Pasaulis keičiasi. Šokas – „Brexit“ atveju, šokas – Lietuvoje rinkimus laimėjus LVŽS, šokas – JAV Prezidento rinkimus laimėjus D.Trampui, šokas – daugelyje ES valstybių, kai valdantys elitai gėdingai pralaimi rinkimus. Pralaimi, nors jų rankose – ir administraciniai resursai, ir jų valdomos žiniasklaidos palaikymas, ir politinė patirtis, ir žinomi lyderiai. Joms nebepadeda nei aukšti reitingai, nei optimistinės savų politologų prognozės, nei „teisingos“ rinkiminės programos, nei pasamdyti viešųjų ryšių specialistai, nei brangios reklaminės kampanijos.
Mano įsitikinimu, žmonės-rinkėjai praregi. Jie mato pabėgėlių sukeliamas problemas, girdi kurstomo karo isterijas, mato nebaudžiamas valdžios/elito vagystes, įsišaknijusią korupciją, išpuikimą. Jie pastebi didėjančią socialinę atskirtį, emigraciją, neteisingumą, vis didėjančias eiles prie nemokamos sriubos. Jie nebetiki valdančiųjų skelbiama propaganda, meluojančia žiniasklaida, politikų retorika ir pažadais. Liaudis nori teigiamų pokyčių ir kelia maištą prieš nebesugebanti rimtų problemų spręsti bei rinkėjų lūkesčių patenkinti buvusį elitą. Trampo pergalę vienas politologas pavadino revoliucija. Aš pavadinčiau demokratine revoliucija.
Lietuva: apie spyrį sistemai ir tautiečių lūkesčius
Baigėsi rinkimai ir pralaimėję pradėjo ieškoti kaltų. Kai kurie netgi apkaltino rinkėjus, kad jie nebalsavo už daug patirties turinčias sistemines partijas, nes jaučia nostalgiją sovietinei praeičiai. Aš irgi už jas nebalsavau, bet dėl visiškai priešingų argumentų. Mano įsitikinimu, daug metų mus valdžiusios valdžios tebesinaudoja tais pačiais sovietiniais metodais. Tik jų pavadinimus pakeitė. Milicija tapo policija, atsirado merai, urėdai, vėl grįžo komisarai.
TSRS nebėra. Ji subyrėjo, žlugo, numirė, bankrutavo. Tad sugrįžti į buvusį socializmą ar žadėtą komunizmą – nebeįmanoma (nebent emigruoti į Kubą ar Šiaurės Korėją). Lietuvoje veikiančią daugiapartinę valdymo SISTEMĄ vadinkime demokratine, pažangia, civilizuota, humaniška, efektyvia, žmonėms tarnaujančia, rinkėjus atstovaujančia ar dar kitaip, tačiau pažiūrėkime į esmę, į valdymo principų pokyčius ir pasiektus rezultatus.
Visos valdžios mėgsta pasigirti savo gražiais darbais, teigiamais pokyčiais ir rezultatais, o problemų, gėdingų faktų, nepalankių skaičių stengiasi neviešinti. Opozicijai irgi nesinori visą kompromatą viešinti, kai rinkimai dar toli. Tačiau kai prasideda rinkiminė kampanija, va tada…
Klausantis rinkiminių pažadų nesunku suprasti, kas Lietuvoje negerai. Buvo daug kalbėta apie pokyčių ir reformų būtinybę. Jei švietimo sistema veiktų puikiai ir efektyviai, turbūt tada jokių švietimo reformų ir nereikėtų? Vadinasi – veikia blogai. Sveikatos apsaugą vėlgi žada reformuoti. Vadinasi, ji taisytina? Ir t.t. Klausantis kandidatų kalbų ir pažadų supratau, kad Lietuvoje net po 26-ių Nepriklausomybės metų BEVEIK VISKAS TIK BLOGAI, nes visur žadamos reformos. Jei jų reikia tiek daug, vadinasi, kažkas negerai yra su pačia SISTEMA.
Klausiau ir išsireiškimų: sisteminė krizė, vertybių krizė, demografinė krizė. Rimti žmonės kalba, kad Lietuvoje kils didelė finansinė ir ekonominė krizė, kai baigsis ES fondų parama. Gabrielius Landsbergis ramina, kad paramą gausime ir po 2020 metų. Tada dar blogiau. Vadinasi, kad ir po 2020 metų tebebūsime vargetos, atsilikėliai, o tautos lūkesčius, priartėti prie ES senbuvių gerovės, vėl teks atidėti ateičiai. Tik ar nepasibaigs ES donorų kantrybė?
Mano gyvenimas nepriklauso (beveik) nuo to, kokios partijos laimėjo ar pralaimėjo ir kas valdys Lietuvą artimiausius 4-erius metus. Man svarbiau – ne kas, o KAIP. Man svarbu ir kas laukia Lietuvėlės bei joje gyvenančių (dar) mano artimųjų, giminaičių, mamos, bičiulių ir šiaip savų tautiečių.
