Nemanau, kad R. Vanagaitės kūrinys „Mūsiškiai” yra netyčiukas. Greičiau tai nuoseklaus ideologinio mąstymo ir darbo rezultatas, atidžiau dėl pilietybės ir tautybės nepasižiūrėjus į savo gimimo dokumentus. Kodėl taip galvoju imkime ir logiškai pasvarstykime…
Dar visai neseniai ne vienas kikeno skaitydamas V. Petkevičiaus „Durnių laivą”. Ypač skaniai žvengė Kremliaus padlaižiai skaitydami šį kūrinį ir rusų kalba. Jaunystėje su šautuvu po kaimus pabėgiojęs stribiokas prieš mirtį tėkštelėjo durnių laivu – pasityčiojo iš mūsų Nepriklausomybės bėdų.
Netrukus ir Rašytojų sąjungos leidykla pinigus išleidžia V. Daujotytės monografiją apie Sąjūdžio šauklį, kovotoją už Lietuvos Nepriklausomybę poetą Sigitą Gedą. Užuot atskleidus S. Gedos iškilią veiklą Sąjūdyje Nepriklausomybės vardan, Jo kūrybinį talentą, Jis ir Jo tėvai šmeižikiškai nepelnytai pažeminami. Ar ne todėl, kad dar sovietmečiu S. Geda, nesutikęs liaupsinti sovietinę santvarką, karštai suremdavo ideologines ietis?
Žinoma, kad ir Kremliaus trūbadūrai mūsų „durnių laivo” solistams nedelsiant tūravoja – išleidžiamas ir išsijuosus reklamuojamas J. Anisimovo leidinys „Rusijos istorija nuo Riuriko iki Putino”, kur sovietiniu stiliumi nuo seniausių laikų nepelnytai istoriškai išaukštinama Rusija, kurioje pažeminti mūsų protėviai Baltai, Lietuva, paniekinama mūsų Tauta.
O pasityčiojus ir pažeminus mus istoriškai, nedelsiant išleidžiama ir dar viena sovietinių spec. tarnybų žmogaus A. Diukovo klastočių knyga „Holokausto išvakarėse”, kurioje įžūliu melu teisinamos sovietinės represijos, mūsų Tautos genocidas, skaudžiai aitrinamos mūsų žaizdos.
Aišku, kad kol vieni patenkinti krizeno, kol kiti nesusiorientavo, kad Kremlius jau siautėja ir prieš mus informaciniu karu, kol mūsų valstybės institucijos, visuomenė suko galvas kaip nukenksminti priešišką dezinformaciją, gają sovietinę ideologiją, priešas nesnaudė.
Savo senelio dvasinis pasekėjas Paleckis jaunesnysis drioksteli dar vieną ideologinę salvę prieš mūsų Tautą: „Savi šaudė į savus”.
O apšmeižusi S. Gedą, piktnaudžiaujant demokratija, ta pati autorė po kruvinųjų Sausio įvykių drioksteli studentams apie mūsų Tautos žuvusius didvyrius: „patys kalti, kad be reikalo žuvo“.
Po tokių, sveiku protu nesuvokiamų ideologinių salvių, nesulaukus tinkamo atsako, „Durnių laivas” dar labiau apsvaigusiai ideologiškai įsiūbuojamas – rašytojų sąjunga ir kai kurios savivaldybės iškiliai teikia aršių mūsų Valstybės, Tautos duobkasių ir išdavikų nėries, cvirkos, dovydėno vardų premijas. Viešai populiarina buvusių kolaborantų, KGB bendradarbių okupacinių laikų prisiminimus. Patyliukais bandoma reabilituoti mūsų didžiavyrių partizanų išdavikus ir žudikus – K. Kubilinską, A. Skinkį, A. Sniečkų, Guzevičių, nostalgiškai prisimenami sovietiniai laikai.
Kodėl visa tai lyg šiol vyksta, iš kur ta išdavikiška bacila?
Aiškų atsakymas pateikia kultūros almanachas „Varpai”. Jame atvirai nostalgiškai dejuojama, kad: „…būtų paprasčiau pamiršti padarytas niekšybes ir išdavystes, kam jas prisiminti? Juk mes [senoji sovietinė kūrybinė generacija] turėjome gerus Mokytojus Maskvoj; kad dabar tai, kas buvo mūsų sukurta tik griaunama, laužoma… kad turėjome šviesų jaunimą o dabar tik pusmokslius, kad šiandien reikia verkt kruvinom ašarom matant kas darosi… buvo laikai kaip kartu gurkšnojome degtinėlę kartu su Cvirka, Nėrimi, Venclova…”
Ar ne tik dar apsvaigusi nuo tos degtinėlės tvaiko, pamiršusi savo ir žuvusiųjų pilietybes, griebiasi R. Vanagaitė darbo. Pasitelkia net ir zurofus, gal pasitelktų dar ir dušmanskius jeigu velniai išleistų iš pragaro. Ar ne tik dar ją ir padrąsina vieno istoriko išvakarėse išrėkti žodžiai: „Lietuviai nužudė Brunoną… Lietuviai – Brunono žudikai”. Ir Vanagaitė įkandin išsijuosusi įrodinėja: „Lietuviai – žydšaudžiai… žydšaudžių tauta”.
