Algimantas Rusteika
Per Sveikatos teisės instituto knygos „Baimės metai praėjo, drąsos metai ateina“ pristatymą ne vienas knygos autorių vis klausė – ką mums atnešė šie metai? Ir, jau naktį, važiuodamas namo iš Vilniaus susimąsčiau – tikrai, kas svarbiausia iš to, ko nežinojome ar žinojome, bet nematėme, mums atsivėrė?
Atsivėrė visuomenės realybė. Pamatėme, kokie galime būti paklusnūs, naivūs, pasitikintys tais, kurie mums akiplėšiškai meluoja. Kokie galime būti pikti, neteisūs ir neteisingi, kada mums pateikia net ir netikrą pavojų.
Ir kažkodėl neapstulbome, pamatę, kokie esame bailūs ir susitaikėliški, abejingi kito nelaimei, bėdai ar nesėkmei, kaip norime susilieti su minia ir neprieštarauti aiškiai neteisybei. Ir kaip, tą dangstydami patys nuo savęs, greitai tampame piktais, niekinančiais kaltintojais – užsipuolančiais, skundžiančiais, neapkenčiančiais kitokių.
Net nenustebome, kai pamatėme, kiek daug tarp mūsų vergų, mylinčių savo grandines, patenkintų savo nuolankumu ir patiriančių slaptą džiaugsmą, kai įvykdoma tai, kas liepta. Kaip pasitenkiname, būdami tokiu, kaip reikia, kada tave praleidžia, kada tau maloningai leidžia daryti, ką visada darei laisvai.
Net tai žinodami, pamatėme, kokia dar daugybę kartų labiau parsidavėliška, pigiai nuperkama gali būti žiniasklaida, kaip lengvai ir entuziastingai iš žmonių nelaimės puola pasipelnyti „žinomi žmonės“. Kaip nesunku ir malonu atsiduoti absoliučiai nesąmonei, kada tą daro dauguma, ir kaip gera būna būti pranašesniam už mažumą.
Ir pasibaisėję supratom, kaip lengvai, ideologiškai primityviai tai „pagrindžiama“. Kaip, propagandiškai sutvirtinus „visuomenės būtinybę ir bendrąjį gėrį“, be kraujo ir patrankų galima įvesti totalią žmonių kontrolę, kokią tik nori diktatūrą ir prievartą.
Ir – tą juk žinojome – kad valdžiai tai patinka ir ji tą nori, gali daryti ir darys. Ir kad dauguma nusilenks, paklus. Ir džiaugsis, kad dar nėra blogiau, kad išliko ir dar tą dieną jų neišvedė į skerdyklą, ir lauks, lauks ir dar kartą lauks, kad poryt tai kaip nors baigsis.
Ir tada supratome, kad niekas niekur nepasikeitė ir vėl yra ir Jeruzalė, ir abejinga minia, ir vyresnieji, reikalaujantys mirties. Ir 1940-ji niekur nedingo už lango, kai valdžia išsibėgioja ir akistatoje su baisia realybe lieka „paprasti žmonės“.
Ir juk visi juste pajutome, kad būtų ir stribų, ir žydšaudžių, ir didvyrių, kad niekur nuo savo prakeiksmo nepabėgom ir esam tokie patys. Šie metai buvo išbandymų metai, kuriuos praėjome. Ir tiesos akimirka, į kurią atėjome.
Ir dabar metas pažvelgti į veidrodį. Nes šie metai pažadino ir tikrumą, ir valią priešintis tamsai ir keistis, norą sutvarkyti savo valstybę. Ir šviesią viltį, kad tai padarysime.
Per šiuos metus daugybė tikrų žmonių atsibudo, atsimerkė ir suprato pavojų, išmoko atpažinti melą ir pajusti tiesą. Jie surado vienas kitą, išgirdo vienas kitą ir tampa jėga.
Ilgas bus kelias, daug bus paniekos ir švilpimų, pamėklių gąsdinimų, ir bus tų, kurie sustos, atsigręš ir pavirs akmenimis. Bet ėjimas jau prasidėjo ir kelio gale mūsų laukia šviesa.
Drąsos metai ateina.
