dr. Ryšardas Burda
Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pateikė įžvalgas apie Lietuvos įsitraukimą į Ukrainos konfliktą. Jo žodžiais, „Jei NATO nepavyks susitarti dėl aiškaus Ukrainos kelio, yra akivaizdi galimybė, jog kai kurios šalys individualiai imsis veiksmų. Žinome, kad Lenkija itin įsitraukusi į pagalbos teikimą Ukrainai. Neatmesčiau galimybės, kad šiame kontekste Lenkija įsitrauks dar labiau (…) ja gali pasekti ir Baltijos šalys, galbūt įskaitant ir galimybę pasiųsti savo karius“.
Tačiau 2016 metais jis sakė, kad vienintelės JAV yra „patikimos būti policininke, kad atkurtų tvarką, ugniagesiu, kad užgesintų konfliktų liepsnas, ir yra lyg protinga ir jautri merė, kuri vadovautų pasaulio atkūrimui“.
Perskaičius pono Rasmusseno pranešimą niekaip negali pasirinkti empatijos būdo. Kažkoks kognityvinis disonansas. Ką gi Rasmussenas atskleidė: ar NATO, ar ES elito, ar Lietuvos elito ateities įžvalgas? Kodėl NATO gali nesusitarti, o Lenkija su Lietuvą susitars? Be to, klausimas, ar pastarieji su kuo nors tarsis, pavyzdžiui, su savo parlamentais ar su Tautomis? O kodėl, Rasmusseno žodžiais, „tvarkdarys, ugniagesys ir jautrus meras“ su savo kariais neįsitraukia dar labiau?
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi dideliu pasitikėjimu. Lietuva ne kartą parodė savo sugebėjimus padėti NATO aljansui Afganistane, Balkanuose, pabėgėlių krizėje ES metu, vykstančiose misijose kituose žemynuose toli nuo Europos krantų. Tai buvo ir yra gera patirtis Lietuvos kariuomenei, jos karinio elito auginimui bei NATO bloko solidarumo stiprinimui. Tačiau pavienės NATO antiteroristinės ar taikos palaikymo misijos yra ne tas pats, kas karas apkasuose, kuriame panaudojamos visos kariuomenės rūšys ir jų ginkluotė.
Todėl žvelgiu į Rasmusseno žodžius iš platesnės socialinės pusės ir nesuprantu, kodėl demografiškai nykstančiai Lietuvai reikia dar ir šio garbingo būdo greičiau išnykti. Ar dėl Lietuvoje esančių šiaurės Baltijos šalių bankų, kiaulidžių, cukraus fabrikų ir kito jų valdomo turto ir finansinių aktyvų? Nežinau. Kadangi mintyse kyla klausimas: ar sugebėsime surinkti naująjį Baltijos kelią – karinį kelią? Todėl pirmiausiai stengiausi pragmatiškai pažvelgti į šį klausimą, kiek reikšmingai Lietuva gali padėti Ukrainai savo karo pajėgomis, o tik po to prisiminti Orvelą.
Įdomu, kokio dydžio Lietuvos pajėgos gali sudalyvauti Ukrainos-Rusijos kare. Būtent Ukrainos-Rusijos, ne Lietuvos-Rusijos, ne ES-Rusijos, ne NATO-Rusijos, o Ukrainos-Rusijos. Žinoma, kad šiuolaikinis politologas mane pavadins „vatniku“ ir pasakys, kad autorius nieko neišmano geopolitikoje. Juk jau ilgiau nei pusmetį iš kiekvieno „sisteminio žiniasklaidos taško“ skelbiama, kad po Ukrainos bus užpulta Lietuva. Mielai tikiu ir dėl to labai išgyvenu. Juk būtent dėl to savęs klausiu: o kokiomis pajėgomis Lietuvos Tauta gins Lietuvą? NATO „skėtis“ yra, niekas jo neneigia, nors, Rasmusseno žodžiais, jo nebus, kadangi situacija gali būti patinė.
Karybos ekspertai pateikia standartinius kariuomenės dydžius, atsižvelgiant į šalies populiacijos skaičių. Taip pat svarbu pažymėti, kad karo ekspertai išskiria kariuomenės dydžius taikos ir karo metais.
