Dr. Ryšardas Burda
Labai dažnai girdime, kad jaunimas nėra patriotiškas, jis stokoja patriotinio auklėjimo, kad prieš 30 metų Lietuvos žmonės buvo labiau patriotiški ir pan. Iš vienos pusės tai yra amžina vaikų ir tėvų ar visuomenės kartų problema. Šis požiūris nekinta nuo Romos imperijos laikų. Tačiau, kita vertus, tai šiuolaikinės visuomenės ideologinis klausimas. Todėl pirmiausiai atsakykime į klausimą, kas yra patriotizmas. Nes žinodami ne tik šio žodžio etimologiją (kilmę, reikšmę), bet ir besikeičiantį turinį, galėsime atsakyti, kokiomis priemonėmis mes galime diegti ir kelti žmonių patriotizmą.
Kas yra patriotizmas?
Enciklopedijoje patriotizmas (gr. patria – tėvynė, patriōtēs – tėvynainis) aiškinamas kaip dorovinis ir politinis principas, socialinis jausmas, atspindintis tėvynės meilę, prisirišimą prie tėvynės, didžiavimąsi jos praeitimi ir dabartimi, pasirengimas aukoti asmeninius interesus dėl savo tautos ir tėvynės gerovės.
Vilniaus universiteto mokslininkas Marius Smetona (2023-02-09), tyrinėjęs patriotizmo klausimą, atrasdavo jo turinį Lietuvos praeities poezijos ir filosofijos klasikų veikaluose. Juose buvo kalbama ir apie tai, kad lietuvis, savo gimtosios žemės šeimininkas, neturi gūžtis prieš atėjūnus, nors jie yra ir stipresni dėl karaliaus paramos ir savo įžūlumo; jis turi rūpintis išlikti savimi, branginti savo kalbą, papročius, dorovę; nemėgdžioti atėjūnų, neapsimetinėti, nesilankstyti galingesniam ir turtingesniam.
Filosofai patriotizme matė ateities kūrimo pradą, išskirdami patriotizmo požymius: prisirišimą prie gimtosios žemės, tautos praeities pažinimą, tautinio idealo meilę, t. y. meilė ne tokiai tėvynei, kokia ji yra, bet tokiai, kokia ji turi būti.
Kai aš „Chat GPT“ pateikiau klausimą „Kas yra patriotizmas“, jis prie viso to, kas nurodyta lietuviškoje enciklopedijoje, pridėjo, mano požiūriu, ypač svarbią mintį: tai, kad „Patriotizmo jausmas dažnai skatina žmones bendradarbiauti, bendrinti vertybes ir stiprinti bendruomenės ryšius.“
Dėl to man kilo dar daugiau klausimų: ar galima būti vienu metu dviejų ar kelių valstybių patriotu (?); kas vyksta su patriotizmo jausmu tada, kai valstybės, kurias vienija šis bendras jausmas, tampa viena kitai priešėmis (?); ar kosmopolitinėje visuomenėje apskritai gali būti bent vienas patriotas (?); ar neo-liberalioje visuomenėje, kurioje kiekvienas pilietis yra atsakingas už save, o piliečių valstybinė bendruomenė yra senas pasaulio anachronizmas (atgyvena), gali būti patriotų pagal prigimtinę jos samprata (?); ar nėra taip, kad patriotizmo priešingybė yra kosmopolitizmas, emigracija, kolaboravimas, išdavystė (?). Šiuo požiūriu kitaip skamba klausimas ir dėl dvigubos pilietybės. Kadangi patriotizmas pasireiškia ne tik ir tiek buvimu pačioje valstybėje, kiek veikimu, kaip minimum – ne prieš savo valstybę, o kaip maximum – prisidėjimu prie jos klestėjimo realiais darbais. Šiuo atveju net namų šeimininkės darbas yra būtent tas veikimas, kuriuo pasireiškia patriotizmas.
