Vytenis Paulauskas
Pastaruoju metu viena populiariausių pokalbių, diskusijų tema žiniasklaidoje yra kainos. Tokias diskusijas stebiu jau maždaug 35 metus, nuo tada, kai tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas pradėjo liberalias reformas ekonomikoje. Deja, tenka konstatuoti, kad visuomenės ir politikų sąmonė, supratimas apie vykstančius procesus, susijusius su kainomis, praktiškai nepasikeitė, nepatobulėjo. Naudojami tie patys argumentai, egzistuoja tie patys mitai, daromos tos pačios klaidos.
Įtakingiausi visuomenės nuomonės formuotojai šiuo atveju, žinoma, yra iškilūs ekonomistai, įtakingi bankų ekspertai. Deja, jų aiškinimai mažai kuo skiriasi nuo astrologų prognozių, kurie ateities įvykius numato pagal juodojo arba baltojo mėnulio klajones dangaus skliautu. Skirtumas tarp jų tik tas, kad astrologų prognozės labai greitai pamirštamos, nes niekas netiki jų realumu. O bankų ekspertai savo prognozes keičia kelis kartus per metus, bandydami pagal tai, kas buvo praeityje, nustatyti tai, kas bus ateityje.
Tuo tarpu paprasti žmonės klaidžioja tame ekspertų paskleistame dūmų debesyje, nerasdami jokio kelio ar takelio.
Laisvos rinkos dėsniai – neatšaukti
Sovietų Sąjungoje visos kainos buvo valstybės reguliuojamos. Kiekvieną savo gaminamos prekės, produkto kainą įmonės privalėdavo suderinti su atitinkama ministerija Vilniuje arba Maskvoje (mat vienos įmonės buvo respublikinio, o kitos – sąjunginio pavaldumo). Prekių kainos buvo nustatomos remiantis tų prekių savikaina ir uždedamas tam tikras pelno procentas. Labai svarbus reikalavimas- prekės kainos nebuvo galima didinti, ji galėjo būti tik mažinama.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos politikai norėtų atgaivinti sovietinių laikų kainų nustatymo principus. Pavyzdžiui, Seimo narė socialdemokrate R. Budbergytė ir daugelis kitų politikų reikalauja, kad būtų analizuojamos maisto prekių kainos ir nustatoma, kam kokia dalis tos kainos priklauso ir ar nėra tame kokių nors pažeidimų. Vis dėlto, kas iš to, jeigu bus nustatyta, kiek tenka žemdirbiams, kiek perdirbėjams, o kiek prekybininkams? Ar tame įmanoma surasti kokius nors piktnaudžiavimus, atlikus tokį didelės apimties Sizifo darbą? Juk maisto prekių kainos yra laisvos ir jas nustatant galioja laisvosios rinkos dėsniai, kurie Lietuvoje nėra atšaukti.
Laisvojoje rinkoje prekės, produkto kaina taip pat priklauso nuo jos savikainos, tačiau atsiranda ir dar viena kainos dalis, kuri priklauso nuo prekės paklausos ir pasiūlos. Kuo prekės paklausa yra didesnė, o pasiūla mažesnė, tuo ir prekės kaina yra didesnė. Jeigu paklausa mažėja, tai ir prekės kaina mažėja, o jeigu kaina tampa mažesnė už savikainą, tai tokią prekę iš viso nustojama gaminti.
Kuo prekės paklausa yra didesnė, tuo jos kainoje pelno norma yra didesnė. Tai, kad galima gauti didelį pelną, vilioja ir kitus verslininkus gaminti analogiškas prekes. Tačiau, padidėjus gamintojų skaičiui, padidėja prekės pasiūla, ir tai sumažina jos paklausą ir pelno normą. Tokiu būdu laisvojoje rinkoje įvyksta pasiūlos ir paklausos balansas, kurio metu susiformuoja optimali prekės kaina.
Raktinis žodis – konkurencija
Politikai žino stebuklingą burtažodį, kurio pagalba, jų nuomone, galima sumažinti maisto produktų kainas. Tai – konkurencija. Pirkėjai verkia, pamatę parduotuvėse dideles maisto prekių kainas.
