Apie lietuvių emigraciją po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. yra parašyta daug. Atkreipsiu dėmesį į ES paramą ir mūsų investicijas emigracijos kontekste.
Visi naujieji lietuviai emigrantai kažkaip savaime susiskirsto į keturias pagrindines grupes: bado emigrantai, gerovės emigrantai, saviraiškos emigrantai ir Vakarų mylėtojai – „vakareiviai“. Dėl pirmųjų trijų išvykimo tikrai yra skaudu, bet dėl „vakareivių“, neigiančių Lietuvą ir lietuviškumą, ir porinančių, kad čia yra pasaulio kultūros ir pažangos užkampis, – neverta gaišti laiko. Visose tautose tokių ištautėlių yra ir bus. Geriau, kad jie, retkarčiais mūsų padangėje pasirodantys, mažiau mus mokytų.
Bet kai išgirsti, kad sušalęs ir išbadėjęs, tautiečių apgautas lietuvis pėsčiomis grįžo iš Vokietijos, pagalvoji: ką mes, kaip tauta, per tuos 20 metų nuveikėme, kad po Europą, kaip pokariu, išbadėję vaikštinėja lietuviai? Mes likome ir vis dar liekame didžiųjų sprendimų nuošalyje. Kaip tauta neišgryninome savo savarankiškos gyvensenos modelio ir neatsakingai priėmėme mums pasiūlytąjį. Pagal pastarąjį modelį turėjome prarasti apie 1 milijoną darbingiausių ir gabiausių savo žmonių ir turėti abejotiną ateitį. Tokia mūsų grįžimo į Vakarus kaina…
Per II Pasaulinį karą ir per pokarinio pasipriešinimo sovietams laikotarpį dabartinė Lietuva taip pat neteko apie 1 milijoną gyventojų. Bet tuo metu buvo okupacijos, karas, prievarta, žiaurumai, ligos, aneksija ir sibirai, gulagai. O kas dabar? Pagal praradimų gausą – visai tas pats: okupuota mūsų sąmonė ir valia, karo batalijas pakeitė laukinio kapitalizmo džiunglės ir pramonės sugriovimas, o gulagus ir sibirus – londonai, dublinai, čikagos, niujorkai ir malagos. Lyg ir už savo nusipirktus bilietus išvyko žmonės dirbti kitur, bet kaip dauguma jų ten jaučiasi!? Kaip tremtyje Sibire.
Iš kur Lietuvoje atsirado bado emigrantai (ekonominiais jų net nesinori vadinti), kas juos pagimdė? Pagimdė chaosas, nedarbas, antitautiškai veikiančios vyriausybės ir visokie patarėjai.
Reikia pripažinti – Nepriklausomybei mes, lietuviai, nebuvome pasiruošę. Planingai ir nuosekliai neperėjome iš okupacinio socializmo į valstybinį kapitalizmą. Leidome šalyje įsivyrauti suirutei. Ir tik dabar pradedame atsikvošėti.
Reikėtų visai rimtai pasvarstyti ir apie tuos, kurie stovėjo prie Nepriklausomybės ištakų: ar jie Lietuvą susino dėl negebėjimų, ar vykdė kažkieno nurodymus.
Pasidomėjus emigracijos skaičiais pagal laikotarpius matyti, kad lietuvių tautai labiau pakenkė konservatorių valdymas negu socialdemokratų. Pavyzdžiui, valdant socialdemokatams 2004 – 2009 m., vidutiniškai per metus iš Lietuvos emigruodavo apie 16 tūkst. žmonių, o nuo 2010 ir 2011 m., valstybę valdant TS-LKD, šis skaičius jau išaugo tragiškai – 2010 m. išvykimą deklaravo 83 tūkst. migrantų, o 2011 m. – 54 tūkst. Konservatorių valdymo metais (2008 – 2012) Lietuvą greitomis paliko apie 200 000 mūsų tautiečių.
Konservatoriams palankūs žurnalistai mėgina juos pateisinti, atseit migrantai ėmė deklaruotis dėl privalomo sveikatos draudimo, todėl staiga jų padaugėjo, tačiau visi puikiai atsimename reportažus iš aerouostų ir stočių, kur minios lietuvių bėgo iš šalies nuo nedarbo.
Nors išvykstančių rodikliai šiuo metu mažėja (lyginant su ankstesniais metais), tačiau jie vis dar išlieka labai dideli, lyginant su 2004 – 2009 m.
