Ukrainoje baigėsi rinkimai į parlamentą – Radą. Jei kas nors tikėjosi kokių rimtų pokyčių, tai šiems teks nusivilti. Iš gaunamų duomenų, berods, į Radą patenka šešios partijos.Tai, kad Prezidento Porošenkos politinis blokas dėl lyderiavimo varžosi ir nedidele persvara pralaimi Turčinovo ir Jaceniuko blokui – nieko ypatingo. Kaip ir tai, kad, sakysim, oficialiai į parlamentą nepatenka ypač radikalios jėgos – “Dešinysis sektorius“ ar UKP. Nors Ukrainos komunistus laikyti radikalia jėga – perdėtas vertinimas. Atstovai neabejotinai pateks į Radą pagal tiesioginius rinkimų rezultatus. Beje, Jarošas – jau parlamento narys, laimėjęs vienoje iš oligarcho Kolomoiskio valdomos srities apygardoje. Tiesa, kiek netikėtai „Opozicinis blokas” renka apie 10 procentų balsų, o „Radikalų partija” – tik kiek daugiau nei 7 procentus. Liūdniausiai iš visų politinių jėgų atrodo buvusios kalinės J.Tymošenkos vadeliojama partija, kuri, pagal dabartinius duomenis, tesurenka vos 5,7 procentų balsų.
Nieko nuostabaus, dar prieš dvejus metus, kai ši politikė sėdėjo kameroje, aš rašiau, jog ji – mušta politinė korta. Deja, ji pati ir jos negausūs ištikimiausi bendražygiai iki šiol to nesuprato. Pagaliau, visa jos rinkiminė kampanija, kurioje dažnai dominavo keisti ir neišmintingi populistiniai pasisakymai – radikalesni už tokių neadekvačių figūrų, kaip Liaško ar Jarošas postringavimus, šiai politinei jėgai palaikymo nepridėjo.
Keistokai atrodo pats rinkimuose dalyvavusių procentas. Jis nėra galutinis, bet pagal dabartinius skaičius – tik nedaug viršija 50 proc. Ir tai aplinkoje, kai visas pusmetis rinkėjas maitinamas nesibaigiančiais baubais apie kaimynės įvykdytą agresiją ar pažadais, kad 2020 metais Ukraina pasieks europietiškąjį pragyvenimo lygmenį? Jei priimtume domėn mūsų žiniasklaidos nuolatinius tauškimus apie absoliučios daugumos ukrainiečių meilę Vakarams ir visų troškimą keliauti į ten lyg į „pažadėtąją žemę“, tai tokį dalyvavusių procentą nelabai galima įvertinti kaip visuotinį pritarimą dabartinės politinės viršūnėlės veiksmams.Vakarų žiniasklaida, vadinasi, ir mūsų sisteminė, neabejotinai skelbs priešingai.
Atvirai kalbant, sunku pasakyti, nuo kokio rinkėjų kiekio šis procentas skaičiuojamas. Jei, nepaisant realybės, skaičiuojamas nuo viso iki 2014 metų balandžio mėnesio buvusių gyventojų, tai – viena, jei nuo realiai galėjusių dalyvauti – tai kita. Tačiau ir tuo atveju, jei į turėjusių balsuoti skaičių įtraukiamas Krymas ar beveik 15 popierinių apygardų Donecko ir Lugansko buvusiose srityse, dalyvavusių procentas sumažėja gal trim – penkiais procentais. Vadinasi, vis vien išeina, kad beveik pusei rinkėjų – nusispjauti į politines rietenas ar kažkokius balsavimus, kad ir neeilinius, nes jie įsitikinę, jog tai – tik žaidimas, kuris realiai nieko nekeis.
Deja, bet pastarieji yra teisūs. Visa tai – žaidimas, kurį aš vadinčiau – paskutiniu politinio antikonstitucinio perversmo legitimizavimo spektaklio veiksmu. Pirmasis veiksmas – gegužyje, kai esant gyvam ir konstituciškai nenušalintam, demokratiškai išrinktam Prezidentui, buvo organizuoti naujo Prezidento rinkimai. Tačiau nors juos labai sparčiai pripažino visas Vakarų pasaulis, jie nepanaikino teisinės kolizijos, nes parlamentas, kuris priėmė antiteisiškus sprendimus, pats virto nusikaltimą padariusia valstybine institucija. Būtent nauji, neeiliniai rinkimai šią problemą turėjo išspręsti.
Aš, beje, nesu toks optimistas, kaip B.Vėsaitė, kuri viešai pripažįsta rinkimus Ukrainoje demokratiniais ir neabejotinais. Jau vien tai, kad iki antradienio pietų vis dar nebuvo tarpinių galutinių rezultatų, kad vis dar buvo neaišku, kokie skaičiai net penkiolikoje procentų apygardų, man primena „užlūžusių“ kompiuterių problemą mūsuose.