Pamatęs ir išgirdęs tuos verksmus, tuometinis Vyriausybės vadovas S. Skvemelis tarė – būtina maisto kainas sumažinti. Atseit tuo tikslu reikia padidinti konkurenciją prekybos tinklų, kurie monopolizuoja rinką ir neleidžia sumažinti kainų. Tam, kad padidintų tą konkurenciją, S. Skvernelis kvietė į Lietuvą ateiti kokius nors kitus prekybos tinklus iš užsienio, kurie turėjo ateiti į Lietuvą su pigiomis prekėmis ir sudaryti konkurenciją vietiniams prekybos tinklams, kurie, neatlaikę tos konkurencijos, būtų priversti sumažinti ir savo prekių kainas. Deja, S. Skvernelio akcija nepavyko, niekas į Lietuvą neatėjo.
Tačiau verkia ne tik pirkėjai, bet ir paukštininkai, ir mėsininkai. Jie skundžiasi tuo, kad bus priversti bankrutuoti, nes negali padidinti savo gaminamos produkcijos – paukštienos ir kiaulienos kainų.
Analogiškos problemos slegia ir karvių augintojus – pieno tiekėjus perdirbėjams. Ir dėl visų šių problemų kalta konkurencija.
Prekybininkai spaudžia tiekėjus siekdami kiek galima labiau numušti tiekėjų siūlomų prekių kainas. Savo ruožtu paukštininkai ir mėsininkai jaučia konkurencinį spaudimą iš užsienio, iš kitų valstybių gamintojų, kurie savo produkciją tiekia mažesnėmis kainomis.
Tiekėjai, gamintojai savo produkciją gali tiekti ne tik didiesiems prekybos tinklams, bet ir kitoms mažmenine prekyba užsiimančioms parduotuvėms arba galima savo produkciją pardavinėti patiems.
Vis dėlto pastarieji du variantai ne tokie geri. Mat didžiuosiuose prekybos tinkluose pardavinėti savo produkciją labiau apsimoka, nes čia būna daugiau pirkėjų, didesnė prekių apyvarta.
Buvusios S. Skvernelio vyriausybės patarėjas Skirmantas Malinauskas bandė ieškoti kaltų, bandė derinti tiekėjų ir prekybininkų santykius. Deja, nieko gero iš to neišėjo. Mat net ir S. Malinauskas yra bejėgis prieš laisvosios rinkos veikimą.
Lapė vištidėje
Kaip nubausti kuo nors nusikaltusią lapę? Lietuvos politikai turi aiškų atsakymą į šį klausimą – už bausmę lapę reikia įleisti į vištidę.
Politikai sutartinai kaltina prekybininkus – didžiuosius prekybos tinklus tuo, kad jie pelnosi pirkėjų sąskaita neva nepagrįstai didindami kainas. Tačiau daugelis politikų siūlo sumažinti pridėtinės vertės mokestį maisto produktams. O tai reiškia, kad jeigu tai būtų padaryta, tai tie kritikuojami didieji prekybos tinklai gautų dar didesnius pelnus, nes niekas negalėtų sukontroliuoti, ar jie, sumažinus pridėtinės vertės mokestį, atitinkamai sumažintų ir prekių kainas.
Kitų šalių, o taip pat ir Lietuvos, patirtis rodo, kad neišvengiamai dalis dėl sumažintų mokesčių sutaupytų lėšų nusėstų prekybininkų kišenėse. Pavyzdžiui, buvo sumažintas PVM viešbučiams, tačiau dėl to kainos viešbučiuose nesumažėjo, o gal net ir padidėjo.
Problemą spręsti reikia visai kitaip. Jeigu prekybininkai, o taip pat ir visas verslas gauna didelius pelnus, reikia padidinti pelno mokestį. Koks pelnas buvo gautas visos šalies mastu matosi statistikos ataskaitose. O tam, kad dėl didėjančių kainų nebūtų nuskriausti pirkėjai, reikia didinti tų pirkėjų pajamas – didinti minimalų atlyginimą, didinti biudžetininkų atlyginimus ir pensininkų pensijas. Didėjant kainoms atsiranda daugiau pajamų ir valstybės biudžete, todėl atsiranda galimybė didinti atlyginimus biudžetininkams ir pensijas pensininkams.
Nereguliuoja tų kainų, kurias privalėtų
Seimo narys Algirdas Butkevičius sako, kad „infliacinės pajamos nėra stabilios“. Deja, jis yra neteisus. Jeigu, pavyzdžiui, pernai valstybės biudžetas gavo infliacinių pajamų, tai šiemet tos pajamos taps jau pastovios, nes kainos (bendras kainų lygis) nesumažės, o šiemet infliacija yra skaičiuojama jau nuo naujo kainų lygio.
