Didžiausia katastrofa – kvailumas

Jolanta Blažytė

Ekspertai suskaičiavo, kad praūžusi „mirtinos slogos“ pseudo pandemija vien Jungtinėms Valstijoms kainavo 14 trilijonų dolerių. Galima spėti, kad kažkur panašiai ir Europai. Ekspertai sako, kad tai buvo pati brangiausia katastrofa per pastarąjį šimtmetį.

Čia pat peršasi mintis, kad didžiausias katastrofas pasaulyje sukelia ne žemės drebėjimai ar vulkanų įsiveržimas. Didžiausias katastrofas sukelia žmonių kvailumas.

Ta proga publikuoju istoriją apie Vokietijos dvasininko ir teologo Dietricho Bonhoeferio tragišką likimą. Minėtas dvasininkas dėl fašizmo Vokietijoje įsigalėjimo kaltino būtent žmonių kvailumą.

„Kvailas žmogus tampa įrankiu bet kokiam blogio aktui atlikti“, – teigė D. Bonhoeferis.

Štai visa jo istorija ir pamąstymai:

„Daugelį metų Dietrichas Bonhoefferis skyrė bandymams pakeisti žmonių mąstymą. Vieną vakarą jis grįžo namo ir jo tėvas jam pasakė, kad kambaryje laukia du vyrai, kurie nori jį išsivežti.

Kalėjime D. Bonhoefferis ėmė svarstyti kaip jo šalis, garsėjanti poetais ir mąstytojais, virto bailių, sukčių ir nusikaltėlių kolektyvu. Galiausiai jis priėjo prie išvados, kad problemos šaknys – ne piktavališkumas, o kvailumas.

Savo garsiuosiuose laiškuose iš kalėjimo Bonhoefferis teigė, kad kvailumas yra pavojingesnis gėrio priešas nei piktavališkumas, nes prieš blogį gali protestuoti, blogį gali demaskuoti ir užkirsti jam kelią panaudojant jėgą. Tuo tarpu prieš kvailumą mes esame bejėgiai. Nei protestais, nei jėgos panaudojimu čia nieko nepasieksime. Priežastys atsimuša į kurčias ausis. Faktai, prieštaraujantys kvailo žmogaus išankstiniam nusistatymui, paprasčiausiai ignoruojami. Net jei kvailiui nepavyksta jų paneigti, jis tiesiog nustums juos į šalį kaip nereikšmingus.

Visa tai darydamas kvailas žmogus paprastai būna patenkintas savimi, arba lengvai susierzina, tampa agresyviu ir pereina į puolimą. Dėl šios priežasties bendraujant su kvailu žmogumi reikia būti atsargesniems nei su piktavaliu.

Jei norime sužinoti, kaip geriau įveikti kvailumą, turime stengtis suprasti jo prigimtį. Kvailumas iš esmės yra ne intelektinė, o moralinė yda. Yra žmonių, kurie yra nepaprastai intelektualiai rangūs, tačiau be galo kvaili, ir kitų, kurie yra intelektualiai buki, bet ne kvailiai.

Susidaro įspūdis, kad kvailumas yra ne įgimta yda. Jis susiformuoja tam tikromis aplinkybėmis ir žmonės palaipsniui tampa kvaili, tiksliau, jie leidžia, kad tai su jais atsitiktų.

Vienišiems žmonėms ši yda pasireiškia rečiau nei grupėse gyvenantiems asmenims. Taigi atrodo, kad kvailumas yra ne tiek psichologinė, kiek sociologinė problema.

Tampa akivaizdu, kad kiekvienas stiprus politinės ar religinės galios pakilimas užkrečia didelę žmonijos dalį kvailumu, tarsi tai būtų sociologinis psichologinis dėsnis, kai vienų galiai reikia kitų kvailumo. Šis procesas nėra toks ypatingas. Žmogaus gebėjimai, pavyzdžiui, intelektas, staiga žlunga ir atrodo, kad dėl didžiulio augančios galios poveikio žmonės netenka vidinio savarankiškumo arba patys sąmoningai atsisako savarankiškos pozicijos.

Tai, kad kvailas žmogus dažnai būna užsispyręs, neturi mūsų apakinti nuo fakto, kad jis nėra savarankiškas. Bendraudamas su juo žmogus jaučia, kad turi reikalą ne su juo kaip asmeniu, o su jį užvaldžiusiais šūkiais, skambiomis frazėmis ir pan. Jis yra užburtas, apakintas, juo piktnaudžiaujama ir jis yra išnaudojamas. Šitaip tapęs nemąstančia būtybe, kvailas žmogus tampa įrankiu bet kokiam blogiui atlikti, nepajėgus įžvelgti, kad tai yra blogis.

Kvailumą gali įveikti išsilaisvinimo, o ne pamokymo aktas. Čia turime susitaikyti su tuo, kad daugeliu atvejų tikras vidinis išsilaisvinimas tampa įmanomas tik įvykus išoriniam išsilaisvinimui. Iki tol turime atsisakyti bet kokių bandymų įtikinti kvailą žmogų.

Bonhoefferis buvo suimtas dėl dalyvavimo sąmoksle prieš Adolfą Hitlerį. Jis mirė auštant, 1945 m. balandžio 9 d. Flossenburgo koncentracijos stovykloje, likus vos dviems savaitėms iki kol ją išlaisvino JAV kariai.

„Veiksmas kyla ne iš minties, o iš pasiryžimo prisiimti atsakomybę. Svarbiausias moralios visuomenės išbandymas yra tai, kokį pasaulį ji palieka savo vaikams“, – kartą sakė Bonhoefferis.”

Kaip ši liūdna istorija susijusi su praūžusia pseudo pandemija? Ogi labai tampriai. Betgi protingas žmogus supras, o kvailys …tiesiog toliau mėgausis savo šūkiais.