Dr. Ryšardas Burda
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Dalia Asanavičiūtė, Stasys Šedbaras ir Andrius Vyšniauskas, reaguodami į Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko priimtą sprendimą pasirodyti Sočyje, registravo Pilietybės įstatymo pakeitimus, kuriais asmuo, palaikydamas valstybę, keliančią grėsmę Lietuvos saugumui, gali netekti pilietybės. Toks pilietybės netekimo pagrindas būtų taikomas tik asmenims, įgijusiems pilietybę išimties tvarka.
Seimo narė Dalia Asanavičiūtė teigia, jog Kremliaus ruporo Dmitrijaus Peskovo žmonos Tatjanos Navkos renginyje, Sočyje, dalyvauti pasirinkusi žinoma pora pažemino Lietuvos valstybės vardą, anot parlamentarės, dabar svarbu imtis įstatymų pakeitimų, kuriais būtų galima sukurti pilietybės netekimo mechanizmą.
Jie išties apsiėmė ir pagimdė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio pakeitimus. Ką gi jie siūlo? Straipsnio, kuris reglamentuoja pilietybės netekimo atvejus, jie siūlo pakeiti 7 punktą ir išdėstyti taip: „jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijus išimties tvarka, asmeniui esant ir kitos valstybės piliečiu, atliekami veiksmai, keliantys grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir interesams, palaikoma valstybė, kelianti grėsmę Lietuvos ir kitų regiono valstybių ir valstybių sąjungininkių saugumui, pažeminus Lietuvos valstybės vardą.“
Pirma, į ką reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad pagrindinė sąlyga yra – pilietybė įgyjama išimties tvarka. Pilietybės įstatyme yra du straipsniai, pagal kuriuos įgyjama pilietybė išimties tvarka – tai 9-1 ir 40 straipsnių pagrindu. Tačiau įstatymas numato ir kitus ypatingus atvejus, pavyzdžiui, įgyja supaprastinta tvarka, natūralizacijos tvarka, išimties tvarka, ją grąžinus, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais. Kodėl Seimo nariai taip siaurai, nevalstybiškai mąsto? Kodėl jie orientuojasi į vieną piliečių grupę? Tarp tų, kurie gavo išimties tvarka pilietybę, yra daug Izraelio, Kanados, Australijos, JAV ir kitų garbingų valstybių piliečių.
Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, pilietybė išimties tvarka neteikiama asmenims, kurie:
1) rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus;
2) rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką;
3) iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas labai sunkiu nusikaltimu, arba Lietuvos Respublikoje buvo bausti už labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar išnyko teistumas už šiame punkte nurodytus nusikaltimus, ar neišnyko;
4) įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Tačiau Seimo nariai nenori pripažinti, kad ledo šokėjų elgesys prilygsta nusikalstamos veikos padarymui.
Mes prisimename, kad lygiai taip pat Lietuvos elitas nukryžiavo už netinkamą elgesį režisierių R.Tuminą, ir jo elgesys lygiai taip pat gali būti vertinamas per Lietuvos vardo pažeminimą. Taigi kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis gali nesutikti su bet kurio valdančiojo elito politika, geopolitika, makro ir mikro politika ar tarpplanetine politika. Ar tai reiškia, kad visų likusių 2,6 milijono Lietuvos piliečių nuomonė ar elgesys yra žeminantys Lietuvos vardą? Gal verta paklausti, ar tokie išrinkto elito veiksmai nežemina Lietuvos vardo? Jog kai pilietybė tampa politinė preke, ko verta Lietuvos teisinė sistema ir piliečio teisinė apsauga.
Kiekvienas pilietis, jausdamas tamprų teisinį, kultūrinį, emisinį ir po to tik ekonominį ir politinį ryšį su savo kraštu, tą kraštą referendumu pavertė valstybe – Lietuvos valstybe. Būtent dėl to jo ryšys su valstybe yra abipusis įsipareigojimas: piliečio valstybei ir valstybės – piliečiui. Pasirodo, Seimo nariai nori, kad valstybės įsipareigojimas piliečiui priklausytų ne nuo Tautos, o nuo elito politinių jausmų, įnorių, politinių siekių.
Tuo tarpu skaitydami Pilietybės įstatymo 24 straipsnį jame nerandame nei vienos politinės nuostatos. Pilietis gali pats nutraukti ryšį su savo valstybe vienašališkai arba įgijus kitos valstybės pilietybę, pilietis gali netekti pilietybės, jeigu apgavo valstybę pateikdamas suklastotus dokumentus arba gavo pilietybę pažeidus įstatymus arba nepateikė nustatytų laikų dokumentus apie atsisakymą kitos valstybės pilietybės arba negalėjo gauti pilietybę dėl padarytų nusikaltimų žmoniškumui ar prieš Lietuvos Respublikos nusikalstamos veikos.
Taigi, nėra nei vieno punkto ar sąlygos, turinčios politinę nuostatą ar požiūrį į geopolitinius procesus.
