Petras Navikas
Lietuvos Konstitucijoje parašyta (25 str.), kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, neturi būti kliudoma ir ribojama skleisti informaciją bei idėjas. Ši žmonių teisė buvo įrašyta ir ankstesnėse Konstitucijose. Tačiau Valdžia siekia iš žmonių, ypač jaunimo atminties pašalinti Lietuvos istorijos socialistinį laikotarpį. Priimtas net desovietizacijos įstatymas šiam tikslui įgyvendinti.
Būtent, kad gyventojai nežinotų, jog socialistinėje santvarkoje nebuvo privatinės nuosavybės, o materialūs objektai: stambios gamybos ir paslaugų įmonės, kultūros ir kiti stambūs objektai buvo visų piliečių nuosavybė. Dirbančiųjų sukurtas produktas (BVP) buvo valstybės – tai yra jų turtas ir pajamos finansuoti paslaugas, kurios nemokamai buvo teikiamos gyventojams (butai), gydymo, švietimo, kultūros ir kitos paslaugos. Žmonės ramiai gyveno, nebuvo gąsdinami karo šmėkla, dirbo sau, gimdė ir augino vaikus. Gyventojų padaugėjo iki 3,7 milijono, kurių 84 procentus sudarė lietuviai.
Anos santvarkos palikimas – žmonės, kurių moralę, sąžinę, santykius su kitais neįtakojo Pinigas. Tarybinę santvarką palikome neturtingi, bet ir nenuskurdę. Atskirtis tarp valdžios atstovų ir eilinių piliečių turtine prasme buvo maža. Rublis nebuvo žmogaus vertės matu. Tuo laikotarpiu išugdyta visuomenė, kuri sugebėjo atgauti Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos kraštus ir išeiti iš Tarybų socialistinių respublikų sąjungos.
Bet ir ši santvarka paliko blogų prisiminimų, ypač tiems iš kurių buvo nacionalizuoti ir perduoti valstybei stambūs gamybos ir paslaugų objektai, bankai, dalis žemės, kurie buvo išvežti į Sibirą.
Socialistinė santvarka Lietuvoje įsigaliojo prieš Antrąjį pasaulinį karą ir sąlygota šių aplinkybių.
1917 m. lapkričio 9 d. įvyko revoliucija Rusijos carinėje imperijoje. Valdžią perėmė V. Lenino vadovaujama komunistų partija (jos dauguma – bolševikai), paskelbę pakeisti valstybę iš kapitalistinės į socialistinę (fabrikai – darbininkams, žemė – valstiečiams) ir nedelsiant užbaigti karą tarp Rusijos ir Vokietijos bei Austrų-Vengrijos.
1917 m. Tarybų Rusija paskelbė tautų teisių deklaraciją, kurioje buvo įteisintas buvusių Rusijos imperijos tautų apsisprendimo principas. Remdamasi šia teisę, Lietuvos ir kitų tautų atstovai pasinaudojo šia galimybę. Lietuvos visuomenės elitas suorganizavo Nepriklausomos Lietuvos respublikos atkūrimą ir šį statusą įteisino 1918 m. vasario 16 d. teisės aktu.
1918 m. kovo 3 d. Tarybų Rusija sudarė su Vokietija ir Austrų-Vengrija taikos sutartį. Pasibaigė pirmasis pasaulinis karas. Tarybų Rusijos delegacijos sudėtyje buvo Vincas Mickevičius-Kapsukas kaip karo metu pasitraukusių iš Lietuvos į Rusiją lietuvių atstovas. Pagal šią sutartį Vilniaus kraštas buvo pripažintas kaip LDK dalis.
1919 m. balandžio 21 d. Lenkija užėmė Vilnių. 1920 metų pradžioje prasidėjo Lenkijos ir Tarybų Rusijos karas. 1920 m. liepos 14 d. Tarybų Rusija grąžino Vilnių Lietuvai ir taikos sutartimi pripažino Lietuvos valstybę de jure ir jos teisę į Vilniaus kraštą. Tačiau po trijų mėnesių Lenkija vėl užėmė Vilnių ir jo kraštą.
1924-1928 m vyko derybos su Lenkija dėl Vilniaus krašto grąžinimo Briuselyje, Ženevoje (1924), Kopenhagoje, Lugane (1925), Karaliaučiuje, Berlyne, Varšuvoje, Kaune (1928), Tautų Sąjungoje, Ambasadorių konferencijoje (1923). Antantės valstybės, ypač Prancūzija pritarė Lenkijai ir Vilnių pripažino jos dalimi. Tik Tarybų sąjunga palaikė Lietuvos reikalavimą.