Daugeliui specialistų toks užsitęsęs balsų skaičiavimas kelia nusistebėjimą. Jų manymu, naudojama elektroninė aparatūra jau pirmadieniui 9 – 10 valandai ryto turėjo pateikti apytikrius duomenis iš visų apygardų. Gal problema slypi tame, kad elektroninė balsų sistema pavaldi ir ją prižiūri Prezidento administracija, o ne CRK?
Nepriklausomai nuo to, kaip kis skaičiai artėjant visai prie pabaigos, jau šiandien aišku, kad naujasis parlamentas bus margas, tačiau ne politine prasme, ne siekių ir tikslų prasme, o personų veidais. Jame bus labai nedaug nuosaikių ir sveiku protu pasižyminčių piliečių atstovų. Ginčai, politinės kovos vyks ne tarp skirtingų požiūrių ar aplinkos matymų, bet tarp radikalų ir superradikalų. O tai nieko gero, siekiant taikiai spręsti iškilusius sunkumus, kai ant plauko kabo valstybės likimas, nežada.
Porošenko, matyt, toliau skraidys po pasaulį ieškodamas paramos ir ištiesęs ranką, o užkulisiuose dalinsis gauta nauda su savo „broliais“ – oligarchais. Jaceniukas su Turčinovu toliau statys absurdo statinį palei visą Ukrainos – Rusijos nedemarkuotą sieną, užkasdami šimtus milijonų skolintų eurų į žemę. Tačiau, priešingai nei Buratinui, tokio pat pavadinimo pasakoje, užkastieji pinigai gerokai papildys jų asmenines sąskaitas. Neonacistinės organizacijos, po tariama Maidano vėliava, skelbsis esančios pagrindinė tautos patriotizmo jėga ir laikas nuo laiko grasins veikiančiom valstybinėm institucijoms nauju perversmu, jei šios bent kiek bandys pragamtiškai imtis ieškoti bendradarbiavimo su Rusija. Žodžiu,viskas liks po senovei?Nesibaigiantis chaosas? Ir taip, ir ne.
Geopolitinė situacija, kurios įkaite tapo Ukraina, nepasikeitė. Dabartyje ji šiame regione – patinė. Nė viena iš didžiųjų valstybių,didžiųjų galių, nepasiekė pergalės savo naudai. Kiek geresnėje padėtyje – Rusija. Todėl abi pusės kaupia jėgas galutiniam sprendimui.
Jau aišku, kad oficialiai nei Vakarai, nei Rytai milžiniškų lėšų į neberealų ir greitą sėkmę neatnešantį projekto tęstinumą neinvestuos. Tada kas toliau? Be šito Ukraina ilgai neišsilaikys, net jei imsis, ką ir daro, beprotiškai užveržinėti visus vidinius politinius varžtus. Reformos, kurių taip užsispyrusiai reikalauja TVF ir kitos tarptautinės Vakarų valdomos organizacijos, neišvengiamai pavasarį sukels nepatenkintųjų maištus,o tai naudinga Rusijai. Norint to išvengti būtinos ganėtinai didelės ir pastovios finansinės injekcijos. Šito nei JAV – kurios teritorijoje saugoma dolerių spausdinimo mašina, nei Vokietija, kurioje bazuojasi euro emisijos centras, negali sau leisti. Nepaisant visų galimybių išmesti į rinką kokius papildomus 20 ar 30 milijardų, Vakarų finansinė bei ekonominė padėtis – sudėtinga ir artimiausiu laiku nieko gero nežadanti. Nekalbant apie Rusiją, kuri aiškiai Milane pasakė, kad „daugiau Ukrainos nebemaitins“. Oficialios Ukrainos. Ir ne tik dėl to.
Vieninga, nepriklausoma ir stabili Ukraina – niekam Vakaruose, gal išskyrus Lietuvą, nereikalinga. Bet didžiai daliai ES senbuvių ir nacistinė Ukraina kelia nerimą. Jos puikiai prisimena savo istoriją ir kuo baigėsi 1933 metais prasidėjęs nacių pokylis Europai 1945 metais. Jei Europoje dar egzistuoja nors kiek blaivaus mąstymo, tai tokia „demokratinė“ Ukraina jai turi kelti ganėtinai sunkius migrenos priepuolius.
Būkime patys sau atviri.Tik taip galime pasiruošti visokiems netikėtumams ir naujiems globaliems iššūkiams.