Skaitytojas turėtų užduoti sau klausimą, o kodėl Pilietybės įstatyme nėra nei vienos politinės nuostatos, reikalaujančios iš piliečio visais savo veiksmais, žodžiais ir mintimis rodyti ištikimybę valdančiajam elitui ir jo požiūriui į geopolitinius procesus? Atsakymas yra Konstitucijoje, kurios nuostatuose yra, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma (26 str.1 d.), piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai (33 str. 1 d.), piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžiama persekioti už kritiką (33 str. 2 d.).
Būtina paaiškinti mūsų politikams, kad piliečių valdžios kritika gali pasireikšti ne tik šmaikščiuose ar net įžeidžiančiuose komentaruose interneto žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, bet ir veiksmuose: šokiai, dainavimas deklamavimas, eitynės ir piketai bei mitingai. Valstybės požiūriu piliečių daromi veiksmai negali būti nusikalstami ar draudžiami įstatymu. Norėtųsi, kad politinis elitas išgirstų, jog ne jų požiūriai nustato piliečiams veikimo apribojimus, o tik Konstitucija ir įstatymas. Tačiau įstatymų keitimas negali prieštarauti pačiam Pilietybės įstatymui ir Konstitucijai.
Skaitytojas tikriausiai nesunkiai paskaičiuos, kiek Konstitucijos straipsnių pažeidė Seimo nariai ir kitas elitas, už kurių pažeidimą jie turėtų netekti savo šiltos ir gerai apmokamos vietos.
Antra, aiškinamajame rašte nurodoma, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas numato pilietybės suteikimo, turint kitos valstybės pilietybę atvejus, tačiau suteiktos išimties tvarka pilietybės netekimo mechanizmai nėra pakankami ir neatliepia dabartinės geopolitinės situacijos. Taip pat Seimo nariai siūlo, kad grėsmė turi būti ne tik Lietuvai, bet ir kitų regiono valstybių ir valstybių sąjungininkių. Argi Lietuvos pilietybės įstatymas skirtas ginti Kanadą ar padėti kovoti prieš „trampistus“ JAV ar kituose valstybėse? Suprantama, kad globali Lietuva sprendžia globalius klausimus. Tačiau pilietybės įstatymo prigimtis – nustatyti Lietuvos ir jos gyventojų teisinį ryšį ir tarpusavius įsipareigojimus, bet ne spręsti politinius barnius tarptautinėje erdvėje.
Trečia, įstatymo projekte Seimo nariai siūlo atimti pilietybę už veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir interesams – aiškinamajame rašte jie skelbia, kad suteikus pilietybę išimties tvarka, asmuo gali naudotis ne tik jos suteikiamomis privilegijomis, bet ir vykdyti pareigas. Lietuvos valstybės saugumas ir jo užtikrinimas yra viena svarbiausių Lietuvos Respublikos piliečio pareigų.
Čia kiekvienas teisininkas privalo įžvelgti tolesnį specialių tarnybų „politinės policijos“ funkcijų išplėtimo bandymą. Pirmas toks išplėtimas buvo padarytas 2013 metais, kai Valstybės saugumo departamentas buvo įpareigotas teikti kiekvienų metų Grėsmių ataskaitas ir antras – 2020 metais – tvarkyti Lietuvos piliečių, keliančių grėsmę valstybės saugumui ir interesams, sąrašą (ŽĮ 16-1 str. 3 d. 1 p.). Ar mes sugrįžtame į carinės Rusijos santvarką atgaivindami politinius cerberius? Sudaromas teisinis pagrindas pripažinti ne tik Vanagą ir Drobiazko grėsme valstybės saugumui (skaityk – valdančiajam elitui), bet ir bet kurį Lietuvos pilietį, kurio pažiūros ar veiksmai (šokis, daina, deklamavimas, nuomonė, pasisakymas ar straipsnis) nesutampa su „politinio švytuoklio“ svyravimo kursu ir ritmu, kaip tai buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę bolševizmo laikais.
Bendrame politinės policijos vystymosi kontekste yra logiška, kad pilietybės įstatymas tampa politinės policijos įrankiu, piliečiai tiesiogiai įtraukiami vykdyti „raganų medžioklės“ veiksmus, motinos apgailestauja dėl savo vaikų „politiškai neapgalvotų veiksmų“ – laikyk, atsisako savo vaikų, kaip tai buvo 1937 metais; kaimynai ir artimieji praneša apie savo giminaičių politines pažiūras, išsakytus virtuvėse – laikyk, „stukalina“ ant tėvų, kaip tai buvo 1947 metais, o valstybės tarnautojai, bijodami patekti į nelojaliųjų sąrašus, nueina į ideologinį pogrindį arba neapsakomai džiaugiasi dėl kiekvieno elitinio elito kvailumo, fanatiškai plodami katučių.
Tačiau dažniausiai pamirštama, kad kiekvienas pilietis yra įpareigotas ginti savo valstybę nuo išorės priešų, o valstybės saugumu turi užsiimti specialistai, nepamiršdami, kad be piliečių nėra valstybės ir pilietybėmis nei Prezidentui, nei Seimo nariui švaistytis nedera. Lygiai taip pat nedera pilietybę paversti dovana.
