„Mes naudojame nepaprastosios padėties režimą, kad galėtume apklausti žmones, kurie dalyvauja radikaliuose islamiškuose judėjimuose ir visus tuos, kurie skleidžia neapykantą respublikai.“ (Prancūzijos Premjeras)
Savaitę prieš dabar visur aptariamus teroro aktus Paryžiuje Prancūzija pareiškė, kad ji ruošiasi pasiųsti savo lėktuvnešį „Šarlis de Gollis“prie Sirijos krantų. Dvi dienos iki minėtų įvykių pasirodė informacija, kad prancūzų aviacija subombardavo vieną iš naftos verslovių, esančių taip vadinamos Islamo valstybės okupuotoje Sirijos teritorijoje.
Beveik tuo pat metu nepastebėta praslinko naujiena, kad Prancūzija per Saudo Arabiją ėmė papildomai tiekti naujausią prancūzų prieštankinę ginkluotę vadinamajai „nuosaikiajai opozicijai.“
Kas ta „nuosaikioji opozicija“?
Kas ta „nuosaikioji opozicija“, kuri plačiai Vakarų visuomenei pateikiama kaip gerietė, kovojanti prieš „kruvinąjį“ Sirijos Prezidento Assado režimą? Apie ją daug kalbama, daug rašoma, bet nuo to eiliniam skaitytojui ar klausytojui aiškiau nepasidaro.
„An – Nustra“, kaip dalis Al – Kaidos – teroristinė organizacija. Bet ir „Hezbolla“, ir irakiečiai, ir iraniečiai kovoja su siriečiais, todėl mes negalime kovoti su „An-Nustra“.(Sirijos laisvės armijos vadas Achmedas Rachal)
Achmedas kažkada buvo Sirijos valstybės gynybos ministro pavaduotojas ir vadovavo šios šalies laivynui, kol 2012 metais viešai atsisakė paklusti Prezidentui ir persimetė į taip vadinamos revoliucijos pusę.
„An – Nustra“ laikoma viena iš radikalių teroristinių organizacijų, bet ji Vakaruose lyg ir nepriskiriama Islamo valstybei. Bent jau kai kurių politinių jėgų, nors būtent jos kovotojai demonstruoja pasaulyje platinamuose vaizdiniuose bausmių vykdymą.
„Daugiau kaip 70 tūkstančių kareivių ir apie 5 tūkstančius karininkų tada dezertyravo iš armijos, bet JAV padarė viską, kad juos išstumtų iš šalies ir suteiktų pirmenybę islamistams. Sirijos sugriovimas – naudingas daugeliui jėgų.“
Dar vienas ganėtinai tuose kraštuose žinomas asmuo – pulkininkas Al- Okaidi: „Aš – vienas iš Sirijos laisvės armijos vadų, kuri yra dalis „nuosaikiosios opozicijos“. Mes kariaujame prieš Islamo valstybę, bet, mano manymu, „An – Nustra“ nėra teroristinė organizacija. Aišku, mes ne visada pritariame jos metodams. „An – Nustra“ paprasčiausiai viešai vykdo bausmes tiems, kurie kariauja prieš ją. Islamo valstybės žmonės – atsilikę, todėl jie taip ir elgiasi.
Aš palaikau gerus santykius su jais. Aš su jais bendrauju beveik kasdien ir aptariu mūsų problemas. Mūsų santykiai – geri, net broliški, nežiūrint į jų elgesį“.
Dar vienas įvykių Sirijoje liudytojas – Muchamedas al Raako: „Iš visų Sirijoje kariaujančių grupuočių man labiausiai patinka „An – Nustra“. Ten geri žmonės.
Viskas įvyko labai netikėtai. Pradžioje mūsų gimtojoje Raakoje buvo gal koks šimtas radikaliai nusiteikusių islamistų, bet nelauktai jie užgriuvo tarsi kokia banga. Ginklai, žmonės, technika… Iš kur visa tai? Iš Amerikos? Nežinau, bet tikrai be didelių valstybių pagalbos viso to negalėjo įvykti.“
Visi trys cituoti asmenys save priskiria būtent tai „nuosaikiajai opozicijai“, kurią viešai remia Vakarai. Iš jų pasisakymų galima drąsiai spėti, kad jie mažų mažiausiai artimai bendrauja su vadinamosios Islamo valstybės grupuotėmis ir net derina bendrus veiksmus kovoje prieš Sirijos Prezidento Assado režimą, todėl visiškai teisėtas atrodo kai kurių Vakarų analitikų ir politologų klausimas: „Ar vadinamoji „nuosaikioji opozicija“ nėra tas kanalas, per kurį netiesiogiai finansiškai bei ginkluote remiama pati Islamo valstybė? Gal iš tikrųjų jokių „nuosaikiųjų“ neegzistuoja? Gal tai – vieno medalio tik skirtingos pusės, pristatomos pagal principą „geras ir blogas“, bet dirbančios vienam tikslui?“
Vienareikšmiškai atsakyti – tikrai sunku, bet ir paneigti tokį klausimų formulavimą taipogi – neįmanoma.
