Zigmas Vaišvila
Š.m. gegužės 1 d., per Zigmines, įsigaliojo LR Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas, priimtas per 2 minutes. 2022 m. gruodžio 13 d. už jį balsavo 103 Seimo nariai iš 109 dalyvavusių, 6 susilaikė. Ar taip „efektyviai“ balsavę Lietuvos Seimo nariai suprato, ką padarė? Manau, kad ne. Suprantama, kad norima nukreipti dėmesį nuo beviltiško „valdymo“, ir „kovoti“ su nebeegzistuojančiais „sovietais“, tačiau šiuo įstatymu prisižaista, jį būtina nedelsiant pripažinti negaliojančiu. Nes jo vykdymas – tai mūsų valstybės ir jos nepriklausomybės atkūrimo panaikinimas.
Seimas nutarė uždrausti propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus – Lietuvos 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų „sovietinę“ okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose, t.y. simbolius ir jų ideologijas, asmenis, kurie veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms, organizacijas, įvykius ar datas, tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę. Sprendimus dėl šios „desovietizacijos“ ir „denacifikacijos“ priiminės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sudaryta 9 asmenų komisija.
Visų pirma, reikėtų savikritiškai pažiūrėti į save. Ar Antano Smetonos režimas, paleidęs Seimą ir šaudęs (ar iki gyvos galvos įkalindavęs) politinius kalinius (ne tik 4 komunistus, bet ir dėl ekonominės padėties streikavusius valstiečius), nebuvo autoritarinis režimas?
Antras klausimas – kaip Lietuvos okupaciją įvykdžiusi ir po 1991 m. gruodžio 25 d. neegzistuojanti „sovietinė“ Tarybų Sąjunga šiuo metu „vykdo karinę agresiją prieš kitą valstybę“ ir kas tie asmenys, kurie dabar „veikia okupacinėse struktūrose“, kokios okupacinės struktūros dabar veikia Lietuvoje?
Tikiuosi, Seimo Pirmininkė ir įstatymą pasirašęs Respublikos Prezidentas atsakys į šiuos paprastus klausimus. Todėl pradėkime teikti LGGRTC-ui prašymus „desovietizuoti“ Lietuvos Respubliką.
Tačiau LGGRTC-o tam nepakaks. Teks tuo užsiimti ir Seimui, kuris nedelsiant turi priimti kitus „desovietizavimo“ aktus. Mat Lietuvos valstybės nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. atkūrė ne neegzistavęs ir vien tik Vytauto Landsbergio fantazijose gimęs Atkuriamasis Seimas, bet 1944–1990 metų „sovietinė“ okupacinė valdžia – paskutinis aukščiausias Tarybų Lietuvos okupacinės valdžios organas – 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuri rinkta pagal „sovietinės“ okupacinės valdžios rinkimų įstatymą ir Lietuvos TSR Konstituciją ir kurios Pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS arba Sąjūdis) Steigiamasis Suvažiavimas priėmė Rezoliuciją Nr.21 „Dėl rinkimų“, kuria Sąjūdis apsisprendė ne kariauti, o dalyvauti okupacinės tarybų valdžios organų rinkimuose. Būtent šis Sąjūdžio pasirinktas taikus kelias atvedė Lietuvą į istorinę 1990 m. kovo 11 d.
O prieš tai Sąjūdžio spaudžiama 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, t. y. okupacinė valdžia, 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ pati teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota, ir:
„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;
-pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;
-pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“
Taigi, „desovietizatoriai“ Seime, jei neatsisakote šios provokacijos – jūsų priimto „desovietizacijos“ įstatymo, jums teks pripažinti netekusiu galios šį Tarybų Lietuvos okupacinės valdžios priimtą sprendimą, kuriuo teisiškai nustatyta, kad TSRS mus buvo okupavusi! Tokiu būdu jūs paneigsite teisinį argumentą, kad 1940 metais TSRS buvo okupavusi Lietuvą. Ar to siekėte, priimdami šį „desovietizacijos“ įstatymą?