Per Antrąjį pasaulinį karą daugelis šalių sugebėjo mobilizuoti 10 ir daugiau procentų gyventojų (Vokietija – 25,7%, TSRS – 17,5%, Australija – 14,4%, Suomija – 14,3%, Vengrija – 13,1%, Japonija – 12,7%, Didžioji Britanija ir JAV – po 12,3%, Naujoji Zelandija – 11,9%).
2022 m. sausio 1 d. Ukrainos kariuomenėje buvo apie 350 tūkst. žmonių. Ukrainos kariuomenės vadas 2022 m. vasario 11 d. vertino mobilizacinį potencialą apie 1,5-2 mln. žmonių. Karo metu šauktinių amžius sudaro 20-65 metus. Paprastai rekomenduojamas kariuomenės dydis yra 10 proc. nuo bendro valstybės piliečių skaičiaus. Rusijai tai būtų – 14 mln. žmonių, Ukrainai (populiacija 41 130 432 žmonių) – 4 mln. žmonių, visa ES gali pateikti 50 mln., o Lietuva – 350 tūkst. (1990 metais) ir 280 tūkst. – 2023 metais.
Dėl Lietuvos potencialo šie skaičiai yra labai optimistiški, kadangi sunku pasakyti, kiek faktiškai yra Lietuvoje gyventojų. Kai kuriais duomenimis, Lietuvoje gyvena 2,5 mln. žmonių.
Iki 2022 m. gruodžio 1 dienos, pasak „Ukriform“, Ukraina neteko 100 tūkst. karių. Per 10 mėnesių – 100 tūkstančių. Taigi perkeliant šiuos skaičius į Lietuvos žemę, per 30 mėnesių Lietuva netektų viso savo karo metų karinio potencialo.
Mobilizacija gali būti dalinė arba visuotinė. Paskelbus visuotinę mobilizaciją, visi Lietuvos kariuomenės personalo rezervo karo prievolininkai – 18–55 metų karo prievolininkai, vyrai ir moterys, kurie yra įgiję pradinį karinį parengtumą, šaukiami į karo tarnybą.
2022 m. pradžioje Lietuvoje moterų buvo 192,8 tūkst. daugiau negu vyrų (atitinkamai 1 mln. 499,4 tūkst. ir 1 mln. 306,6 tūkst.).. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, Lietuvoje 20-54 metų grupei priklauso 557 891,67 vyrų.
Statistiškai yra kas gins Lietuvą, tačiau tokia bendra statistika anaiptol neatskleidžia tikrų žmonių skaičiaus, su kuo susidurs kariuomenės mobilizacijos padaliniai. Galutiniai skaičiai labai dažnai priklauso nuo daugelių socialinių, medicininių, politinių, visuomenės ir asmeninių piliečių aplinkybių.
„Vilmorus“ duomenimis, 2022 metų spalio mėn. tik 14 proc. apklaustųjų gintų šalį ginklu. Tai reiškia, kad iš pateiktos virš pusės milijono vyrų grupės galime tikėtis tik 78 104,83 ginkluotų vyrų. Žinoma, nemažas skaičius. 1936 metais Suomijoje taikos metu kariuomenėje buvo 31 tūkst., o kare dalyvavo apie 40 tūkstančių. Suomiai, beje, turėjo įrengtą Mannerheimo gynybos liniją. Lietuvoje negirdėjau nei apie Kronkaičio, nei Andriškevičiaus, nei Rupšio ar pan. gynybos linijas, iš Kaliningrado ar iš Baltarusijos sienų.
Tačiau pono Rasmusseno žodžių vertinimo klausimu ne gynybos linijos buvimas yra svarbus. Jis kalba ne apie Lietuvos gynybą. Šiuo atveju „Vilmorus“ turi paklausti Lietuvos piliečių. ar jie pasirengę ginti Ukrainą?
Visokeriopa pagalba Ukrainai amunicija, ginklais, radarais ar dronų šautuvais, dronais ir šarvuočiais yra veikla, kurią, esant šiuolaikinei tarptautinės teisės būklei, sunku priskirti prie „casus belli“, t.y. karo dingsties. Tačiau oficialus karių siuntimas visais laikais buvo vertinamas kaip įsitraukimas į karą vienos iš šalių pusėje. Todėl logiška būtų paklausti šiuolaikinų Lietuvos politikų: „ar Jūs apskaičiavote visus Lietuvos Tautos veiksmus ir likimus šiame geopolitiniame pokeryje?“. Jeigu apskaičiavote, pasidalinkite su Tauta, nelaukdami kitų rinkimų, kad Ji žinotų, ką pažymėti +14 proc. ar –14 proc. kitoje 2023 metų spalio mėnesio „Vilmorus“ apklausoje.