Patriotizmą netgi galima pavadinti lietuviškai – tėviškumas. Patriotizmas – tai tėviškas jausmas, kuriame yra daug ramybės, pagarbos ir stiprybės. Tai jausmas ne tik iš asmens vidaus, tai saugumo jausmas, žinojimas, kad tėvynė užstos tave sunkiu laikotarpiu. Dvilypis jausmas padeda suvokti pareigą ir teisę tėvynės atžvilgiu. Pareigą aukoti ir aukotis dėl tėvynės ir teisę būti aprūpintam vykdant pareigą ginti tėvynės interesus, teisę tikėtis būti apgintam, kai to nepajėgia asmuo (dėl mažametystės ar kitų priežasčių). Tėvynė yra tai, ką turime ginti, ir tai, kas yra mūsų užnugaris.
Tėvynės užnugaris yra ne kas kita, kaip tautos vienybė. Visų tautos žmonių pasiryžimas aukotis vienas už kitą. Tai yra siena, kurios priešas neįveikė 1991 metais.
Patriotizmas ir pasionariškumas
Tačiau po karo Ukrainoje pradžios vis dažniau patriotizmas siejamas ne su tradicijomis, kultūra, religija, papročiais, kalba ar krašto (vietovės) istorija – tai, dėl ko išeiviui kyla nostalgiškų jausmų, bet su kova, pasipriešinimu ar gintimi. Tai reiškia, kad visuomenėje vis dažniau kyla pasionariškumo požymių.
Pasionariškumas (lot. passionarium – aistra) – suvokiama kaip personalinė kūrybinė jėga, plečianti kūrėjo galimybių horizontą. Gediminas Navaitis knygoje „Politinė psichologija“ primena filosofo L. Gumiliovo siūlomą sampratos turinį, t.y. norą siekti idealių tikslų ir aktyvumą, gebėjimą dėl jų (pavyzdžiui, laisvės, teisingumo, demokratijos) aukotis. Taigi būtent dėl asmens pasiaukojimo sąvokos „patriotizmas“ ir „pasionariškumas“ yra artimos. Jos viena kitą papildo.
Patriotizmas iš tautos gelmių semia istorinę, etninę ir kultūrinę sąmonę ir atmintį bei ją materializuodamas kaimo, miesto šalies aplinkos vaizdais ir daiktais, paverčia tvirtu pamatu. Tuo tarpu pasionarizmas suteikia gebėjimą žvelgti į priekį ir žinoti ne tik dėl kokios praeities, bet ir dėl kokios ateities padaroma aukų.
Patriotizmui ir tautiškumui yra priešingos sąvokos – tai adventiškumas ir barbariškumas. Meilė klajokliams ir svetimšaliams. Lietuva, būdama didžiuoju pasieniu tarp vakarų ir rytų, istoriškai daugiau turėjo neigiamos patirties nei teigiamos. Bet būtent šia geografine padėtimi paaiškinamas toks didelis tautos lankstumas svetimšalių kultūrai ir ideologijai. Tačiau šis lankstumas yra didžiausias iššūkis patriotizmui, kuris niekada nebuvo stabilus.
Taip pat yra svarbu žinoti, kaip matuojamas tautos (žmonių) patriotiškumas ar pasionariškumas. Kaip išmatuoti žmonių meilę valstybei, kraštui, miestui ar kaimui? Kaip įvertinti žmonių tradicionalizmą ar laikymąsi papročių ir pan.?
Kaip išmatuoti patriotiškumą?
Taigi yra du pagrindiniai būdai: statistinis – faktinis ir statistinis – subjektyvus. Statistinis faktinis – tai skaičiai, atspindintys, ką mes darome, o statistinis- subjektyvus atspindi, koks mūsų požiūris į tam tikrus dalykus. Mes galime apie save manyti ką norime ir tai yra įprasta pasienio tautai, kuriai reikia prisitaikyti. Tad veidmainystė yra pasienio gyventojų neatsiejamas bruožas, kuriuo bandoma patikti visiems. Būtent todėl mūsų tautoje yra paplitęs posakis apie tai, kad tautiečiai viena galvoja, kita kalba, o trečia daro. Pridurčiau, kad paaiškina apie tą, ką padarę, ketvirta. Todėl net ir statistiniai duomenis iki galo negali būti laikomi tais rodikliais, kuriais galime išmatuoti mūsų patriotiškumą.
