes ir jas valdančius režimus į griežtai apibrėžtas grupes, ir tai iš esmės skiriasi nuo dabartinio Vakaruose įsigalėjusio požiūrio, esą yra „demokratinės“ , „siekiančios demokratijos“ (suprask, perimančios Vakarų modelį) ir „nedemokratinės“.
Kaip greičiausiai suprantate, toks skirstymas tinka nebent, kad parodytų, kam „rūšiuojamasis“ simpatizuoja, kitaip niekaip, pvz., nepavyktų paaiškinti, kodėl Saudų Arabija, gyvenanti pagal viduramžiškus papročius, yra „siekianti demokratijos“ ( nes, o laimė, moterys jau gali išeiti į gatvę be vyro palydos), o, štai, Baltarusija – baisiai „nedemokratinė“.
Iš tiesų yra tam tikri požymiai, kurios pavadinčiau inkariniais taškais pagal kurios galima tinkamai nustatyti kiek vienoje ar kitoje valstybėje yra laisvių. Akivaizdu, kad nėra nei absoliučiai demokratinių valdančių režimų nei diktatūrų , be to supratimas apie laisves visuomenei koreliuojasi dėl kultūrinių tradicijų, dominuojančio religijos ar istorinės patirties ( tiksliau istorinės atminties).
Vėlgi leidau sau šiek tiek pakeisti kelis inkarinius taškus, atsižvelgiant į dabartinio pasaulio realijas, ir kai kuriuos (metodikoje jų kur kas daugiau) nepažymėti.
Taigi „priespaudos termometras“, vardinant nuo menkesnių teisių pažeidimų, atrodo taip:
1. Valdžia renka informaciją apie piliečių bendrąsias nuotaikas, nepažeidžiant privatumo.
2. Kriminalizuotos veikos, susijusios su valdžios užgrobimu jėga.
3. Didesniems protesto renginiams reikia suderinimo.
4. Žodžio laisvė nėra absoliuti. Spaudai būtina atsižvelgti į galiojančias etikos ar religines normas.
5. Rinkimų proceso reguliavimas menkas. Apribojimas dalyvauti politinėje veikloje minimalūs.
6. Specialiosios tarnybos seka potencialiai pavojingų asmenų ir grupių veiklą.
7. Politiniams protestams taikomi griežtesni reikalvimai nei įprastiems masiniams renginiams.
8. Ribojami streikai.
9. Šalies vadovo kritikai keliami atskiri griežtesni reikalavimai.
10. Griežčiau reglamentuojamas politinių organizacijų steigimas.
11. Rinkimų procese negali dalyvauti radikaliai opozicinės partijos.
12. Įteisinama galimybė riboti masinės informacijos priemonių veiklą.
13. Specialiosios tarnybos plačiai naudoja sekimo priemones, siekiant nustatyti nelojalius politinei valdžiai piliečius.
14. Draudžiamos radikalios opozicijos politinės akcijos. Jų rengimas kriminalizuojamas.
15. Įteisinamas radikaliai opozicinių politinių organizacijų paleidimas.
16. Pažeidžiamas lygiateisiškumo principas rinkimuose valdančios partijos (partijų) naudai.
17. Įteisinama atsakomybė už esamos santvarkos arba nepersonalizuotą valdžios kritiką.
18. Įteisinama galimybė uždaryti masinės informacijos priemonę.
19. Pradedama reglamentuoti neformalių pilietinių judėjimų veikla.
20. Visiems masiniams renginiams reikia valdžios leidimo.
21. Dalyvavimas radikalios opozicijos veikloje kriminalizuojamas.
22. Ribojama opozicinių organizacijų veikla.
23. Specialiosios tarnybos tikslingai veikia prieš opozicines organizacijas ir pilietinius aktyvistus.
24. Taikomos griežtesnės baudžiamojo poveikio priemonės nelojaliems piliečiams baudžiamosiose ir administracinėse bylose. Bylų prieš prieš pilietinius aktyvistus falsifikavimas.
25. Opozicinės politinės organizacijos negali dalyvauti rinkimuose arba dalyvauja formaliai.
26. Neformaliosios pilietinės organizacijos draudžiamos.
27. Cenzūra spaudoje.
28. Suėmimai, sulaikymai ar kitokie laisvių apribojimai be teismo sprendimo opozicijos atžvilgiu.
29. Draudžiamos bet kokios viešos akcijos be valdžios leidimo. Jų dalyviai baudžiami.
30. Draudžiamos opozicinės politinės organizacijos
31. Draudžiama nepriklausomos informacijos priemonės necenzūruotos informacijos skleidimas kriminalizuojamas.
32. Kriminalizuojama bet kokia valdžios kritika.
33. Specialios tarnybos įgauna teisę fiziškai likviduoti opozicinius aktyvistus.
34. Aktyvistų kalinimas neribotą laiką be teismo sprendimo. Neteisminių bausmių įsigalėjimas.
O dabar pabandykime padėlioti ant šito „termometro“ mums žinomus įvykius Lietuvoje ir galiojančias teisės normas. susijusias su žiniasklaidos, politinių ir visuomeninių organizacijų veikla, o taip pat susirinkimų įstatymą ir su juo susijusius poįstatyminius teisės aktus. Taip pat įvertinkime garsiojo BK 170 str. išplėtimą ir mums žinomas administracines ir baudžiamąsias bylas prieš visuomeninkus ar politikus.
Aš tai taip pat padariau ir rezultatas buvo visai neguodžiantis. Tiesa. tai mano subjektyvi nuomonė ir gali būti, kad jūsų rezultatas bus kitoks.
Požymiai
Atrodytų, mes esame ganėtinai akiai maloniame „vidutiniokų“ diapazone, ne pernelyg demokratinėje santvarkoje gyvenama, tačiau ir ne diktatūroje. Tuo labiau net ir šiame diapazone yra inkarinių taškų, kuriais mes dar negalime „pasigirti“. Tačiau daug geriau suvokti padėtį, stebint pokyčių chronologiją. Demokratijos suvaržymų, tiek įteisintų, tiek ir faktiškai susiformavusių, sparčiai padaugėjo nuo 2008 metų.
Bėda tai, kad, vykstant demokratijos demontavimo procesams, mes vis surasdavome „objektyvų“ paaiškinimą, kodėl tai nėra blogai, ir, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, mes po truputį ir nepastebimai nukeliavome prie kontroliuojamos demokratijos modelio. Na, o nuo jo telieka vos vienas žingsnis iki tikrų tikriausio autoritarizmo.
