Natūralioje gamtoje, vardan sėkmingos populiacijos ateities, partnerius patelės pasirenka pačios – stipriausius, sveikiausius, sumaniausius.
Nuo seniausių laikų, vardan būsimų vaikų ateities, moterys atsižvelgdavo į būsimo vyro, savo vaikų tėvo, visapusiškus sugebėjimus.
Viduramžiais į riterius, nekalbant apie aukštesnius valstybės valdymo postus, įšventindavo tik žinančius ir viešai deklaruojančius (nemažiau septintos kartos) savo kilmę.
Civilizuotame pasaulyje ir šiandien, siekiant aukštų valdžios postų, kiekvienas kandidatas pagarbiai didžiuodamasis, laisvanoriškai viešai deklaruoja savo kilmę.
Susipažįstant su mūsų kandidatais į aukštus valstybės postus (ne tik į Seimą), tenka galvoti, už ką balsuoti, kam patikėti valdyti mūsų Valstybę – didi dauguma kandidatų, net ir garbaus amžiaus, tarsi naujagimiai – gyvenimo aprašymai prasideda 1990 metais. Ir pridedama turto deklaracija.
Betgi man (įsitikinęs, kad didžiai daugumai rinkėjų) svarbu žinoti kandidato ne tik turtinę padėtį (ne už turtą balsuojama), o pasirenkamo asmens dvasines, žmogiškąsias vertybes, sugebėjimą ir galimybę dalyvauti valstybės valdyme.
Juk ne tik aš ir toliau nebenoriu stribvaikiui, kolaborantvaikiui, išdavikvaikiui ir pan. aklai patikėti valdyti valstybę.
Siūlau: partijų bei kitiems rinkimų štabams, visiems kandidatams į Seimą (bei ir į kitus aukštus Valstybės valdymo postus), geranoriškai papildant ir patikslinant (kadangi įstatymas neįpareigoja), deklaruoti ne tik turtą, teistumą (ką ne vienas slepia, klastoja), bet ir savo kilmę (plačiau deklaruojant tėvų ir savo veiklą iki 1990 metų).
Kviečiu didžiuotis savo kilme. Tai – šeimos, giminės, valstybės, tautos tvirtumo ir sėkmės garantas.
Jonas Užurka