Nacionalistinis projektas Ukrainoje, kurį Vakarai, o tuo pačiu ir Lietuva, siekdami geopolitinių tikslų remiame, palaikome bei skatiname, neturi ir negali turėti natūralios vystymosi ateities. Jis gali dirbtinai trumpoje istorinėje atkarpoje tapti stabiliu ir gyvybingu tik veikiant dviem priežastim: pirma, absoliučiai antidemokratiško režimo įvedimas, antra, milžiniškos investicijos į Ukrainos ūkį, pirmiausiai į sunkiąją pramonę, siekiant sukurti stiprią militarinę valstybę Rusijos pašonėje, kaip geopolitinį instrumentą ateičiai, jei nepavyks Rusijoje pasiekti Vakarams naudingų rezultatų – pašalinti Putiną.
Kad toks sumanymas gali būti jau seniai subrendęs kai kurių geopolitinių jėgų galvose, rodo ir tai, kad, sakysim, Sorosas viešai prabilo apie būtinumą nedelsiant Ukrainai išskirti 20 milijardų paramą. Nepaisant prieštaringų šios asmenybės vertinimų, šis finansinis „grifas“ paprastai išlenda į viešumą tada, kai jaučiams geras „gešeftas“ arba egzistuoja kažkoks neviešinamas pokiliminis susitarimas.
Mažai kas atkreipė dėmesį ir į tokį faktą, kad spalio viduryje Vienoje, vieno Ukrainos oligarcho, kuris kažkodėl pateko amerikiečių nemalonėn ir net už 125 milijonų užstatą yra priverstas gyventi Austrijos sostinėje, kvietimu įvyko ganėtinai galingų finansinių, informacinių priemonių ryklių susitikimas, kuriame buvo aptartos privačių investicijų į Ukrainos ekonomiką bei politiką galimybės.
Suprantama, oficialių suinteresuotų valstybių politinis valdantysis elitas dėl daugelio priežasčių negali imtis viešo radikalios fašistinės valstybės kūrimo projekto. Rizikuotų patekti rinkėjų nemalonėn. Kaip ne kaip, bet į masių nuomonę, jei skelbies esantis demokratu, nors minimaliai privalai atsižvelgti. O privatūs investitoriai yra absoliučiai laisvi „laisvose demokratinėse“ valstybėse ir gali priimti laisvus sprendimus. Aišku, jei jie nenukreipti į Rusijos ūkį. Priešingu atveju atsitiks taip, kaip atsitiko „Total“ koncerno prezidentui visai neseniai Vnukovo aerouoste Maskvoje.
Tai jau istorijoje buvo. Fašistinės Vokietijos 1933 – 1939 metų ūkinį stebuklą sukūrė ir ją militaristine nacionalistine geopolitine jėga pavertė užsienio privatūs investuotojai,viešai jų šalių politikams juos pridengiant ir be perstojo malant liežuviais apie taiką, teisingumą bei dar daugelį kitokių dalykų. Ir tai nėra joks prasimanymas – apie tai aš jau rašiau cikle „Žvilgsnis į geopolitikos istoriją“. Tai faktai, kurių neįmanoma paneigti.
Tačiau dabar ne XX amžiaus vidurys, o ir Rusija – ne kažkokia socialinės inžinerijos Vakaruose sukurto projekto vykdytojas, bet prie savo pamatinių vertybių grįžtanti, vis garsiau apie save primenanti sena civilizacija, kuri nelinkusi leisti atkirsti dalį savų šaknų ir ant jų išauginti jai radikaliai priešišką ir agresyvų augalą. Ji tai aiškiai ir atvirai parodė įvykiuose Kryme bei Pietryčių Ukrainoje. Be to, šiandienis pasaulis kur kas labiau ekonomiškai, finansiškai ir net politiškai suaugęs tarpusavyje nei XX amžiaus pradžioje ir bandymas mojuoti kirviu skaudžiai atsiliepia ne vien tam medžiui, bet visam miškui. Pagaliau, Rusija – ne viena šioje geopolitinėje kovoje ir mums jokiomis sankcijomis nepavyks jos izoliuoti. Greičiau mes patys save izoliuosime. Nereiktų pamiršti, kad geriausi laikai praėjo ir Vakarų pasaulio įtaka mąžta. Net BVP, pasaulinio BVP mums bepriklauso mažiau nei 43 procentai. Grįžkime prie rinkimų.
Dar viena keistenybė, kad šis naujai išrinktas parlamentas, kuris, kaip matome, bus labai radikalus ir vargiai blaiviai mąstantis, pagal senosios Rados priimtus pakeitimus,berods, į pirmą savo posėdį susirinks tik vasario pirmomis dienomis. Iki tol vyks koalicijų sudarymai, portfelių skirstymai, susitikimai su rinkėjais, darbas frakcijose ir dar nežinia kas. Jei tai tikrai taip, tada iki vasario mėnesio Ukrainą valdys Porošenko su Jaceniuku (Prezidentas ir Premjeras). Susidaro toks įspūdis, kad tokios dirbtinai sukurtos sąlygos turi kažkokį tikslą, kuriam Rada galėtų tik trukdyti. Pamąstykime…
Porošenko, Jaceniukas – marionetinės valdomos personos. Radą valdyti ir įtakoti kur kas brangiau kainuoja ir ji gali trumpiau ar ilgiau išsprūsti iš paklusnumo ir nuolankumo kilpos. Tuo labiau tokia, kokia ji bus. O nepaklūstantis šuo gali kąsti ne tik neprašytam svečiui, bet ir šeimininkui.Ypač, jei jis atsisako laikas nuo laiko paleisti jį pasilakstyti ar kėsinasi iš jo atimti turimą kaulą.