Kaip vargiai įmanoma paneigti ir V.Putino žodžius, pasakytus G-20 susitikime Antalijoje (Turkija). Kaip praneša žiniasklaida, „V.Putinas Vakarams pareiškė, kad Islamo valstybė finansuojama iš daugiau kaip 40 šalių, tame tarpe ir iš tų, kurios priklauso G-20:
„Mes su kolegomis šį klausimą svarstėme. Tikiuosi, kad ir toliau tęsime šį darbą, kuris ypač svarbus kovoje su terorizmu.“
Įvykiai Paryžiuje – galimas kerštas
O kaip visa tai siejasi su įvykiais Paryžiuje? Kas domisi detektyviniu žanru, tam neabejotinai žinomos Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono tirtos bylos. Prisiminkite istoriją apie dvi seseris, kurių viena mirė keistomis aplinkybėmis, o kita kreipėsi pagalbos į garsųjį detektyvą. Paskutinė šios istorijos dalis vyksta nuošaliame dvare, kur pastaroji gyveno kartu su savo patėviu.
Tamsią naktį merginos kambaryje užsidarę sekliai išgirdo tylų švilpimą už sienos, o po akimirkos Holmsas specialia rykštele ėmė daužyti prie sienos kabėjusią juostelę. Kai buvo užžiebtas žiburys, sienos plyšyje pastebėta gyvatės uodega. Vėliau gretimame kambaryje nuaidėjo siaubą keliantis riksmas ir viskas nutilo.
Žmogžudystę įvykdė patėvio parsivežta labai nuodinga gyvatė iš Indijos, kuri, paleista iš seifo, švilpimo buvo nukreipiama per plyšį į kitą kambarį. Tačiau, kai gyvatė kitoje pusėje sulaukė skausmingų kirčių, ji grįžo atgal ir nubaudė šeimininką.
Viena iš įvykių Paryžiuje galimų priežasčių – radikaliųjų islamistų kerštas tiems, kurie juos netiesiogiai išaugino.
Prancūzija – vadinamojo „arabų pavasario“ viena iš iniciatorių. Ji buvo pirmose gretose griaunant Libiją, o šioji dabar – viena iš pagrindinių radikaliojo islamo rėmėjų.
Prancūzijos „indėlis“ kovoje prieš Damaską – taipogi nemenkas. Įvairiais paskaičiavimais, radikalų pusėje Sirijoje – nuo 800 iki 1200 prancūzų kilmės arabų, o musulmoniškoji Prancūzijos diaspora – didžiausia Europoje. Ji sudaro beveik 7 procentus visų 67 milijonų šalies gyventojų.
Kai rusai, siekdami savų nacionalinių interesų, tiesiogiai įsijungė į karą Sirijoje Prezidento Assado pusėje, realių jėgų išsidėstymas A.Rytuose ženkliai pakito. Dar tik mėnuo jų ir Damasko armijos koordinuotų veiksmų, ir jau aiškiai galima įžvelgti, jog vadinamoji Islamo valstybė ilgai neatsilaikys. Padėti išlikti gali tik aktyvūs šios radikalios jėgos „gimdytojų“ veiksmai. O jie negali nekelti nerimo, nes viena ranka šie lyg ir remia, o kita aviacijos pagalba ima vis labiau spausti bei naikinti. Tai jau panašu į išdavystę.