Be to, A. Butkevičius sako, kad valstybė viešaisiais finansais neturi skatinti infliacijos ir, kad, norint suvaldyti infliaciją, reikia daryti mokestinius pakeitimus.
Pabandykime iššifruoti šį A. Butkevičiaus pasakymą. Sakant, kad valstybė viešaisiais finansais neturi skatinti infliacijos, turima galvoje, kad, vykstant infliacijai, negalima didinti atlyginimų biudžetininkams ir pensijų pensininkams, nes būtent šios išlaidos sudaro didžiausią viešųjų finansų dalį. O teigiant, kad, norint suvaldyti infliaciją, reikia daryti mokestinius pakeitimus, turima galvoje, kad reikia mažinti mokesčius, pavyzdžiui, maisto produktams. Tai reiškia, kad jeigu būtų taip elgiamasi, tai būtų mažinamos stabilios valstybės pajamos, būtų skurdinami Lietuvos žmonės ir stabdomas ekonomikos augimas.
Matyt, A. Butkevičius jau pamiršo, kad Lietuva jau neturi savos valiutos, o jos valiuta yra bendra Europos Sąjungos valiuta euras. Taigi, Lietuva jau neturi galimybių vykdyti savo monetarinės politikos ir kontroliuoti pinigų masės, nuo kurios ir priklauso infliacijos dydis. Pinigų masę nustato Europos centrinis bankas. Lietuvos valiutos – lito laidotuvės įvyko 2015 metais, ir tuomet būtent A. Butkevičius tose laidotuvėse buvo vyriausiuoju ceremonmeisteriu.
Politikai labai nori reguliuoti tas kainas, kurios yra reguliuojamos rinkos ir politikai įtakos joms praktiškai negali turėti. Tačiau politikai kažkodėl nenori reguliuoti tų kainų, kurias galėtų ir privalėtų reguliuoti valstybė. Tos kainos yra elektros, šildymo ir kitų paslaugų, kurias atlieka valstybinės įmonės. Tačiau konservatoriai planuoja, kad valstybinių įmonių, išskyrus Ignalinos atominę elektrinę, iki 2024 metų pabaigos Lietuvoje visai neliks. Jos taps akcinėmis bendrovėmis ir bus laipsniškai tyliai prichvatizuojamos.
Atėjo šimtui metų?
Kadaise tuometinė Seimo narė konservatorė E. Kunevičienė pasakė, kad konservatoriai atėjo valdyti šimtui metų. Šis planas nuosekliai ir vykdomas. Pirmiausia buvo užvaldytos represinės Lietuvos struktūros. Tai leidžia susidoroti su konservatorių priešais. Šiuo metu ir energetikos įmonės yra jau konservatorių rankose. Jeigu, kaip planuojama, iki I. Šimonytės vyriausybės kadencijos pabaigos pavyks prichvatizuoti ir valstybines įmones, tai faktiškai valstybės užvaldymo planas bus įgyvendintas.
Sakoma, kad įmonių valdybas sudarys 5 nariai, iš kurių keturi bus nepriklausomi ekspertai. O į tų „nepriklausomų“ valdytojų kėdes pasodinti savus konservatoriams nėra problema. Jie, net ir būdami opozicijoje, sugebėdavo kai kuriose ministerijose ministrais pasistatyti savo žmones, pavyzdžiui, Roką Masiulį.
Lietuvos valdžia viską stengiasi centralizuoti. Jungiamos mokyklos, gydymo įstaigos ir kitos valstybinės institucijos. Tačiau elektros tiekimą valdžia decentralizuoja. Sakoma, kad taip daryti liepia Europos Komisija ir EBPO. Kuo europinė valdžia duoda kvailesnius nurodymus, tuo lietuviškieji kvailiai uoliau puola juos vykdyti, žinoma, nepamiršdami už tai sau pasiimti otkatus, pavyzdžiui, „Igničio“ akcijų pavidalu.
O eiliniams elektros vartotojams ta valdžia sako – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Todėl, jeigu norite turėti elektrą, ant savo stogų statykitės saulės elektrines, po to asmeniškai tarkitės su „nepriklausomais“ tiekėjais dėl elektros kainos, jeigu laiku nesusitarsite, tai mokėsite baudas, siekiančias 15 % (anksčiau buvo 25 %) nuo sunaudotos elektros kainos, o jeigu ir po to nesusitarsite, tai elektros visai negausite, ji bus jums atjungta. Štai tokie absurdai vyksta Lietuvoje.