Matau, kaip Maskvos ideologai trina rankutes: „Dar turime gerų cvirkų, nėries, paleckių pasekėjų ir Lietuvoje, ne viskas dar prarasta… turėjo gerus mokytojus”.
Verta ir dar kartą priminti šių dienų ideologinių pasekėjų tuos uolius mokytojus ir jų išdavikišką veiklą griaunant mūsų Valstybę.
1939 metais Lietuvoje suaktyvėjo priešvalstybinių grupuočių ir pogrindinės komunistų partijos veikla. Ypač aktyviai, savo praktine veikla, nuverčiant teisėtą Nepriklausomos Lietuvos valdžią, 1940 Maskvai okupuojant Lietuvą, talkina vietiniai išdavikai – L. Gira, P. Cvirka, S. Nėris, A. Venclova, V. Krėvė, L. Dovydėnas, R. Juknevičius, A. Gudaitis, J. Paleckis, A. Sniečkus, P. Pakarklis. Iš jų formuojama išdavikiška okupacinė Liaudies vyriausybė – naikinama ir aneksuojama Lietuvos valstybė. Jie sąmoningai savo noru ir uoliai talkino režimui, naikino Lietuvos valstybės pamatus, vykdė aršų fizinį, dvasinį terorą prieš Lietuvos valstybę, jos piliečius. Lietuvos Valstybės išdavikų veikos prilygsta terorui: jų taikinys – civiliai žmonės, jų ginklas – fizinis ir ideologinis smurtas. Jie iki gyvos galvos tarnavo okupantams, žodžiais ir raštais agitavo ir priverstinai reikalavo paklusti sovietinei santvarkai, niekino Lietuvą, aktyviai prisidėjo prie mūsų Tautos genocido, Laisvės kovų slopinimo, neišsižadėjo išdavikiškų veiksmų ir įvykdytų sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos valstybę, jos žmones.
Kas gali paneigti, kad ir šiandien, sužibus dar ir vanagaitės žvaigždei, matoma tų įvykių tąsa. Nenustebčiau jeigu pasirodys ir daugiau kūrinių apie mus, lietuvius, kaip ir kitų tautybių žudikus.
O dabar pagalvokime ir pabandykime prisiminti ar daug mes turime kūrinių apie mūsų Tautos didingą, giliai garbingą praeitį, jos didvyrius, kovotojus už Laisvę. Juk tūkstančiai, rizikuodami gyvybėmis, prie spinksulių mokėsi mūsų protėvių rašto, kalbos, tūkstančiai guldė galvas už mūsų Laisvę, tūkstančiai kentė tremtis, kalėjimus vardan mūsų Tautos išlikimo, mūsų Valstybės ateities.
Pagaliau tūkstančiai, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo mūsų bendrapiliečius ne tik žydus. Ir taip nuo mūsų senų senovės. Juk kas kitas pasaulyje, jei ne mes, lietuviai, jei ne Lietuva gūdžiais viduramžiais išgelbėjome nuo pražūties Europoje mirtinai persekiojamus žydus – mūsų protėviai valdovai, mūsų Tauta juos iš viso pasaulio priglaudė, apgynė, apgyvendino. Ir ne tik žydus – daugelis genčių, tautų rado prieglobstį mūsų Lietuvos istorinėse žemėse. O ir vėliau tragiškais Lenkijai 1939-40 metais tūkstančiai lenkų karių suskubo į Lietuvą gelbėtis.
Negi Vanagaitei, kaip kad ir kitiems „Durnių laivo” solistams, svarbiau paskelbti buvusių okupantų, stribų ir jų palikuonių piktai nepagrįstus gandus? O ir atskleidžiant įvykdytas niekšybes kodėl nesigilinama į priežastis – kodėl? Juk nei iš šio, nei iš to nešaudė – buvo labai kruvinai audringi metai. Vertėjo palyginimui prisiminti ne tik Dušanskio kruvinus darbus. Negi panašių rašinių autoriai rašydami užsikemša ausis, kad negirdėtų šimtų tūkstančių tremiamų, gaudomų, žudomų, šaudomų pamiškėse mūsų tautiečių, mūsų Valstybės piliečių aimanų? Kur ir jų turtai, kur jų palaikai? Ar rašant galvojama, kad ir Temidė akla, kurčia.
Ką gi, noras išsiskirti, sužibėti, kiršijant mūsų Valstybės bendrapiliečius, užgožiant sveiką protą, „kūrybinis” biznis padarytas.
Tai tokie žiemiškai niūrių, darganotų orų pamąstymai…
Jonas Užurka, ats. plk. lt., Nepriklausomybės gynėjas, rašytojas