Bet teikiant taip reikalingą pagalbą kenčiančiai Ukrainai klausiu savęs, ar mes patys ruošiamės Lietuvos faktiškai gynybai: užperkame ginkluotę, realiai per 6 mėnesius „pravarom“ jaunus šauktinius per karinius mokymus, padidiname Karo akademijoje priimamų studentų skaičių, sustatome prie pasienio prieštankinius, vadinamuosius „drakono dantis“, savivaldybėse fiziškai įkuriame komendantų darbo vietas (komendantūras ar mobilizacijos taškus). Ar viskas planuose, o priešas netikėtai užklups kaip savivaldybes žiemos sniegas.
Orveliškajame kiaulių ūkyje nebūtinai jauni ir stiprūs vyrai gali būti siunčiami „ant Ukrainos iešmo“. Šis pasaulis yra pilnas paradoksų ir todėl galime pasiūlyti dar vieną. Siunčiame į karą visus vyrus, kuriems sukako virš 65 metų, o geriausiai – visus pensininkus. Galime net remtis Izraelio visuotinos karo prievolės praktika ir papildomai nusiųsti visas pensininkes. Atrodo, socialinio mokslų instituto duomenimis, moterys gyvena ilgiau ir jų turėtų būti daugiau.
Tokiai kariuomenei karo vadas Orvelytė parūpins atitinkamą amuniciją ir ginkluotę. Vietoje tankų ir šarvuočių pasiūlysime šarvuotus vežimėlius. Apginkluosime šauniuosius pensininkus šaudančiomis ir skraidančiomis lazdomis. Nė vienam pensininkui nereikės jokios anestezijos. Jie, kaip tikri „zombiai“, nepasitrauks iš kelio, kadangi jie iš gydytojų nuolat gauna ibuprofeną, bromazepamą ir haloperidolį. Anestezija tiesiog jų kraujyje.
Taip mūsų elitas galės įgyvendinti iki 2030 metų svarbiausią Globalios Lietuvos uždavinį – bus išsaugotas Lietuvos tautos genofondas (biurokratai parašo ilgiau: sustiprinti ir išplėsti valstybės ir diasporos ryšį, dialogą bei partnerystę, siekiant skatinti tautinės tapatybės ir lietuvybės užsienyje išsaugojimą ir puoselėjimą, sudaryti sąlygas aktyvesniam diasporos dalyvavimui kuriant gerovę ir saugumą Lietuvoje bei grįžimui į Lietuvą). Tokiu atveju mūsų tikrai neišgąsdins nei Erdogano, nei Putino, nei Lukašenkos siunčiami pabėgėliai, nei „Frontex“ neišgaudyti Šiaurės Afrikos emigrantai.
Atrodo, Lietuvos elitas Rasmusseno žodžiams tyliai pritarė. Taigi, kaip įprasta, Dievas nubaudžia žmogų atimdamas protą, bet, pasirodo, norėdamas nubausti tautą, atima protą elitui. Prieš 35 metus Tautos Elitui Dievas davė protą įkurti Sąjūdį, o šiuolaikiniam elitui – narkotizavimą, kastravimą (čia lyties keitimui), desantuokizavimą, eutanaziją ir kitus globalios Lietuvos įrankius.
Prisimenant Prancūzijos revoliucijos istoriją, kyla klausimas, kodėl jie nesukuria „Elito giljotinizavimo įstatymo“. Su dekegebizacijos ir desovietizacijos įstatymu nepavyko, gal dėl naujo įstatymo pavyks susitarti, nes beveik kiekvieno Seimo partiečio pagrindinis noras – kitam partiečiui gerklę perkąsti. Būtų gera proga susidoroti su partiniu priešu.
Vieno rašytojo apsakyme apie carinės Rusijos žandarus buvo aprašytas mistinis pogrindis kovoje su bolševikais – teroristais: SDD. Lietuviškai jis būtų verčiamas – „sugraužkite vienas kitą“. Gal įgyvendinus šį šūkį valdžioje po kiek laiko liktų tikrasis elitas, kuris daugiau galvos ne apie savo klano, bet apie Tautos žmonių gerovę.