Porošenko palaikymas – Europoje. Jaceniukas – JAV statytinis. Kiekvienas jų gavo užduotis. Europai reikia ramiai peržiemavoti – reikia normalaus rusiškų dujų tiekimo. O tam būtina, kad Ukraina pasirašytų Briuselyje tarp ES, Rusijos ir Ukrainos pasiekto susitarimo dokumentus ir žiemą laikytųsi Minske suderėtų paliaubų. Už tai jai žadamas milijardas eurų, neskaitant tų milijardų, kurie pateikiami įsiskolinimams „Gazpromui“ padengti.
JAV reikia tolimesnės karinės eskalacijos Ukrainos pietryčiuose, kuri pagaliau priverstų tiesiogiai įsikišti Rusiją, kas padidintų prarają tarp ES ir Rusijos – EuroAzijos, sukeltų naują baimės pliūpsnį JAV Europos satelitų tarpe bei laisvos prekybos sutartį tarp ES ir JAV paverstu realiu kūnu. Be to, tikra, o ne tariama Rusijos invazija padėtų JAV išspręsti daugelį kitų problemų, gal net pasiekti, kad ši ugnis išplistų po kitas aplinkines šalis ir Europa suliepsnotų dar kartą. Ir nesvarbu, kas šitame kare laimėtų, svarbiausiu pokariniu vaisių raškytoju vėl neabejotinai būtų Amerika.
O ko reikia vargšei Ukrainai? Pinigų. Daug. Labai daug pinigų, kitaip valdantiesiems neišsilaikyti per žiemą. Vakarai neduoda, o Rusija investicinį kranelį, kuriuo per paskutinius dvidešimt metų atitekėjo daugiau kaip 300 milijardų, užsuko. Vakarai reikalauja reformų. Norint įgyvendinti „privačių“ investitorių naują „Maršalo planą“ Ukrainai, būtina perimti riebiausius Ukrainos ūkio kąsnelius į savo rankas.
Taigi, tautai – diržų susiveržimas ir liustracijos, kuri neabejotinai keletui mėnesių sumažins vidinį politinio garo spaudimą, įstatymas.Užsienio investitoriams – skubus ūkio už minimalias kainas išpardavimas, o oligarchams – valdžia.
Kai saulė vėl atkops atgalios, o žiema roplios prie pabaigos, Kijeve, parlamento rūmuose iškilmingai atsidarys „naujos ir laisvos“ Ukrainos, „naujos ir laisvos“ Rados pirmasis posėdis, kuriame neišvengiamai vienu pirmųjų klausimų bus – vieningos, nedalomos bei nepriklausomos Ukrainos išlikimas. Viskas prasidės iš naujo.Viskas nuo pradžių. Mobilizacija, mūšiai ir… Iki tol, kol 2015 metų pabaigoje tokios Ukrainos, kuri šiandien dar formaliai egzistuoja, galimai nebeliks nė kvapo.
Beje, tai gali prasidėti kur kas anksčiau. Nelaukiant pavasario. Jei europiečiai užsispirs ir nesutiks visiškai pasiduoti Amerikos spaudimui dėl minėtos sutarties ar ims vis labiau abejoti sankcijų Rusijai tikslingumu. Logiškai mąstant, tai galėtų ir turėtų įvykti dar šią savaitę, jei Vakarams ir Kijevo marionetėms tikrai rūpi „vieninga ir nedaloma“, nes sekmadienį vyksiančius rinkimus Donecko ir Lugansko srityse Maskva jau pažadėjo pripažinti legitymiais. O nuo tada iki formalaus šių žemių atsiskyrimo – tik vienas žingsnis.Tik, kaip jau istorija rodo, žiemą su Maskva niekas nekariauja.
Deja, praėję rinkimai – tai laidotuvių maršas Ukrainos valstybei. O Prezidentas Porošenko – visa jėga besisukančios valstybės laidotuvių komisijos pirmininkas. Kadangi mirštančioji dar demonstruoja šiokius tokius gyvybės simptomus ir ją palaiko dirbtiniai aparatai, tai duobkasiai – Rada, kol kas gali palaukti už durų.