Vienoje tėvystės civilinėje byloje Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad tėvystė yra dovana. Tačiau vaikas – Dievo dovana, kurios tėvas negali paneigti ir atsisakyti. Ar pilietybė, gimus Lietuvoje, yra Dievo dovana? Konstitucija nurodo, kad taip – tai dalykas, kuris dovanojamas gimus Lietuvoje. Tačiau, kai vienas Prezidentas (A.Brazauskas) suteikė pilietybę, ar gali kitas Prezidentas (G.Nausėda), neatsiklausus ankstesniojo, atimti? Jūs pasakysite, kad negali atsiklausti, nes jis guli Panteone. Žinau, kad Panteone paprastai tik tyla ir niekas negali paaiškinti priimtų savo ankstesnių sprendimų. Užtat kiekvienas dabartinis Prezidentas dar gali kreiptis į Prezidentus V.Adamkų ir D.Grybauskaitę ir paklausti, ar jiems patiks Jų sprendimų panaikinimas, nurodant, kad jie padarė klaidą. Ar jie pripažins, kad tuomet, priimdami sprendimą, jie jį padarė klaidingai ir nepagrįstai, pažeidžiant įstatymus, nusižengiant duotai priesaikai, kad asmuo tuomet nebuvo vertas. Ar jie pritars įstatymui, kuriuo bus sumenkintas ir pažemintas jų išleistas Dekretas? Kuo tampa verti Prezidento Dekretai?
Ketvirta, Seimo narių projekto pasiūlymas pažeminus Lietuvos valstybės vardą. Konstitucijoje yra tik vienas straipsnis, kuriame yra nurodyta apie vardo pažeminimą. Konstitucijos 115 str. 5 p. nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Taigi teisingumo vykdytojui keliami aukšti moraliniai ir etiniai reikalavimai. Tuo negali pasigirti nei Seimo nariai, nei vykdomoji valdžia. O gaila.
Taigi vardo pažeminimas yra moralinė, reputacinė kategorija, kuri piliečių atžvilgiu transformuojasi į garbę ir orumą. Tai Konstitucinė vertybė, kurios gynimo mechanizmas yra nurodytas Baudžiamojoje jurisprudencijoje. Baudžiamajame kodekse yra nurodyta atsakomybė už tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų užgauliu žeminimu jų orumo (BK 103 str.); už tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį, paskleidimą (BK 154 str.); už užgaulų pažeminimą teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos (BK 232 str.); už kario veiksmus, kuriais jis panaudodamas psichinę prievartą žeminęs kitą karį (BK 320 str.). Viskas, jokio politinio elito vardo ir reputacijos Baudžiamasis kodeksas nežino. Baudžiamajame kodekse net skyriuje dėl nusikaltimų prieš Lietuvos valstybę nėra straipsnio dėl Lietuvos vardo pažeminimą.
Dabartinis elitas galėtų papildyti šio skyriaus nusikaltimus – padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką arba antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla. Pavyzdžiui, pripažinti, kad dalyvavimas bet kurioje organizacijoje, kurios veiklos metu buvo manoma, jog galėjo būti pažemintas Lietuvos vardas, užtraukia atsakomybę iki 10 metų laisvės atėmimo. Smagu. Sušokai – 7 metai, sudainavai – 8 metai, o jeigu šokai ir daina – tai išvis 10 metų laisvės atėmimo, kaip iš pypkės. Teisingumas klesti ir valstybė apginta!
Absurdas? Nemanau. Tai – dabartinio elito mąstymo logika, jai trūksta tik gero teisinio pagrindo, ir kiaulių dvaro gyventojai, kuriuos mes tik iš įpročio vadiname Lietuvos Respublikos piliečiais, vaikščios žygiuodami ir bus vieno ūgio, vienoda apranga ir kvailio veido išraiška.
Kas atsitiko Lietuvoje, kad Lietuvos pilietis (žmogus), garsinęs Lietuvos vardą nuo 1992 m. ir būdamas šios valstybės piliečiu tebegarsina Lietuvos piliečio vardą, staiga nebėra vertybė valstybės elitui, kuris staiga tapo Lietuvos valstybės vardo žinovais? Vien dėl to, kad elito požiūris pasikeitė? Ar elitas atstovauja visai Lietuvai? Kadangi Prezidentas A.Brazauskas negali paprieštarauti, o tuomet jis atstovavo Tautai suteikdamas pilietybę, tad te Tauta ir sprendžia, atimti pilietybę ar ne. Jeigu kažkam atrodo, kad šis pasiūlymas absurdiškas, tuomet tegul atsako, ar „atimti pilietybę už šokį balete“ nėra absurdiška priežastis.
Beje, Lietuvoje jau tapo „gera“ tradicija kurti įstatymus vienam atvejui ir vienam asmeniui pagal principą „myliu-nemyliu“.
Taip, teisė Lietuvoje tampa absurdo teatro įrankiu. O koks tai teatras – tikras ar politinis – niekam jau nebeįdomu, svarbiausia, juokinga ir sukelia emocijas, bet ne elektros kainas. Jau tai gerai!
