Dr. Nida Vasiliauskaitė
Vakar naująjį Vilniaus merą gana netikėtai ištiko viešas dalies kultūros bendruomenės (ištikimo elektorato) nepasitenkinimas: dvi menininkės, Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė, išplatino video kreipimąsi, reikalaujantį atsiprašyti už garbės bei orumo įžeidimą dėl įvykio prieš pusantrų metų (2021 m lapkritį, kai Valdas Benkunskas dar buvo vicemeras).
Organizavo jos tąsyk meninį projektą „Nepamiršime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos skvere: apaugino paminklą dirbtinėmis „užmaršties“ sąmanomis. Savivaldybės leidimas buvo gautas, viskas suderinta – tačiau įsikišo paskutinę minutę Benkunskas ir uždraudė parodyti sąmanas visuomenei demontuojant pastolius, apkaltino chuliganizmu, šiukšlinimu, chruščioviškai išsiplūdo, jog „čia ne menas“, liepė projektą nutraukti ir apkaltino įstatymų pažeidimu.
Teisines procedūras menininkės laimėjo: nieko jos nepažeidė, tai savivaldybė pasielgė neteisėtai, ir t.t., ir pan. Ne, ne šiukšlino jos, o vykdė meninį projektą, „menas čia ar ne menas“ – ne Benkunsko jurisdikcijoje spręsti, meno kūriniai neturėtų būti naikinami be teisinio pagrindo, vien todėl, jog savivaldybės pareigūnams jie menu – ar geru menu – nepasirodė.
Tuo viskas lyg ir baigėsi, bet, pasirodo, ne – vakar menininkės staiga prisiminė garbę bei orumą ir išsirengė, savo ruožtu, grasinti.
Ir, iki šios akimirkos įvardintame formate buvusios visiškai teisios, tokiomis būti liovėsi – išsamiai video kreipimesi parodydamos, kas tokio yra šios rūšies menininkas („su garbe bei orumu“).
„Demokratijos išbandymas menu“ – vadinasi kreipimasis. Viskas esą dėl tos demokratijos – menas ir orumas jau po to. Menas ir orumas stovi jos sargyboje.
Cituoju menininkes: „Šis dalykas yra viešas, netiesiogiai susijęs su visuomenės interesu, demokratinių vertybių gynimu kultūros ir meno srityje Vilniaus mieste“. Kokiu interesu? Matyti meną, reikšti idėjas, nebūti klaidinamai – ok. Tačiau į visuomenės interesą, pasirodo, tap pat įeina oficiali pagarba privatiems specifinio statuso turėtojams, cituoju: „[Reikalaujame] Atsiprašyti visuomenės už klaidinimą ir nepagarbą meno ir kultūros profesionalams“.
Kaip konkrečiai nepagarba pasireiškė? Benkunskas tąsyk apkaltino menininkes melu, destrukcine veikla, pigiu dėmesio siekimu, chuliganizmu.
Dėl melo jis teisus: pvz., štai ir dabar jos meluoja, savo „pažeistą orumą“ išststydamos kaip viešą interesą ir apsimesdamos, kad projektinius, dosniai valstybės finansuojamus politiškai teisingus menus politikų nurodytomis temomis, gamina ne tam, kad augintųsi dar geriau projektuose slystantį „kultūros kūrėjo“ statusą, o idant puoselėtų demokratiją – t.y., teisę kalbėti valdžiai nepriimtinus dalykus nesusilaukiant sankcijų.
Teisus dėl pigaus dėmesio siekimo – taip, tai tam tikras būtent dėmesio siekimas ir būtent pigus, nes apauginti dirbtinėmis samanomis Petrą Cvirką (samanos, pasak autorių, simbolizavo „praėjusį laiką ir būdus, kaip visuomenei gydytis totalitarizmo ideologijos žaizdas“) – nelabai gili ir nelabai originali „užmaršties“ idėja, įgyvendinama irgi neitin sudėtingai (menas, menas, bet menkutis toks, ditirambų tikrai nenusipelnantis).
Tam tikra prasme teisus ir dėl destrukcinės veiklos: tik ne kad paminklą apgadino, o kad (šito, tiesa, jis neturėjo minty) prisideda tokiais menais prie visuomenės poliarizavimo ir socialinės nesantaikos kurstymo (ne, ne prie diskusijų skatinimo ir ne prie „kvietimo apmąstyti“ – prie kvietimo švęsti tapatybes užtrolinant kitus).
Tam tikra prasme ir dėl chuliganizmo, kuriuo menininkės labai pasipiktino. Plg., menotyrininkė Agnė Narušytė, iškart po įvykio LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ tas menininkes žaismingai vadino „neklaužadomis“, kurios esą „šaiposi iš mūsų baimių prisiminti“, ir šie eiptetai joms pasirodė visiškai adekvatūs. Taip – šio tipo menininkas (realiai būdamas visišku konformistu) mėgsta mėgautis mintimi esąs enfant terrible.
Kaip dar pasireiškė „nepagarba“? Pvz., sako menininkės, su jomis ir apie jas kalbėta „nepagarbiu, pamokančiu tonu, iš aukšto“. Na, tame video jos pačios kalba irgi nepagarbiu, pamokančiu tonu, iš aukšto (cituojant vis prideda niekinantį „kalba netaisyta“ – o jūs ir nepataisytumėte, jūsų pačių kalba ne kitos kokybės). Negražu, bet ne nusikaltimas. Už kalbėjimą paternalistiškai iš aukšto nebaudžiama – JEI būtų baudžiama už „pagarbos balse stoką“, tai greitai būtent valdžia suskubtų pasielgti su bet kuriuo iš mūsų kaip su Virginijumi Savukynu, tik griežčiau. „Teisė“ į šią nepagarbą intonacijoje yra būtent demokratinė, o siekis ją kriminalizuoti – ne.
Apskritai, siekis, kad „menininkų reputacija neturėtų būti menkinama viešuose pasisakymuose“ (kurio šaukiasi menininkės, greta panašiai savo reputaciją pamėginusių apginti medikų bei politikų) – toks platus, kad potencialiai apima, priklausomai nuo to, kaip tas „menkinimas“ suprantamas, iš esmės ir meno kritikos draudimą bei žodžio laisvės varžymą.
„Meninė raška nėra galios sistemos įrankis demokratinėje valstybėje“ (pamokslauja menininkės). Rimtai? Čia kurioje valstybėje? Bent jau mūsų – o ir visoje ES, o ir už jos ribų, visame išdidžiai demokratiniame pasaulyje – menas jau senokai tapo būtent galios sistemos įrankiu, kuriam projektiniai, valstybės gerbiami, premijomis apdovanoti ir norintys jų gauti dar, menininkai tarnauja suprakaitavę.
Valstybės finansuojami politiškai teisingi menai (apie tvarumą, Žemės trapumą, klimato kaitą, -izmus, lygybes, tapatybes, įvairoves, demokratizaciją, postsovietinį apsivalymą…) būtent yra pirmiausia galios sistemos įrankis, propagandos aktas, o jau po to – menai. Nepastebėjote?
Aišku, ne: šis pilnas orumo menininkas seniai nieko nepastebi – pozuoja socialiai kritišku, laisvu nuo visų galios žaidimų neformatu, kalba superjautriu socialinėms neteisybėms-neteisybėlėms balsu – ir tuo pat metu nuoširdžiai piktinasi, jog politinės valdžios atstovai jį (jį!) – patį isteblišmento centriuką – „bando marginalizuoti“ (nėra nieko, ko jis nekęstų labiau nei „marginalų“).
Atskiro dėmesio nusipelno video veikėjų intonacijos, leksika ir tonas, lyg menininkių vietoje iškaltą, prieš veidrodį „atrepetuotą“ tekstą kalbėtų antrininkės – guminės or(um)o pripumpuotos lėlės (prašau, pasakykite, kad šis kreipimąsis – autoironiškas dar vienas performansas).
Jeigu per septynias dienas kaltininkai nepaneigs žeminančių teiginių, t.y. nepasakys „Atsiprašau, visai jos ne chuliganės ir visai neprišiukšlino, o didelį, labai didelį meną padarė, dėl mūsų visų demokratijos“, tai „marginalės“ jiems parodys.