Akivaizdi apgavystė
Tiek mokyklos, tiek ir gydymo įstaigos gali visai sėkmingai funkcionuoti atskirai, todėl nėra jokio reikalo jas jungti. O štai elektros tinklais, laidais visi elektros vartotojai sujungti į vieną darinį. Lietuvai nepavyko savo elektros tinklų atjungti net ir nuo Rusijos energetinės sistemos. Dabar ten, kur visi tiesiogiai vienas su kitu surišti laidais, Lietuvos valdžia įveda chaosą.
O juk elektros tinkluose būtina palaikyti pastovią įtampą, nes priešingu atveju daugelis į tinklą pajungtų įrengimų gali sugesti. Elektros tinklai yra apskaičiuoti tam tikram apkrovimui, todėl, jeigu į juos jungsis bet kas bet kaip, tai laidai gali paprasčiausiai sudegti, o daug vartotojų liks be elektros.
Tad kam reikėjo sukelti tą chaosą? Tam, kad keli tarpininkai, spekuliantai galėtų naudotis tuo, kad gali nekontroliuojamai nustatyti vartotojams kainas ir iš to pelnytis. Kaip gali tie tarpininkai, vadinamieji tiekėjai, sudaryti su vartotojais sutartis pastoviomis kainomis net septyneriems metams į priekį? Iš kur jie gali žinoti, kokios bus elektros kainos po septynerių metų, jeigu niekas nežino, kokios bus elektros kainos elektros biržoje net ir sekančią valandą? Akivaizdu, kad visa tai yra apgavystė.
Kol kainos bus labai palankios tiems spekuliantams, tol jie melš savo klientus. O, kai sandėris jiems taps nuostolingas, jie sugebės surasti būdų, kaip pakeisti sutartį sau naudinga kryptimi. Viso to nesugebės padaryti eilinis vartotojas, gyvenantis kur nors kaime, jis tiems spekuliantams bus tik melžiama karvė.
Elektros kainą turi nustatyti valstybė. Ta kaina turi būti visiems vienoda ir galioti pusę metų arba metus. Po to kainą galima koreguoti ją padidinant arba sumažinant priklausomai nuo to, kokia buvo vidutinė kaina rinkoje. Jeigu per tą laikotarpį buvo patirti nuostoliai, tai tuos nuostolius reikia pridėti atitinkamai padidinant kainą vartotojams, o jeigu bus gautas pelnas, tai tą pelną taip pat reikia išdalinti vartotojams, atitinkamai sumažinus kainas.
Jau buvo bandoma spekuliantų pasipelnymo šaltiniu padaryti savivaldybių šilumos ūkius. Tačiau vėliau to buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad vis dėlto tą ūkį geriausiai valdyti gali valstybė – savivaldybės, o ne privatininkai.
Čilė? O taip – Čilė!
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paruošė naujas lytinio ugdymo programas. Jose apibrėžiama ir tai, kas yra šeima. Pasak ŠMSM ministrės patarėjos A. Andriuškevičienės, „šeima programoje suprantama kaip žmonės, kurie realiuoju laiku rūpinasi vaiku ir jo gerove“. Vis dėlto neaišku, kas yra tie žmonės – ar vyras ir moteris, ar du vyrai, ar dvi moterys. Galima daryti išvadą, kad lytinio ugdymo programos kūrėjams tinka visi šie trys variantai.
O Seime netikėtai trenkė perkūnas iš giedro dangaus – skubiai iš Seimo pasitraukė vienas jos narys, priklausęs konservatorių frakcijai. Spaudoje rašoma, kad jis dirbo mokytoju net keliose mokyklose. Tad gal jis ten kartu užsiiminėjo ir lytiniu ugdymu, gal vykdė kokį nors pilotinį projektą? O, kaip žinoma, norint gerai įsisavinti kokį nors dalyką, būtina ne tik išmokti teorinę dalį, bet atlikti ir praktiką. Gal tas buvęs Seimo narys ir Čilėje galėjo sužinoti kokių nors vertingų, pažangių idėjų, kaip ateityje ir Lietuvoje geriau pravesti lytinio ugdymo pamokas? Juk, pavyzdžiui, prieš du dešimtmečius Lietuvoje atlikta pensijų reforma buvo nukopijuota būtent nuo Čilės diktatoriaus, generolo A. Pinočeto kadaise įvykdytos pensijų reformos.