Muziejų lankytojų nuo 5 026 217 – 2018 metais sumažėjo iki 2 037 798 – 2020 metais. Šis mažėjimas nesuprantamas žvelgiant į muziejų skaičių: nuo 2018 m. 671 padidėjo iki 722 – 2020 m. Padidėjo nacionalinių, respublikos lygmens, savivaldos, žinybinių muziejų. Ar galime viską nurašyti dėl turizmo srauto sumažėjimo? Vargu.
2019 metais Lietuvos bibliotekų tinklas sudarė 1 255 bibliotekos, kuriose dirbo 3122 profesionalūs darbuotojai, per metus apsilankė beveik 11 313 235 lankytojų. 2023 m. iš viso Lietuvoje buvo 1189 bibliotekos, kuriose dirbo 3191 profesionalus darbuotojas, o bibliotekose apsilankė per 13 815 370 lankytojų.
Tragiškiausia situacija yra su kultūros centrų arba bendruomenių kultūros centrais Lietuvoje. Ir jeigu regionai gali kažkiek pasidžiaugti jų išsaugojimu, tai didieji miestai yra atsidūrę apgailėtinoje situacijoje jau ne vienerius metus. 2019 metais Lietuvoje kultūros centrams, savivaldybėms ir kitoms organizacijoms priklausė 693 pastatai, kuriuose galėjo būti organizuoti kultūros renginiai. 2023 metais jų sumažėjo iki 631 pastato.
Tačiau Vilniuje jų 2019 metais buvo viso labo 8 (Kaune – 2 pastatai), o 2023 metais Vilniuje kultūros centrų padidėjo net iki 9 (Kaune – 2). Turint omenyje, kad per pastaruosius du dešimtmečius vyko vidinių migracijos procesų, kai iš regionų žmonės keliavo apsigyventi didžiuosiuose miestuose, kultūros centrų steigimas yra gyvybiškai svarbus norint išsaugoti tautos identitetą.
Tačiau reikšmingiausiuose miestuose (Alytuje, Klaipėdoje, Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Vilniuje) 2019 metais iš viso buvo 29 kultūros centrai, o 2023 metais jų liko – 25.
Ar jums dar kyla abejonių, dėl ko didžiausi miestai yra labiausiai kosmopolitiški, kitais žodžiais tariant – antitautiški? Didieji miestai kuria save naikinančius skruzdėlynus – žmogelynus, kurie kartais skirti tam, kad sumaltų kuo daugiau žmonių pašėlusioje urbanizuotoje erdvėje.
Lietuvos savivaldos rinkimuose nuo 2000 metų dalyvavo skirtingas skaičius piliečių: 2000 m. savivaldos rinkimuose dalyvavo apie 54,5% rinkėjų; 2003 m. – apie 48%; 2007 m. – apie 53%; 2011 m. – 39,73%; 2015 m. – 39,78%; 2019 m. – 47,90 %; 2023 m. – 35,77 %. Šie skaičiai ryškiai rodo demokratijos pagrindo krizę. Žmonės nepasitiki nei rinkimų sistema, nei politiniu elitu, kuris renkamas jų miestuose ir regionuose. Patriotizmas neturi atramos nei apatiniame horizontaliame demokratijos institutų lygmenyje, nei juolab aukščiausiame.
Kiekvienais metais Lietuvos korupcijos žemėlapyje keliolika metų iš eilės aukščiausias vietas korupcijos reitinge užima Seimas, Vyriausybė ir savivaldos institutai. Kriminologine prasme, kaip minėjo prof. V. Dobtyninas, aukštas korupcijos rodiklis rodo ir aukštą nepasitikėjimą tais valstybės institutais.
