Balandžio 17-ąją Utenos Karo prievolės ir komplektavimo poskyryje pasirašiau prašymą būti pašauktas. Šiuo metu esu devyniolikmetis – prisiekęs šaulys, Vytauto Didžiojo Universiteto Politikos mokslų pirmo kurso studentas. Sėkmingai praėjęs med. apžiūras, tarnybos laikotarpiui sustabdysiantis studijas (akademinėmis atostogomis), o grįžęs iš tarnybos, kurios metu galutinai išspręsiu ne vienerius metus mane kankinantį: „kariuomenė ar politika?” klausimą, atsižvelgdamas į savo prioritetus, tęsiu politikos studijas arba nukreipsiu savo gyvenimą karybos linkme.
Jei kas paklaustų, ar pritariu šauktinių grąžinimui, atsakyčiau – esu prieš. Bet šiame valdžios sprendime įžvelgiu ir teigiamą pusę, kurią vis dėlto, mano manymu, nukonkuruoja neigiama.
Pirmiausia, mane nuvylė valdžios skubos tvarka pritartas sprendimas dėl “Lietuvos kariuomenės principinės struktūros ir personalo ribinių skaičių 2015–2020 metais įstatymo pakeitimo projekto”, kuris sudarė galimybę jau nuo šių metų pradėti šaukimą į devynis mėnesius truksiančią nuolatinę privalomąją karo tarnybą. Kodėl šis sprendimas buvo priimtas taip greitai? Kodėl nebuvo tariamasi su visuomene? Mano nuomone, tokiems reikšmingiems valstybinės svarbos sprendimams (taip pat ir nacionalinės valiutos pakeitimui euru) yra būtinas tautos referendumas (be išankstinės vienpusės agitacijos). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnyje sakoma, kad „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Nejaugi valdantieji mano, kad šie sprendimai nesvarbūs ir neaktualūs Tautai? Aš tuo abejoju.
Antra, turime nepamiršti, kuo motyvuodama Vyriausybė priėmė šį sprendimą – kad būtina didinti profesinės karo tarnybos karių skaičių – užpildyti trūkstamas kariūnų vietas, kurioms neatsirado savanorių profesionalų. Mano nuomone, šiam tikslui galima buvo imtis kitokių priemonių. Pavyzdžiui: šauktiniams skirtas lėšas perskirstyti profesinei kariuomenei, kariams savanoriams bei kariūnams, taip pagerinant jų socialines garantijas bei padidinant darbo užmokestį/pinigines kompensacijas ir pan. Dėl to profesinė karo tarnyba taptų patrauklesnė ne tik dėl patriotinių užmojų, bet ir dėl karjeros galimybių. Potencialiai didėtų ir karių profesionalų skaičius. Prie to paties iškyla klausimas – „kas karo atveju būtų efektyviau? Šauktiniai ar profesionalai?“
Esu vienas iš pirmųjų, pareiškęs norą savanoriškai atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, paradoksalu, nes tuo pačiu esu ir prieš šauktinių grąžinimą.
Būdamas 12-os metų mamos paskatintas prisijungiau prie Lietuvos Šaulių Sąjungos (LŠS) – priėmiau jaunojo šaulio pasižadėjimą. Kassavaitiniuose mokymuose, stovyklose, įvairiuose renginiuose bei mokymuose kariniuose daliniuose susipažinau su Lietuvos kariuomenės ypatumais, įgavau minimalias žinias bei subrendau kaip savo tautos patriotas. Sulaukęs pilnametystės nemečiau savo kelio ir daviau priesaiką – iškilmingai prisiekdamas būti ištikimas Lietuvos valstybei, ginti ir saugoti jos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, sąžiningai vykdyti šaulio pareigas.
Įpusėjęs dvyliktą klasę pradėjau domėtis geopolitika, politika, tarptautiniais santykiais bei ekonomika. Tai man padėjo suprasti, kaip pasaulinės bei nacionalinės reikšmės įvykiai lemia kiekvieno iš mūsų asmeninį gyvenimą. Apie tai aktyviai diskutuodavau su savo mokytojais, kurie mane motyvuodavo domėtis dar daugiau. Natūraliai pradėjau galvoti apie panašios krypties studijas ir nors ir nelabai sėkmingai įveikęs egzaminų išbandymus įstojau į Politikos Mokslų ir Diplomatijos Fakultetą (PMDF), Politikos mokslų studijų kryptį.
Į tarnybą visų pirma užsirašiau tam, kad patenkinčiau savo karybos troškimus, kad paragaučiau tikro kario duonos. Ilgą laiką manyje vyksta kova tarp dviejų prioritetų – studijų pasirinktoje kryptyje ir studijų Lietuvos Karo Akademijoje (LKA ), į kurią, tarp kitko, ir planavau stoti būdamas gimnazistas. Taigi per šiuos 9 mėnesius atsakysiu sau į klausimą, ar kario gyvenimas yra man – jei atsakymas bus teigiamas, galimai perstosiu į LKA. Taip pat šie mėnesiai bus labai svarbūs mano asmeniniam tobulėjimui – tiek psichologiniam, tiek fiziniam.
Aišku, negaliu šio savo sprendimo nesieti su patriotiniu nusiteikimu, kuris mane lydi visose gyvenimo srityse, juk ir studentu tapau tam, kad geriau suprasčiau, kaip valdoma Mūsų valstybė, ir galbūt ateityje prisidėčiau prie Tautos Laisvės išsaugojimo, gerovės kūrimo.
Emilis Astikas