Reformos nėra vien tik gėris. Reformos sukelia ir chaoso. Tačiau jei ligoniui tik operacija gali padėti pasveikti, tada pirmyn. Tačiau nepamirškime, kad reformų būna ir fiktyvių, kurių tikrasis tikslas yra atsikratyti pralaimėjusių partijų kadrais ir į jų vietas susodinti savus. Būna ir nusikalstamų, kai po reformų priedanga bandoma prakišti tik esamai valdžiai ir jos draugams naudingą, korumpuotą įstatymą.
Kuo ką tik Lietuvoje pasibaigę rinkimai skiriasi nuo ankstesniųjų? Pirmiausia – skambiu rinkėjų antausiu daug metų Lietuvą valdžiusioms sisteminėms partijoms. Antra – LVŽS pergalė su tokia balsų persvara, kad ji galės vos ne vienašališkai politiniame koncerte užsakinėti, kokią muziką reikia groti ir kokią – teks pamiršti. Trečia – LVŽS nebuvo sukurta vieniems rinkimams, kad susirinktų protestuojančius balsus. Tarp jų – mažai žinomų aktorių, dainininkų, sportininkų, tačiau daug – sėkmingai dirbusių ir puikių rezultatų pasiekusių versle, politikoje, valdžios institucijose, akademiniame pasaulyje, visuomeninėje veikloje.
Tik nuo R.Karbauskio ir S.Skverelio dueto sutarimo ir metodų priklausys, ar LVŽS sugebės tapti darnia ir vieninga komanda. Kad ten ne kvailiai susirinko, patvirtino ir E. Gentvilas pasakydamas: ten yra su kuo kalbėtis. Ketvirta, R.Karbauskis – senas politikos vilkas, žinomas meno ir kultūros mecenatas, sėkmingas verslininkas. Čia, kaip liaudies patarlėje kurioje sakoma, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
Gal ir teisingas posakis: „viltis – durnių motina“, tačiau be motinos būtų dar blogiau. Viltis, kaip ir optimizmas, padeda lengviau gyventi ir išgyventi.
Nauja valdžia – nauji žmonių lūkesčiai ir naujos viltys. Gal bent šį kartą nebūsime apvilti ir apgauti? Tačiau visokie šokai baigiasi ir, manau, kad pralaimėtojai jau kuria revanšo bei grįžimo į valdžią (bent ateityje) planus. R. Karbauskiui tikrai nebus lengva. Jam prireiks ir diplomatinio lankstumo, ir tvirto stuburo, ir toliaregiškų įžvalgų, ir karo meno žinojimo. Jei jis atsisakys savo rinkiminių pažadų ir nuvils rinkėjus, sekantys rinkimai jau nebebus tokie pergalingi. Jei bandys pažadus vykdyti, daryti tik gerus darbus ir pasieks teigiamų poslinkių mažinant skurdą ir biurokratiją, pažabojant korupciją ir kontrabandą, jei ims didėti pensijos ir algos… LVŽS ir R.Karbauskio laukia didžiulis pasipriešinimas ir pagaliai į reformų ratus. Ne tik iš išorės. Manau, kad ir į pačią LVŽS jau yra infiltruota užsimaskavusių nedraugų.
Ar LVŽS šią rinkiminę pergalę pavers ilgalaikiu sisteminiu laimėjimu, sužinosime tik vėliau, tačiau jų pastangas pamatysime jau greitai. Ir kažin ar užteks vien naujos jų šluotos? Gali prireikti ir šakių, kad išmėžti sovietinį mėšlą su visomis jų privilegijos iš purvinų SISTEMOS rūmų. Gal iš tikrųjų naujajai valdžiai pavyks jį iškuopti, iššluoti užkaborius, nuvalyti dulkes ir voratinklius, nuplauti langus ir juos atidarius, įleisti gaivaus vėjo.
Tereikia tiek nedaug, kad pro tuos pačius langus, iškilmingų švenčių ar renginių metu, sklindantis Lietuvos himnas skambėtų nebe taip demagogiškai, o nuoširdžiai. Su įkvėpimu, pasididžiavimu, be gėdos jausmo žiūrint tautai į akis.
Ryžtą, entuziazmą, optimizmą (gal kažkiek ir naivaus idealizmo), tikėjimą sėkme mačiau ne vieno jų akyse, jutau tai patvirtinančias balso intonacijas. Sėkmės, ryžto, užsispyrimo, kantrybės ir palankaus vėjo tiems, kurie žino į kokį visuotinos gerovės uostą reikia plaukti. Ir kuria kryptimi.
Antanas Albrikas, nepartinis
respublikinio konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas
