Etninis : kultūrinis, tradicinis, rasinis, nacionalinis, gentinis
Anglų kalbos sisteminis žodynas
Jonas Siaurukas
Mes stojome ne į tokią Europos Sąjungą. Po Lisabonos sutarties, kurią mūsų Seimas skubiai ratifikavo, akivaizdu, kad didžioji Lietuvos valdančiosios klasės dalis (kelintą jau kartą?) pritaria nacionalinio suvereniteto atsisakymui ir naujai „aksominei“ (R. Ozolas) okupacijai.
Lietuvos konstitucijos „dvasia“ draudžia atsisakyti valstybinio suvereniteto. Bet mūsų „konstitucionalistams“ viskas įmanoma; juk Konstitucinis Teismas ne tik Lietuvoje savavališkai traktuoja įstatymus ar net juos keičia, o pataikauti „demokratiniams Vakarams“ madinga ir naudinga, gal duos daugiau „išmokų“, ramių sinekūrų „elito atstovams“.
Tačiau į šį ES parlamentą veržiasi ne tik liberalai ir netikri konservatoriai, bet ir aiškiai tautinių pažiūrų žmonės. Paskaitykite V. Radžvilo radikalų pareiškimą „Laikmetyje“ (Nepraraskime Lietuvos. Viešas laiškas). Mintys labai paradoksalios – tam, kad kovoti su ES centralizacija, reikia veikti per ES institucijas, ES parlamente. Nacionalinių interesų logika reikalauja siekti, kad ES teisės viršenybė (ir vėliau gal net pats Europos parlamentas?) būtų panaikinti.
Nuosekliai mąsto ir Tautos ir teisingumo sąjunga (koks puikus dviejų svarbiausi žmonijos vertybių junginys!):
1. Grąžinti ES valstybes jų tautoms, griežtai laikantis valstybių konfederacijos principo. (VRK leidinėlis „2024 m. birželio 9 d. rinkimai į Europos parlamentą“, 14 psl.).
Tai yra, tautcentristai mato, kad be ES neišgyvensime, bet siūlo nekurti vieningos, federacinės ES imperijos, pagrįstai manydami, kad konfederacinio tipo politiniai dariniai bus gana nestabilūs centralizacijos prasme (tą parodo Šv. Romos imperijos, Lietuvos-Lenkijos unijos pavyzdžiai, ir pan.).
Aš irgi iki šiol agitavau už tokias idėjas.
Šį leidinėlį rekomenduoju susirasti (savivaldybėse, rinkimų komisijose) visiems. Jame – beveik visas Lietuvos politinis žiedas, jo pažiūros šeimos, užsienio politikos klausimais.
Žinoma, net ir konfederacijoje išlieka pavojus kultūriškai asimiliuoti, ištirpdyti mažesnes tautas, kolonizuoti jas, tačiau, jei Europa taptų didele karine galybe, tada rusofobija ir eurofilija sumažėtų ir tautoms nebebūtų didelio poreikio taikstytis su tautinio orumo niekinimu ir savinieka…
Bet… euroglobalistai nekvaili. Jie net linkę sutikti su teiginiu, kad ES yra ir bus laisvų valstybių sąjunga (teoriškai), jeigu tik bus užtikrinta… „vieninga teisės viršenybė“.
„Justicija yra valstybės pagrindas“, – rašoma beveik ant kiekvienų teismo rūmų, todėl ši demagogiška frazė ir yra euroglobalizmo imperinės politikos alfa ir omega.
Jei bus tokia „teisės viršenybės vienybė“, tai bus ir vieninga Europa, ir lietuvių tautai, kaip ir kitoms, teks atsisveikinti su laisve, su savo žeme, su savo šeimos samprata, ir t.t.
Lietuvis be laisvės – tai tas pats, kaip badaujantis ukrainietis. Apie tai per mažai buvo kalbama rinkimų kampanijos metu.
Tai ir skatina mąstyti, kad su ES centralizacija kovoti reiktų pradėti „nuo apačios“.
Jau pripažįstama, kad reiktų ES kurti tik kaip galingą karinę sąjungą, o dar geriau būtų išplečiant ją kartu su JAV ir į Pacifiko vandenyną.
Gal tada tokia plati sąjunga turėtų mažiau galimybių nutautinti kitas tautas, nes ją jungiančios tautos būtų labai įvairios ir teisiškai likti suverenioms joms būtų lengviau.
Gal tai būtų naudinga ir JAV, ir mums. Nejau amerikiečiai norėtų, kad ES taptų ir už juos pačius galingesne imperija?
Deja, kai gero eurobiurokratinio gyvenimo pagundos tokios didelės, mūsų politikams tokia misija vargu bau įmanoma.
Sveikinu tautiečius su nauju senu Prezidentu. Ar jis pajėgs įvykdyti senus pažadus, kad iš tikrųjų bendraus su piliečiais, skatins inovacijas, jei to nepadarė per buvusius 5 metus?
Gal įvyks stebuklas ir jis sieks net skatinti Vyriausybę įkurti, pavyzdžiui, valstybinį banką? Juk abu valdžioje esantys supranta bankų reikšmę ir tai, kad pinigų reikia ginklams gaminti, ne tik pirkti už skolintus pinigus…(Ir ne tik ginklams).
Buvo džiūgaujama ir švenčiama dvidešimt metų nuo mūsų neseniai atgautos laisvės apribojimo ir net didele dalimi atsisakymo. Šventė – laisvės atsisakymas, kitų direktyvų vykdymas – geriau, negu sava kūryba? Jau nebesame lietuviais savo dvasia?
Anglų kalbos sisteminiame žodyne, nors jie neturi žodžio „tauta“ ir globalistai net vengia to žodžio, gana gerai apibrėžiama, kas tai yra. Nejau dar tebesame politiniai tautiniai beraščiai, kai turime tiek išsilavinusių politologų ir politikų?