Žvelgiant per šią prizmę, šiųjų kerštas – absoliučiai pamatuotas veiksmas. Bet tada iškyla dar vienas klausimas: valstybė, nors ir tariama, kuri pasauliui pateikiama kaip didžiausia grėsmė, tik tiek tegali? Nužudyti daugiau kaip šimtą ir sužeisti dvigubai daugiau, įsiveržus į gausiai pripildytą žiūrovų salę ir susisprogdinant su šūkiu „Alach akbar“ , ar šaudant iš pravažiuojančios mašinos į beginklius viešoje erdvėje įsitaisiusius restoranų, kavinių lankytojus – tai visa globalios grėsmės galia bei visi gebėjimai? Ar ji tikrai egzistuoja? Gal tai – tik žiniasklaidos pagalba sukurtas mitas?
Taip, neabejotinai kiekvienas svetimo kraujo lašas ant keršto aukuro islamistų akyse galimai ir įgauna prasmę, bet juk tai, nepaisant netekčių skausmo, tik uodo įgėlimas arkliui. Tik jo įsiutinimas. Negi islamistų lyderiai to nesupranta? Negali nesuprasti.
Tai kam taip elgtis, kam absoliučiai neprotingai ir neracionaliai eikvoti savas jėgas, jei tikrai sieki pergalės? Nebent teisus aukščiau cituotas pulkininkas, kad šie esą tamsūs ir atsilikę žmonės, o jų elgesys – užkonservuoto viduramžiško požiūrio į aplinką rezultatas.
Tada turime pripažinti, kad Vakarų bandymai atvesti šiuos, vis dar tebegyvenančius tamsybėse, todėl vien tuo jau keliančius grėsmę, į „šviesą ir tiesą“- nepaprasto pasišventimo misija. Tik aš kažkodėl tuo netikiu.
Ne viskas taip paprasta
Ne, ne viskas taip paprasta, mielas skaitytojau. Radikalus islamas egzistuoja, jo kovotojų lyderiai nėra nei tokie tamsūs, kaip mes bandome juos vaizduoti, nei tokie užkietėję žudikai – maniakai. Dauguma jų baigę prestižinius mokslus ne tik savose šalyse. Jie turi pakankamai gilius ir pačių įvardijamus tikslus, nors vargiai jie yra ta galia, kuri juos galėtų pasiekti. Ir vis dėlto:
„Sausio įvykiai prieš Charlie Hebdo verčia kryžiuočius aktyviai griauti savo „pilkąją zoną“. Vakarų musulmonai labai greitai atsidurs prieš pasirinkimo būtinybę: jie arba bus priversti atsisakyti savo tikėjimo, arba ims remti Islamo valstybę, o tuo pačiu tai padės jiems išvengti kryžiuočių valstybių persekiojimų. Tokie mūsų brolių veiksmai keičia kryžiuočių požiūrį į musulmonus ir taip sukuria reikiamas aplinkybes tiesioginiai kovai su Vakarais jų pačių irštvoje, kuri leis pasiekti mums pergalę.“
Noriu priminti, kad tai ne pirmas teroristinis išpuolis šiais metais Prancūzijoje. Sausyje, apie kurį kalbama citatoje, Vakarus pribloškė susidorojimas su Charlie Hebdo redakcija. Buvo išžudyta dalis šios redakcijos darbuotojų, o taipogi vieno iš žydų košerinio maisto restorano lankytojų. Kaip skelbiama oficialaus tyrimo, tuometinis įvykis buvo iššauktas šio žurnalo viešai publikuotomis karikatūromis prieš musulmonų Pranašą.
Paryžiaus reakcija buvo keistoka, daugiau panaši į propagandinį patriotizmo demonstravimą : surengtos milžiniškos eitynės, kaip solidarumo už laisves simbolis, o žurnalo prenumerata nuo kelių šimtų tūkstančių pakilo beveik iki 5 milijonų egzempliorių.
Bet tai nebuvo pabaiga. Yra nemaža liudijimų, kad visus šiuos metus viename ar kitame Prancūzijos mieste buvo daug smulkesnių, žiniasklaidos dėmesio neatkreipusių įvykių.
Paskutinį ir patį žiauriausią teroro aktą taipogi netiesiogiai galima susieti su šiuo žurnalu, nes po visai neseniai rusų lainerio patirtos katastrofos pastarasis vėl viešai liūdnai nuskambėjo, ištiražavęs žūtį pašiepiančią karikatūrą.
Galima pamanyti, kad šis žurnalas – tarpininkas, užkoduotais ženklais kažkokioms jėgoms nusakantis imtis teroristinių atakų.
