Taip jau yra. Žengdami į trečią atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, mes staiga supratome, kad nebeturime aiškaus tikslo ir nebežinome, kuriuo keliu traukti toliau. Tarsi Dantės „Dieviškosios tragedijos“ herojus, atsidūrėme klaidžiam miške. Sustojome ir dairomės. Kur dabar eiti? Kas galėtų parodyti tikrąjį kelią?
Formalią laisvę jau turime. Po jos iškovojimo skambėję šūkiai apie tapimą „labiau europiečiais“ irgi nebegali mūsų sutelkti. Naujų uždegančių tikslų niekas nekelia. Juk atrodė – laimingas gyvenimas ateis savaime.
Gal taip ir turėjo būti? Gal Lietuva jau tapo tingia gerovės valstybe? Bet juk akivaizdu, kad ne! Pesimistinės nuotaikos ėmė tvenktis anksčiau nei prasidėjo ekonominė krizė. Visi indeksai šaukia apie visuomenės galios paralyžių. Tauta pamažu išsivaikšto. Nacionalinė idėja merdi. Arba gaivinama tik radikalų.
Slogu. Nuo visa apimančios kritikos jau darosi bloga. Ši kritika negali mobilizuoti, o tik stumia į socialinę neviltį. Todėl pats laikas suprasti: reikia naujo pozityvaus tikslo. Reikia uždegančios NACIONALINĖS IDĖJOS.
Kaip ir žmogui, tautai būtinas sveikas savo vertės pajautimas. Iš Sovietų imperijos geriausių, tapę ES atsilikėliais, gavome rimtą psichologinį smūgį. Dabar mes privalome atsitiesti. Ir mes galime.
Atrodo, lietuvio vertę labiau supranta tie, kurie pagyvena užsienyje ir pamato, kad tikrai nesame prastesni už kitus. Gal net atvirkščiai. Dažnas, plačiau pasidairęs, ima mąstyti ir rinktis. Kodėl turėtume prarasti tai, kas yra mūsų ir ką mes gavome kaip palikimą?
Kas dabar galėtų mus uždegti ir suvienyti? Manau, tą idėją ir naują tikslą galėtume pavadinti DIDŽIOJI LIETUVA.
Tai Lietuva, kuria mes didžiuojamės. Tai daug daugiau nei tėviškės žemė ir dangus. Tai – visi mes, kuriuos ta idėja jungia. Nesvarbu, kur gyventum, svarbu, kad turėtum tą jausmą ir norą savyje. Ir žinoma – kad tuo dalintumeisi su kitais.
Kalbant sausai politologiškai, tikslas būtų labai „paprastas“: grąžinti Lietuvos žmonėms jų socialinės galios suvokimą. Ne vien suvokimą, bet ir pačią galią.
Juk ne valdžia kuria Lietuvą, o jos žmonės. Valdžia kartais netgi trukdo. Todėl dabar atėjo persilaužimo metas. Valstybė, valdžia turi nustoti stiprinti save ir pradėti stiprinti visuomenę. Atiduoti pasiglemžtą galią žmonėms.
Paprastai žmogus didžiuojasi tuo, ką jis pats sukūrė. Milijonas, stovėjęs Baltijos kelyje, kūrė laisvą Lietuvą. Laisvės ir galios troškimas yra natūrali žmogaus būsena. Kaipgi tą visuomeninę galią grąžinti šiandieniniam lietuviui? Kokias politines technologijas čia reikia pasitelkti?
Po ilgų klajonių atsakymą radau skaitinėdamas britų konservatorių programą ir ypač Davido Camerono pasisakymus apie jo politinę aistrą – DIDŽIĄJĄ VISUOMENĘ (big society). Ši idėja gali atgaivinti visą demokratinę politiką. Dar daugiau. Lietuvai didžiosios visuomenės idėja yra netgi svarbesnė ir gyvybiškai reikalingesnė nei Didžiajai Britanijai.
Esminė mintis paprasta ir tarsi daug kartų girdėta. Geroje ir teisingoje valstybėje valdžia turi kilti iš apačios, o ne iš viršaus. Tačiau kaip tai padaryti? Žinoma, pirmiausiai reikia pakeisti pačią mąstymo nuostatą. Lietuvoje tai būtų beveik kultūrinė revoliucija verta naujo sąjūdžio.
Akivaizdu, kad tokių ambicingų tikslų nepajėgi kelti nei viena iš dabartinių didžiųjų partijų. Tai būtų nenaudinga jų viršūnėlėms. Gaivi, iš apačios kylanti demokratijos energija didžiąją dalį dabartinių lyderių tiesiog nušluotų į pašalius.
Todėl reikia kuo skubiau galvoti apie naujos galingos politinės jėgos kūrimą. Nuo visų kitų ji akivaizdžiai skirtųsi tiesioginės demokratijos taikymu savo viduje. Čia turės būti įvestos greitos internetinės ar telefoninės apklausos ir visi kiti nuomonės reiškimo mechanizmai. (Tik nereikia to painioti su Rolando Pakso „tiesiogine demokratija“, labiau tinkančia autokratams.)
Maža to. Nauja politinė jėga didžiausią dėmesį kreips visuomenės skatinimui ir šeimininkiškumo ugdymui. Judėjimo dalyviai visų pirma turės įsitraukti į veiklą artimiausioje aplinkoje: gyvenamojoje, darbo, pomėgių ir panašiai. Kaip Sąjūdžio laikais, vėl reikia imti iš apačios kontroliuoti valdžios institucijas ir darbdavius. Svarbiausia – atgaivinti paprastų žmonių tikėjimą jų įsitraukimo į politiką nauda. Skatinti bendruomeniškumą ir socialinę lyderystę.
Atėjus į valdžią reformos būtų greitos ir radikalios. Dėl visų svarbiausių sprendimų būtų atsiklausiama žmonių. Savivaldai būtų grąžinta jos tikroji esmė. Išeivijai suteikta teisė visapusiškai dalyvauti naujosios Lietuvos kūrime. Įvesta absoliuti biurokratijos ir politikų kontrolė iš apačios. Skurdo paliestam beveik milijonui darbingų lietuvių mokestinių lengvatų ir skatinimo programomis sudaryta galimybė atskleisti savo verslumo dvasią.
Visa tai išlaisvintų gyvybinę tautos energiją ir prikeltų Lietuvą naujam gyvenimui. Mūsų suirusi visuomenė taptų save gerbiančia, didinga visuomene. Paprastas žmogus pajustų savo socialinę vertę ir išsivaduotų iš valdžios gniaužtų. Tai jis kontroliuotų valstybės institucijas, o ne atvirkščiai.
Ir tada, jausdamiesi tikraisiais savo laimės kalviais, mes vėl imtume didžiuotis savimi ir Tėvyne.
Gal šitas judėjimas galėtų vadintis „Mes“, arba „Didžioji Lietuva“? O gal trumpai ir visiems suprantamai: „UŽ LIETUVĄ!”
Svarbu, kad tai būtų žodžiai paliečiantys širdį. Kad kiekvienas čia gyvenantis suprastų – tai mano šalis ir aš čia esu reikšmingas dalyvis. O visi kartu mes esame Lietuvos kūrėjai. Mūsų rankose – didžiulis tūkstantį metų kauptas turtas. Ir būtų kvailystė jo atsisakyti.
Tad imkimės veiklos, kol dar ne vėlu.