Visi galimi tiesioginės demokratijos mechanizmai, tokie kaip referendumas, plebiscitai, bendruomenių sueigos, tiesioginiai teisėjų ir policijos vadovų rinkimai, piliečių įtraukimas į teisingumo vykdymo procesus, renkamų regionų (teritoriniu, etnokultūriniu pagrindu) atstovų tiesioginis atstovavimas Seime ir vykdomosiose valdžiose, antikorupcinių rotacinių principų diegimas visų valdžių lygmenyse ir pan., buvo palaidoti po supuvusių klanų grindjuoste.
Ką kuria didmiesčiai?
Lietuvoje valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą 2017 metais laikė 18 525 mokiniai, neišlaikė 10,7 proc. Dideliuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) neišlaikiusių egzamino – apie 10 proc. Sunkumų dėl egzamino buvo ir kituose Lietuvos rajonuose: Kalvarijos savivaldybėje egzamino neišlaikė 22 proc. mokinių, Joniškio rajone – 19 proc., Rietavo – 18 proc., Akmenės ir Panevėžio – 15 proc. 2023 metais lietuvių kalbos ir literatūros egzamino neišlaikė per 2000 kandidatų arba 15,4 proc. (2022 m. – 35,4 proc., 2021 m. – 15,2 proc.). Taigi situacija per pastaruosius metus nepagerėjo ir tendencijos yra neigiamos.
Ogi lietuvių kalba, pasak dr. A. Smetonos ir prof. I. Smetonienės, „tai per tūkstančius metų brendęs, augęs, keitęsis protėvių palikimas, leidžiantis būti visaverčiu Lietuvos piliečiu. Tai leidžia respondentams susieti save su tauta, valstybe ir net atkreipti dėmesį į tai, kad kalba – tautos pagrindas ar didžiausias kiekvienos tautos turtas, vienijimo simbolis ir tikros valstybės požymis.“
Kalba yra valstybės suvereniteto pagrindas. Pasak mokslininkų: „tai, kas išskiria mus visus iš kitų valstybių, žmonių; išskirtinė šalies savybė; ryšys su tradicijomis ir šaknimis; galų gale, tai tautos ar piliečio identitetas; tautinės savimonės dalis.“ Tačiau mes jį naikiname savo kosmopolitiniais sprendimais, prisidengdami prekybos ženklais ir pateisindami savo atlantinę ištikimybę. Taip…taip, būtent atlantinę, bet ne euroatlantinę. Nes daugiau nei dešimtmetį Lietuvos politinis elitas ES vidaus ir išorės politikoje veikia prieš Europą.
Ar mato Lietuvos pilietis savo ateitį savo šalyje? Tai klausimas, į kurį atsako šalies migraciniai procesai. Šiuo požiūriu nėra reikalo diskutuoti apie jaunų žmonių emigraciją, bet daug daugiau atsakymų mes galime atrasti iš vykstančios vidinės migracijos. Kaimai ir regionai tuštėja, o didieji miestai pilnėja žmonių. Todėl, norėdami verifikuoti patriotizmą, galime kelti šiuos klausimus: ar miestas kuria tradicijas, ar miestuose yra bendruomenės ir jų susitelkimo vietos?
Didmiesčių kūrybinių ar kultūros namų „nesvietiška gausa“ rodo, kad beveik kiekvienas miestelėnas yra paskendęs savo reikaliukuose ir bandomas ištraukti iš savo narvo tik rinkimų išvakarėse. Prisiminkime Dainų šventę Vilniuje, į kurią žmonės suvažiuoja iš miestelių, kaimų ir regionų, bet ne iš didmiesčių. Todėl kalbėti apie didmiesčių bendruomenėse kuriamas tradicijas yra labai sudėtinga.
Didmiesčiai iš prigimties yra kosmopolitiniai ir nekuria nei tautinės kultūros, nei tradicijų. Todėl patriotizmo nacionalinio pagrindo būtina ieškoti regionuose.