Keletas keistenybių
Esama ir daugiau keistenybių. Nors absoliuti dauguma iš tų septynerių, tiesiogiai dalyvavusių teroro akte, susisprogdino patys arba buvo nukauti, o pastarieji jokių dokumentų su savimi lyg ir neturėjo, bet netoli įvykių vietos atrasti du asmens dokumentai, kurie liudija, kad vienas jų buvo Sirijos, kitas – Egipto pilietis.
Kaip tai panašu į teroro aktą Niujorke 2001 metų rugsėjo 11 dieną. Ten taipogi keistai išliko į dvynius pastatus įsirėžusių lėktuvų užgrobėjų dokumentai, kurie nedviprasmiškai nurodė kaltininkų ieškojimų kryptį. Pastatai sugriuvo, tūkstančiai sudegė liepsnose, o pasai kažkokiu būdu išliko sveikut sveikutėliai.
Nė kiek nemenkesnius pamąstymus sukelia ir nedelsiant viešai pareikšta Prancūzijos Prezidento nuomonė, kad tai „Islamo valstybės“ planuotas ir įvykdytas teroro aktas.
Tokiais atvejais kategoriškas gali būti tik tas, kuris tvirtai žino. O kas dar, nespėjus atšalti žuvusių kūnams, gali neklystančiai žinoti? Ar tai galėjo būti absoliučiai su tiesioginiais „aktoriais“ Sirijoje nesusietų, bet tos pačios sisteminės žiniasklaidos nuolatinių pranešimų išvargintų žmonių, kerštaujančių savo šalies vyriausybei, veiksmas?Aišku, galėjo. Tai iš kur toks kategoriškas prancūzų lyderio įsitikinimas?
Pagaliau ir ta pati tariama Islamo valstybė, kaip pagal užsakymą, nedelsiant apsireiškė prisiimdama kaltę ir net pagrasino tokiais veiksmais pačioms JAV, o Vašingtonas ir Londonas taipogi nedelsdami paantrino ir pritarė Prancūzijos Prezidentui.
Taigi, kaip visada tokias atvejais, kai žūsta niekuo nekalti žmonės, iškyla daug klausimų ir juo tokių atvejų gausėja, tuo labiau stiprėja balsai, reikalaujantys aiškumo, o ne jau trafaretiniais tapusių kaltinimų.
Deja, šiuo klausimu aš nesu optimistas ir nemanau, kad tikrosios šio teroro akto priežastys ir tikrieji jo užsakytojai kada nors bus paviešinti. Geopolitinis žaidimas šiandienos pasaulyje pasiekė tokias kulminacines aukštumas, kol kas ne kiekvieno akimis įžiūrimos vyksta tokios grumtynės, kad mums net sunku įsivaizduoti.
Todėl dabar jau ne tiek svarbu, kas iš tikrųjų užsakė ir kas įvykdė šį nusikaltimą, dabar tampa svarbu, koks šitokio veiksmo tikrasis tikslas, ir kaip šie įvykiai įtakos ateitį.
Prasideda Trečiasis pasaulinis?
Popiežius Pranciškus po įvykių Paryžiuje užsiminė, kad tai – trečio pasaulinio karo dalis. Kad ir kaip atrodytų ginčytina tokia nuomonė, nemanau, jog šią garbingą asmenybę būtų galima įtarti negebėjimu vertinti aplinką. Tuo labiau, kad Vatikano „žvalgyba“ – daug pajėgesnė nei kai kurių globalių galių. Jei jis viešai prakalbo apie pasaulinį karą, vadinasi, žino, ką sako.
Apie tai, kad pasaulis, kaip ir XX amžiaus pirmoje pusėje, šiandien vėl tapo veikiančios globalios sistemos įkaitu ir jo tolimesnis vystymasis reikalauja neišvengiamų giluminių pokyčių, rašiau jau ne kartą. Jei pereito šimtmečio pirmoje pusėje pagrindiniai prieštaravimai buvo tarp senųjų, kolonijinę valdymo sistemą sėkmingai įsisavinusių, ganėtinai uždarų monarchinių imperijų konservatizmo, kuris trukdė išaugusiam ir internacionaliniu virtusiam finansiniam kapitalui peržengti sienas bei tapti vieninteliu ir pagrindiniu nedidelės saujelės įtakingų šeimų globalios valdžios jėgos instrumentu, tai dabartyje šis nedidelis „išrinktųjų“ klanas, savo rankose sutelkęs milžinišką finansinę, turtinę galią, pats virto konservatizmo židiniu, negebėdamas atsisakyti savo uždarumo, patikėjęs savu „išskirtinumu“.