Tęsdami šią savo (jei ne savo, tai kieno?) „logiką“, turėsite pripažinti netekusiu galios 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktą Nr. I-12 „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, prieš kurio priėmimą šis aukščiausias okupacinės valdžios valdymo organas ne tik pakeitė Lietuvos TSR pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmė ir įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“.
Seimo nariai, jūs negalėsite nenaikinti 1990 m. kovo 11 d. Akto Nr. I-12 „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, nes šiuo Aktu okupacinė Aukščiausioji Taryba, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises ir atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ bei konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, nutarė:
-nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;
-nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;
-atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;
-nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.
Jums teks panaikinti ir 1990 m. kovo 11 d. konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kuriuo buvo:
-sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas;
-patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas;
–nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.
Bene sunkiausias klausimas Seimo nariams – ką darysite su jūsų paskelbtu „pirmuoju faktiniu valstybės vadovu“ Vytautu Landsbergiu? Nebent pradėsite gerbti 1992 m. gegužės 23 d. Tautos referendumo rezultatą, kuriuo nepatvirtina V. Landsbergio idėja Laikinajame pagrindiniame įstatyme numatyti valstybės vadovo pareigas. Priėmus jūsų „desovietizacijos“ šedevrą, teks pripažinti netekusiu galios ir 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. nutarimą Nr.I-4 „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko išrinkimo“. Juo mes buvome išrinkę jūsų taip išaukštintą Vytautą Landsbergį.
Panaikinus 1990 m. kovo 11 d. įvykusį Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, jums teks imtis kuklesnių sprendimų – pripažinti negaliojančiais aibę 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimtų įstatymų. Pvz. 1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR įstatymą Nr. XI-2957 dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimų (Lietuvos TSR įstatymų viršenybė prieš TSRS įstatymus) ir Deklaraciją Nr. XI-2958 „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“, kurioje nurodyta, kad Lietuva 1918 metais atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. liepos 12 d. sutartimi, tačiau 1940 metais Vokietijos ir TSRS 1939 metų pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS. 1989 m. liepos 4 d. įstatymą Nr. XI-3071 dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo, lietuvių valstybinės kalbos įstatymą, referendumo įstatymą, Lietuvos banko įstatymą, Lietuvos TSR pilietybės įstatymą, pagal kurį šiandien esame Lietuvos Respublikos piliečiai, konstitucinį vienpartinės sistemos atsisakymo įstatymą…
Priėmus šį „desovietizacijos“ įstatymą, tiesiog nepadoru Lietuvos Seimui toliau posėdžiauti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pastate, o Lietuvos Vyriausybei dirbti TSKP Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pastate, kuriuo dalinosi Algirdo Brazausko vadovaujama nuo TSKP atsiskyrusi LKP ir Mykolo Burokevičiaus vadovaujama LKP ant TSKP platformos, t.y. ir 1991 m. perversmininkai, siekę nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, išrinktą pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų įstatymą.
Dabartiniame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pastate darbavosi Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Lietuvos TSR Liaudies kontrolės pastate darbuojasi Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas. Ar dar tęsti šį be galo ilgą sąrašą?
Ką darysite su TSKP CK Vilniaus aukštąja partine mokykla, kurioje dirbo okupacinės tarybų valdžios kadrus ruošusi ir iki šiol Rusijos Federacijos valstybės paslaptimi bei Lietuvos Respublikos Prezidente net 10 metų buvusi Dalia Grybauskaitė? Toje vadovaujančių komunistų kalvėje TSKP CK 1990 m. kovo 6 d. raštišku nurodymu buvo įkurdintas M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP ant TSKP platformos Centro Komitetas, o nuo 1990 m. kovo 25 d. – vienas 1991 m. sausyje perversmą Lietuvoje organizavusių štabų.
Seimo nariai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos jums suteiktą laisvą Seimo nario mandatą naudoti reikia atsakingai ir mąstant, ką darote. Atsakingi jūs esate Lietuvos žmonėms, bet ne partijų vadams.