Dėl viešųjų užrašų užsienio kalba visi jau nusiramino, todėl jau kėsinamasi į Lietuvos televizijoje lietuviams transliuojamas sporto rungtynes ir siūloma jas transliuoti užsieniečių kalba. Dar daugiau, ministrai nuo švietimo srities jau atvirai sako, kad tautinių mažumų kalba dėstyti mokyklose negalima, kadangi tai užsienio kalba. Smagu, tuo tarpu kaip grybai dygsta angliškos mokyklos, o universitetai jau seniai pamiršo rašyti straipsnius lietuvių kalba (mat užsienio žurnaluose straipsnių lietuvių kalba nepriima ir universitetui reitingų niekas neduoda, ačiū už tai Lietuvos mokslų akademijai).
Ar teisingai matuojame patriotiškumą?
2017 metais atlikti tyrimai rodė, kad „42 proc. apklaustųjų neabejoja, kad asmeniškai prisidėtų prie šalies gynybos“. 2022 metais kiti tyrimai rodė, kad „dauguma apklaustųjų – 77 proc. sakė, kad būtinai gintų Lietuvą ginkluoto konflikto atveju. Šalies negintų apie 20 proc. apklaustųjų“. 2023 metais Vilniaus Universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad 30 proc. lietuvių yra pasiryžę šalį ginti ginklu, o 60 proc. yra pasiruošę prie gynybos prisidėti kitais būdais.
Lietuvoje taip pat kiekvienais metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo Pilietinės galios indekso matavimus, kuris nuolat didėja – nuo 35,9 proc. 2022 metais iki 36,7 proc. – 2023 metais. Skaičiai įspūdingi – kad ir nedaug, bet nuolat didėja.
2024 m. spalio 17 d. Lietuvos verslo forume žurnalistas, visuomenininkas Edmundas Jakilaitis kartu su buvusiu NATO generolu Philipu Breedlove pristatė Lietuvos gynybinės galios tyrimą, kuriame buvo pristatoma 2027 metų galimo 10 dienų konflikto simuliacija tarp Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos (apsigynimo kaina 10 mlrd. Eur). Šiame tyrime džiaugsmingai pranešama, kad Lietuva netenka tik 22 proc. savo pajėgumo (14 tankų, 59 šarvuočių, 10 „Himars“ sistemų ir 1845 karių), o rusai praranda iki 31,7 proc. savo pajėgų, t.y. 28 750 karių, 988 tankų ir pan.
Tačiau šalį gina ne pinigai ir net ne karinė amunicija, o šalies piliečiai. Todėl reikia žinoti tautos mentaliteto pokyčius per pastaruosius 30 metų ir motyvaciją, dėl ko apklaustasis ruošiasi ginti Lietuvą ginkluoto konflikto atveju. Ar teisinga būtų matuoti patriotiškumą paguldytais kovos lauke tautiečių kiekiais? O gal matuokime realiai laimėtais mūšiais ir faktiškai išsaugotomis gyvybėmis?
Sausio 13-oji – švęsime ar raudosime?
Kitais metais minėsime Sausio 13-osios 35-rių metų sukaktį. Po tiek metų politikai, atrodo, suprato, kad tai nėra gedulo diena ir ji turi būti švenčiama kaip pergalės, Tarybų sąjungos nugalėjimo ir jos sistemos įveikimo diena. Tačiau, palyginant su Sausio 13 dienos siekiais ir laimėjimais, šios dienos minėjimo susirinkimų pranešėjai vis dažniau klausia: kokia sistemą mes sukūrėme ir ar ją gins dabartinis tautietis?
Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į Lietuvos ateitį, ypač tuomet, kai valstybės lygiu tos ateities perspektyvos nepateikia nei viena politinė jėga. Tačiau patriotizmo formavimo požiūriu, Sausio 13-osios, Medininkų ir Baltijos kelio įvykiai turi Tautos sąmonę formuojančią reikšmę. Deja, Baltijos kelio idealai yra sumaišomi su šiuolaikiniais politiniais siekiais, dėl to negali suprasti, kas švenčiama: praeities pergalė ar dabarties geopolitinė priešprieša.