Šios po karo sukurtos sistemos valdantieji realiai teturi du pasirinkimus: atsisakyti savo „išskirtinumo“ bei uždarumo, atsiverti ir pasidalinti būsima globalaus pasaulio valdžia su kylančių galių elitais, arba senais ir jau išbandytais metodais pasistengti konkurentus pašalinti.
Akivaizdu, kad kol kas pasirinktas pastarasis problemos sprendimo būdas. Paprasčiau sakant, pasaulis stumiamas į globalų susidūrimą, kuris, suinteresuotų manymu, padės užbaigti globalios valdymo piramidės statybą.
Kam, jei ne Popiežiui, kurios „akys“ ir „ausys“ siekia beveik kiekvieną pasaulio užkaborį, tai žinoti.
Ką parašė „The Washington Post“?
„Mes turime atsisakyti perdėto patiklumo A.Rytų konfliktų klausimais. Mes taipogi privalome atsisakyti bandymų paremti tokius diktatorius kaip Assadas, tikintis, kad jie patys sumuš priešus, kuriuos patys ir sukūrė, kad jie patys sureguliuos konfliktus, kuriuos patys ir įžiebė.
Teroro aktai Paryžiuje turi virsti kvietimu veikti. Veikti, kad užbaigti karus, skaldančius A.Rytus ir visą pasaulį skandinančius pabėgėlių antplūdžiuose. Jie taipogi praneša, kad mes negalime jaustis saugiai net savuose namuose, kol milijonai žmonių kenčia nuo karo“. („The Wasington Post“)
Pagrindinis šio leidinio citatos sakinys – „Teroro aktai Paryžiuje turi virsti kvietimu veikti“, į visa kita neverta kreipti dėmesio. Tai – tik gražūs žodžiai, turintys sukelti skaitytojui emocijų audrą ir absoliučiai nieko nereiškiantys pragmatiškoje Valstijas valdančių pasaulėžiūroje. Kitaip tikrai reiktų patikėti, kad Vakarų geopolitika – skaidri kaip ryto rasos lašelis, kad Vašingtonas grubiai neįsikišo į A.Rytų islamiškąjį širšalyną ir kad A.Rytų tautos pačios sukūrė tokią jas žudančią aplinką. Kuo tokie teiginiai skiriasi nuo ne ukrainietiškų ukrainiečių vadovų, kurie skelbė, kad Doneckas pats save apšaudo?
Šis leidinys priskiriamas neokonservatyviai politinei pusei, todėl Assadas šitame rašinyje taipogi ne šiaip sau figūruoja. Būtent šis asmuo paverstas kertiniu nesutarimų tarp Rusijos ir Vakarų akmeniu, būtent ant jo kabinamos visos politinės „šmėklos“ ir visi gerokai su tikrove prasilenkiantys politiniai mitai. Kodėl? Todėl, kad šis drįso pasipriešinti. Ir priešinasi iki šiol.
Tačiau Vakaruose, kurių dalis tikrai įtikėjo esantys vieninteliai ir nepakartojami visos žmonijos vedliai į „tikrą,teisingą ir šviesią ateitį“, nelabai supranta, kad jų demonstruojama baimė – kad Assado bijo kur kas labiau nei velnias kryžiaus, teroristų grupavimas į gerus ir blogus, pamiršus, kad Assadas – legitimi politinė figūra, o teroristas yra teroristas ir nesvarbu, kokios jis odos spalvos, tikėjimo ar kokiam šeimininkui jis tarnauja, tik patvirtina, kad Islamo valstybė – jų kūrinys ir kur kas svarbesnis nei taika šitame regione ar kokių nors milijonų sirų, irakiečių, afganistaniečių likimai.
Taigi, įvykiai Paryžiuje turi paskatinti veikti. Veikti nedelsiant. Kodėl – aišku. Ten įžūlieji rusai, demoniškasis Putinas kėsinasi sugriauti daugiametį kruopščiai planuotą projektą, į kurį sukišti milijardai. Kaip?
„Būtina antžemyninė operacija“
Mielas skaitytojau, neapsimesk, kad nežinai. Net toks Dievo vabalėlis kaip eilinis Lietuvos parlamentaras ES, kurio niekas net patarimo neklausia, į kurį Briuselio valdantieji kopūstai net dėmesio nekreipia, kuris pagrindiniams geopolitiniams sprendimams neturi ir negali turėti jokios įtakos, ir tas pasakys:
„Islamo valstybė yra didžiausia grėsmė Vakarų pasauliui .Akivaizdu, kad šiuo metu vykdomos oro atakos neduoda ir neduos norimo rezultato – Islamo valstybės sunaikinimo. Norint tai padaryti, būtina pradėti antžemyninę operaciją. Tik toks kelias gali duoti realų saugumo garantą ES ir visam regionui. (V.Mazuronis)
Va, taip. Būtina antžemyninė antiteroristinė operacija. Kas ją turėtų vykdyti? Prancūzijai savo teroristinėmis atakomis islamiškieji radikalai paskelbė karą? Paskelbė. Kas prieš pusę šimtmečio valdė Siriją? Kieno tai buvo kolonija? Teisingai, prancūzų. Jiems ir visos kortos į rankas. O visa ES jiems padės. Visi eisime kartu su broliais prancūzais.
Kodėl aš toks nepatiklus sisteminei žiniasklaidai ar viešiems politikų atviravimams? Jei sakoma, kad teroro aktą Paryžiuje įvykdė Islamo valstybės radikalai, vadinasi, tai – tiesa.
Ne, aš neprieštarauju tokiems vertinimams, nes tikrai nieko daugiau, kaip ir visi jūs, nežinau, išskyrus tai, ką skelbia sisteminė žiniasklaida. Tik man visada sukrebžda viduje kažkoks nerimstantis kirminėlis, kai tokie nusikaltimai padaromi reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.
Ar kas nors gali paneigti, kad šis teroro aktas labai savalaikis? Radikalams Sirijoje vis sunkiau išlaikyti užgrobtas šios šalies teritorijas, nes Prezidentui paklūstanti kariuomenė, palaikoma rusų aviacijos, stumiasi pirmyn. Sustabdyti tokius veiksmus galima tik skubiai pradėjus antžemyninius karinius veiksmus iš kitos pusės, kaip Antro pasaulinio karo paskutiniais metais. O Vakarų okupuotoje teritorijoje radikalai virs „nuosaikiaisiais“ ir stos vienon greton. Ir tada Sirija bus padalinta kaip paskutinį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija.
Ar ne toks planas buvo paviešintas dar 2006 metais vieno amerikiečių pulkininko?
Kuo tas regionas svarbus Vakarams?
Kam Vakarams viso to reikia? O taip vadinama „energetinė nepriklausomybė“, apie kurią mums jau keletą metų porina konservatoriai?
Būkime atviri, mus ir į dujų vežėčių aferą per tai įklampino. Kaip buvo manoma „patriotiškiausiai“ nusiteikusios partijos, kuri ėmėsi aktyvios Rusijos sulaikymo doktrinos, sukurtos pagal iš toliau nurodytą lekalą, Rusiją būtina susilpninti ir sugriauti. Pagrindinės jos pajamos – prekyba resursais. Pagrindinis importuotojas – ES. Jei būtų įmanoma atsisakyti importo iš Rytų, o milijardinius valiutos srautus nukreipti algal į Vakarus, tai rusams galas.
Kur tie resursai? Norvegija – bet visai Europai jų nepakaks. O JAV? Skalūninės dujos, skalūninė nafta… Valio! Deja, ten problemos su terminalais, problemos su pervežimais. Tada gal pas mus pačius, o gal Lenkijoje tas skalūnines dujas galima pumpuoti? Vėl nesėkmė. Netinkama jų koncentracija ir per menki telkiniai. Nerentabilu. Jokios sąnaudos neatsipirks. Ukrainoje, va, Ukrainoje jų daug, tik tereikia ją pasiimti.
Maidanas? Valio! Ukraina – mūsų. Ir čia… į geopolitinę areną įžengė įpykusi meška. Pasiglemžė Krymą, tvirtai uždėjo leteną ant pagrindinių skalūninių teritorijų.
Surėmėm pečius, prikėlėm amo netekusius ukrainiečius ir pasiuntėm atsiimti jų dar prieš keletą tūkstančių metų būktai priklausiusių meškos nusavintų žemių.
Deja, meška gerokai įkrėtė ukrainiečiams, o tuo pačiu netiesiogiai ir mums, svajonė apie nepriklausomą energetiką vėl nutolo. Dabar tebeimportuojame rusiškas dujas ir per savo kvailumą dalį iš tų pačių brolių norvegų. O šie: brolis ne brolis, bet mokėk tiek, kiek prašom. Mokam ir keikiamės.
Liko pasaulinis energetinių išteklių „ežeras“ – A.Rytai. Tereikia sugriauti Siriją, nes šioji nuo ikikristinių laikų išsidėsčiusi ant šio regiono sausuminių kelių į Vakarus. O čia Assadas nė iš vietos. Prakeiktas alavitas. Toliau – dar blogiau: tas dviveidis demonas Putinas su visa meškinų kompanija atsibogino pastarajam į pagalbą.
Taip ar panašiai galima paaiškinti to regiono svarbą, todėl visi ten turi savo nacionalinių interesų.
O A.Rytuose susipina ne vien Vakarų ir Rytų interesai – ten milžiniška tautų, religijų mišrainė, kurios vis dar laikosi gentinio – klaninio gyvenimo būdo ir visiškai nelinkusios paklusti jokiai demokratijai ar žmogaus teisėms. Jų gyvenimo būdas surašytas Korane ir jie pasiryžę jame išlikti. Jei norime priversti juos gyventi pagal mus, turėsime iš naujo šį regioną nukariauti.
Būtent tam Vakarai ir ruošiasi, o teroro aktai sukuria nekaltumo aureolę, krauju nuplaudami vakariečių jau pridarytus nusikaltimus ir suteikdami indulgenciją ateičiai. Tikrumoje jie atveria vartus kariniai ekspansijai, o gal ir didelių galių tiesioginiam susidūrimui.
Susirėmimai – net keliuose frontuose
Tačiau nemanau, kad tai įvyks ryt, nors prancūzai jau demonstruoja keršto aktus bombarduodami Raaką – tariamos Islamo valstybės lyg ir sostinę, bet antžemyninė operacija dar neprasidės. Demokratijos negali laimėti karų. Jos per silpnos ir pažeidžiamos, todėl pradžioje privalu susitvarkyti viduje.
„Prancūzijos Prezidentas, kalbėdamas Parlamento rūmuose, pasakė, kad nepaprastoji padėtis veiks ne mažiau kaip tris mėnesius. Bus siūloma pakeisti Respublikos Konstituciją, bet keršto akcijos – aviaciniai antskrydžiai bus plečiamos ir stiprinamos“.
Kad Popiežius Pranciškus gerai žino, ką sako,patvirtina ir tai, kad tik grįžęs iš Antalijos, iš G-20 susitikimo, kuriame buvo geidžiamiausias pokalbiams žmogus, Rusijos Prezidentas vėlai vakare sušaukė jėgos struktūrų pasitarimą, kuriame žvalgybos vadovas viešai patvirtino ,jog lainerio žūtis virš Sinajaus buvo teroro aktas.
Tokia skuba tik patvirtina, kad teroro aktai Paryžiuje ir galimai netolimoje ateityje dar kurioje nors europiečių šalyje – ne šiaip sau radikalų keršto aktai, bet galbūt gerai suplanuoti ir labai reikalingi artimiausioje perspektyvoje pateisinantys Vakarų invazija į A.Rytus.
V.Putinas pareiškė, kad tuos, kurie tai vykdė ir užsakė lainerio žūtį, rusai persekios ir suras bet kuriame žemės kampelyje, bei atvirai ir nedviprasmiškai pagrasino tiems, kurie juos bandys slėpti. Tuo pačiu nurodė padidinti oro – kosminių pajėgų veiksmus regione ir šiandien jau atsirado pranešimų, kad atakų skaičius padvigubintas .Į jas įsijungė tolimojo veikimo aviacija, sunkieji bombonešiai, Viduržemio jūroje besibazuojantys antvandeniniai ir povandeniniai laivai.
Rusai skuba, nes, kol Vakarai susiruoš,Sirijos Prezidento pajėgos turi išvalyti didžiąją dalį teritorijos, kad galimoms dalyboms liktų kuo menkesnis kąsnis.
O tuo pat metu ateinantys nerimą keliantys pranešimai ši Ukrainos, kuri lyg ir vėl traukia prie Donecko sunkią ginkluotę bei vėl apšaudo sukilėlių teritorijas, tik patvirtina, kad susirėmimas gali būti labai rimtas ir net keliuose frontuose.