Konservatorių valdymo metu daug buvo kalbama apie „saulėtekius“ ir „saulėlydžius“, tačiau nebuvo kompleksiškai sprendžiamas krizės sukeltas nedarbo klausimas. A.Kubiliaus vyriausybė laukė, kol atslūgs krizė, ir nieko nedarė, nors pasauliniai pavyzdžiai, kaip vyriausybėms veikti ekonominės depresijos sąlygomis, aprašyti net gimnazijų vadovėliuose: JAV Ruzvelto ir Vokietijos Hitlerio vyriausybių veiksmai per Didžiąją krizę.
Kai mums koks nors vakarietis teigia, kad mes per Nepriklausomybės laikotarpį padarėme didžiulę pažangą, reikia labai rimtai atsijoti. Manau, tos pažangos kaina buvo per didelė. Aišku, pokyčiai Lietuvoje matyti, bet įstoję į Europos Sąjungą mes nebevaldome savo ateities.
Atseit, Europos Sąjunga iš savo biudžeto skiria mums paramą geroviniam atsilikimui sumažinti, tačiau tiesiogiai neduoda pinigų pramonei ir gamybai vystyti, todėl žmonės išvažiuoja ir už paramą iš mūsų paimama žmonėmis. Niekas kol kas negali pateikti tikslių skaičių, kiek ES senbuvėse šiuo metu gyvena emigrantų lietuvių. Apytiksliai galima teigti, kad apie 800 000 (kartu su Norvegija).
Kad būtų aiškiau, kaip gali būti iš tikrųjų, teigsime, jog kiekvienas lietuvis vertas 1 milijono litų. Vienok – nė vienas lietuvis nesutiks būti mažiau įvertintas, o konkretus pavyzdys – beveik visos po karo į JAV pasitraukusios lietuvių šeimos per 50 palankaus ten gyvavimo metų yra vidutiniškai užgyvenusios turto už 1 – 1.5 milijono dolerių. Geromis sąlygomis ir Lietuvoje kiekvienas lietuvis turto turėtų apie 1 000 000 Lt.
Taigi, jeigu 2007 – 2013 m. Europos Sąjunga Lietuvai suteikė daugiau kaip 23 mlrd. litų struktūrinės paramos, o nuo 2004 iki 2006 metų apie 1,5 milijardo iš Sanglaudos fondų – tai nuo įstojimo 2004 metais į Europos Sąjungą mes ES kartu su Norvegija suteikėme žmogiškąją paramą apie 700 000 lietuvių. Apie 100 tūkstančių lietuvių į Vakarų Europą jau buvo emigravę iki 2004 metų.
Padauginkime 700 tūkstančių iš 1 milijono – gauname tragiškus mūsų investicijų žmogiškaisias resursais į Vakarų Europos ekonomiką skaičius – 700 milijardų. Atėmus iš šio skaičiaus 23 ir 1.5 milijardo gauname 675,5 milijardo litų… Štai toks investicijų (675 500 000 000 litų) Lietuva-ES / ES-Lietuva balansas.
Sakysime, tai daugiau yra tautiškai lietuviški paskaičiavimai, koks nors Briuselio ekonomistas paskaičiuotų kitaip. Bet kas gali paneigti tikimybę, kad šie skaičiai yra tikri…
Dar apie 100 000 lietuvių naujaisiais laikais yra emigravę į JAV ir Kanadą. Tai dar apie 100 milijardų investicijų žmogiškaisiais ištekliais iš Lietuvos.
O kiek JAV investavo į Lietuvos ekonomiką? Tikslių paskaičiavimų neradau. Vargu, ar daugiau nei 1 milijardą litų tiesioginės paramos. Nemažai Lietuvos gyventojų dar gerai prisimena „Wiljamso“ ir konservatorių aferą Mažeikiuose – buvo ir tokių JAV įmonių investicijų. Galbūt tai toks mūsų mokestis už NATO ir Lietuvos oro erdvės apsaugą…
Taigi, po Nepriklausomybės atkūrimo mes dar nesugebame valstybėje tvarkytis ūkiškai, saugoti kiekvieną žmogų, kiekvieną žemės pėdą. Neturėjome teoretikų, išstudijavusių ir perpratusių naujojo kolonializmo esmę, kuri remiasi ne teritorijų užgrobimu, o jaunimo ir darbo jėgos išpumpavimu iš Rytų ir Vidurio Europos šalių – taip pat ir Lietuvos – į Vakarų ekonominius centrus.
Siekiant, kad Lietuva, kaip lietuvių gyvenama šalis, išliktų, reikia apie įvykusius procesus kalbėti, rašyti ir stengtis juos suvaldyti. O atsakomybę už tautos naikinimą turi prisiimti tos partijos, kurios dėl savo negebėjimų, neįžvalgų ar tendencijų tai darė ir daro.
Algimantas Birbilas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Tautininkų frakcijos pirmininkas, žurnalistas