Pasiūlymas įtraukti Sausio 13-osios dieną į valstybinių švenčių dienų sąrašą yra sveikintinas. Tai svarbu ypač dėl to, kad tarp šiuo metu esančių 13 šventinių dienų yra tik trys istorinius įvykius žyminčios datos – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Mindaugo karūnavimo diena – liepos 6. Atmintinų dienų yra dar daugiau – 96. Tačiau per 35 metus Lietuvoje taip ir nesusikūrė nei vienos šventės, būtent šventės, o ne raudojimo, atsiminimo, gedulo ir pan. dienos, kurios metu patriotiškas jaunimas galėtų semtis pasididžiavimo, laimėjimo džiaugsmo, savigarbos ir kovingumo bei karingumo kovoje su priešu, siekiant Lietuvos egzistencinių tikslų. Tai, kas artima pasionariškumui, savo valstybės ateities kūrimui bei pasiryžimui ateityje mirti dėl, kaip beskambėtų banaliai, savo vaikų šviesios ateities.
Taigi, ar bus Sausio 13-oji diena skirta ugdyti patriotiškumą, priklausys nuo to, ar mes šią dieną paversime pergalės dieną prieš Tarybų santvarką ar minėjimo, raudojimo ir kapinių lankymo diena. Nors ir kapų lankymas gali būti kitoks nei Vėlinių diena.
Bendrai galima pažymėti, kad per 35 metus Lietuvoje nesusiformavo nei vienos pergalės prieš komunizmą šventimo dienos tradicijos – su gėlėmis, fejerverkais ir šokiais. Dievagojimais, prakeiksmais, nuolatiniu neigiamų žinių ir požiūrių skleidimu patriotizmas nekuriamas.
Ar patriotizmas gali būti pražūtingas?
Šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad reikia ilginti šauktinių tarnavimo laiką. Taip pat pranešama apie tai, kad turime ruoštis NATO karui su Rusija. Nuo 2014 kiekvienais metais žadėjo, kad tuoj… tuoj rusai mus puls. Gal taip ir bus, nežinau. Bet dažniausiai žmogus klausia: o už ką ar kokią Lietuvą aš turiu kariauti ir žūti? Už atlantinę, kosmopolitinę, multikultūrinę ar tautinę, daugiatautę (lenkų, rusų, baltarusių, karaimų ir totorių…), tradicinę, krikščionišką ar tiesiog religingą?
Matyt, šio klausimo dabartinis vidutinis gyventojas sau neužduoda dėl paprastos priežasties. Tarptautinių korporacijų pripratintas vartotojas kiekvienoje šalyje, net Afrikoje, suras maisto ir gėrimo, aprangos ir batų pardavimo taškų, kas leis jam patenkinti Maslovo piramidės poreikius. Tokiam vartotojui tautinis identitetas, o tai reiškia ir patriotizmas, yra piramidės dugne.
Tai reiškia, kad toks pilietis saugos savo kailį labiau nei valstybės kailį, t.y. sienas, o gimtinė bus ten, kur yra korporacijų teikiamos gėrybės. Vėdarai, cepelinai ir skilandžiai jau seniai korporacijų pripažinti kenksmingais produktais, tad jokių sentimentų jau nebeliks. Todėl kiekvienas pilietis-prisitaikėlis, likęs Lietuvoje, okupacijos laikotarpiu bus laikomas kolaborantu, o kiekvienas, išvykęs iš Lietuvos, galės būti apšauktas dezertyru (ukr. – uchiliant). Taip patriotiška Lietuva sėkmingai eilinį kartą bus suskaldyta.
Visgi turime atsakyti sau į klausimą: ar patriotizmas gali būti neigiamas arba neigiamai vertinamas? Kitais žodžiais tariant, ar galime ugdyti patriotizmą neigiamais nepozityviais naratyvais?
Vienas iš neigiamo patriotizmo pavyzdžių buvo nuskambėjęs 2024 metais, kai aktorius, visuomenininkas A. Ramanauskas pasisakė apie žmones, kurie klausosi rusiškos muzikos. Jis pasiūlė susidoroti ir su tokiais tėveliais, ir su jų vaikais. Vėliau jis teisinosi, kad turėjo omenyje ne rusų tautybės žmonės, o lietuvius.
Bet kokie pasiteisinimai ir bandymai sušvelninti savo požiūrį buvo bevaisiai, kadangi humanistiniu požiūriu nėra skirtumo, ar diskriminavimas nacistinis ar nacionalistinis. Jis bet kuriuo atveju yra neigiamos konotacijos, kuriuo buvo bandoma kelti patriotizmą.
Vertinant A. Ramanausko pasisakymą, derėtų išskirti dar vieną aspektą, susijusį su kosmopolitiniu patriotizmu. Patriotizmu kitai valstybei. Nes kontekstas, kuriuo remiantis buvo pasakyti diskriminaciniai siūlymai – ukrainietiškas.
Todėl savaime kyla klausimas, ar Lietuvos patriotas gali mylėti kitą šalį ir paguldyti savo gyvybę už jos siekius? Atsakymas nėra lengvas, nes kaip negali vienu ir tuo pačiu metu tarnauti skirtingų šalių kariuomenėse, taip negali vienu metu turėti dviejų tėvynių. Tačiau globaliame pasaulyje gali atstovauti savo šaliai gindamas svetimos šalies interesus.
Šiuo atveju tavo tėvynė turi sutikti su tavo auka svetimos šalies naudai. Visgi A. Ramanausko atveju prioritetas privalėjo būti skiriamas gimtajai tėvynei. Negalima kviesti svetimšalio susidoroti su savo tėvynainiu. Tai yra banali išdavystė pasitelkiant samdinius iš kitos valstybės, savo tautos išdavystė.
Tačiau A.Ramanausko požiūris nėra jo asmeninis. Pažvelkime į pilietinio pasipriešinimo mokymo programą ir ten mes atrasime užduočių, kuriuose aiškiai identifikuojamas kolaborantas su „georgijaus juostele“ ar „VDV“ užrašu. Mokymuose siūlomi veikimo variantai. Tačiau tarp tų veikimo variantų nėra tautiečio naikinimo varianto. Tai reiškia, kad valstybinės struktūros aiškiai piliečiams nurodo, į kurį kaimyną reikia atkreipti dėmesį. Tai reiškia ir tai, kad valstybinės struktūros nesugeba kai kurių piliečių užkrėsti patriotizmu, o tai – informacinio karo pralaimėti mūšiai.
„Patriotiškumui patikrinti“ Lietuvoje naudojama daug būdų: klausti kieno Kosovas ir kieno Krymas; pasisakyti dėl Ukrainos vėliavos virš valstybės institucijų; kaltinimas ekstremizmu tuos, kurie pasisako prieš karą; taikos žodžio eliminavimas iš viešosios erdvės, klausti esi prieš ar už NATO ir pan. Tačiau pastebėkime, kad visuose šiuose ir panašiuose teiginiuose nėra nei kruopelytės Lietuvos istorijos, tradicijos ir tikėjimo, nėra požiūrio į Lietuvos ateitį.
Patriotizmas, kuris kuriamas pasitelkiant savo praeities neigiamus istorinius momentus, negali virsti švente. Nes tokie istoriniai įvykiai niekada nesukurs šventinių ir pergalingų emocijų, reikalingų dvasiniam pakilimui, be kurio nelaimi nei viena kariuomenė.
Patriotizmas, kuris kuriamas kitos tautos, nacijos, tautybės, rasės niekinimo pagrindu, neišvengiamai virsta genocidu ir nusikaltimu žmoniškumui.
Patriotizmas, kuris kuriamas kito asmens persekiojimu už jo požiūrį, pomėgį, polinkį ir pan., neišvengiamai virsta antikonstitucine cenzūra, diskriminavimu ir valstybės diktatūra.
Šiuolaikinėje Lietuvoje galime užčiuopti visus tris patriotizmo naikinimo atvejus. Kuris iš jų bus vyraujantis, priklausys nuo kiekvieno žmogaus. Tačiau didžiausias iššūkis yra dabartiniam elitui, kuris iki šiol pažeidinėjo šiuos draudimus ir tautą stumia į barbarizmą.