1926 m. rugsėjo 28 d. sudaryta Lietuvos ir TSRS ne puolimo sutartis, o 1931 ir 1934 m. ji buvo pratęsta kaip ne puolimo ir neutraliteto sutartis.
1938 m. kovo 19 d. Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą. Pareikalavo tuojau pat be jokių sąlygų užmegztų diplomatinius santykius, pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijos dalimi. Ultimatumas buvo priimtas.
1939 m. kovo 23 d. A. Hitlerio reikalavimu grąžinta Vokietijai Klaipėda ir jos kraštas.
1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir TSRS pasirašė tarpusavio ne puolimo sutartį ir pasidalino teritorijas Rytų Europoje.
1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Vokietija užpuolė Lenkiją. Po 16 dienų TSRS užėmė numatytas pagal Ribentropo-Molotovo paktą Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos teritorijas ir Vilniaus kraštą. Po 20 dienų TSRS perdavė Lietuvai Vilniaus kraštą ir sudarė tarpusavio pagalbos sutartį 15 metų. Pagal sutartį TSRS įvedė 20 tūkst. žmonių kariuomenės, kuri buvo išdėstyta pagal Lenkijos sieną.
1940 m. gegužės 25 d. TSRS apkaltino Lietuvą pažeidus 1939 m. sutartį ir pateikė ultimatumą, kurio pagrindiniai reikalavimai buvo: atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą, Valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį, sudaryti naują Vyriausybę, įsileisti papildomas TSRS karines įgulas. Buvo galimi du sprendimai: pasipriešinti ultimatumui ir jo nevykdyti, ar įvykdyti ultimatumą.
1940 m. birželio 15 dieną Lietuvos Vyriausybė priėmė ultimatumą. Šiam sprendimui pritarė dauguma Vyriausybės narių bei kariuomenės vadas V. Vitkauskas ir buvęs vadas S. Raštikis. Prezidento A. Smetonos siūlymui priešintis TSRS kariuomenei nepritarė dauguma ministrų. A. Smetona prezidento pareigas pavedė laikinai eiti ministrui pirmininkui A. Merkiui, o pats pasitraukė į Vokietiją.
Pagal tuometinę Konstituciją, Vyriausybės pirmininkas A. Merkys turėjo eiti ir ėjo Prezidento pareigas. Vykdydamas Konstituciją, pavedė visuomenės veikėjui – poetui Justui Paleckiui laikinai eiti premjero pareigas ir suorganizuoti Seimo rinkimus. Į naująjį Seimą buvo išrinkta iškilių visuomenės veikėjų, rašytojų, poetų, teisininkų, gydytojų, karių, buvusių kalinių, ūkininkų, darbininkų ir kitų profesijų žmonių.
Seimas priėmė deklaraciją dėl socialistinės valstybės sukūrimo ir įstojimo į TSRS, kuri buvo vienintelė pasaulyje sukūrusi socialistinę valstybę. 1940 m. liepos mėnesį priimti įstatymai dėl prekybos ir pramonės įmonių nacionalizavimo, suvalstybinti bankai, geležinkeliai, ryšiai, kooperatinės įmonės. Į valstybės žemės fondą perimta 608 tūkst. ha ir 68 proc. fondo atiduota 70 tūkst. šeimoms naudotis.
Suprantama, Seimas galėjo ir nepriimti šių sprendimų. Tačiau faktinė padėtis tuometinėje Lietuvoje nebuvo gera. Justas Paleckis Seimo pirmame posėdyje taip apibūdino to meto Lietuvą: „Juk buržuazinės Lietuvos ideologai aiškiai sakė, kad „kol neturėsime savo buržuazijos, tol nebus nei meno, nei mokslo, nei kultūros“. Tad buržuazijos kūrimas ir ėjo visu spartumu. Buvo kalbama ir deklamuojama apie pasiaukojimą, idealizmą, tėvynės meilę, o iš tikrųjų tai buvo šlykštus melas. Buvo ne pasiaukojimas, o pasinaudojimas, ne idealizmas, o karjerizmas, ne tėvynės meilė, o asmens gerovės meilė, meilė ne Lietuvai, o Lietuvos pinigui, Lietuvos dvarui, pelningai įmonei, didelei algai. Lietuvos teismų archyvuose ir mūsų visų atmintyje gyvos tebėra tos begalinės garsios bylos apie išeikvojimus, kyšius ir vogimus – „lapėniada“, lašinių skutimas, milijoninė pašto ženklų afera, buvusių vyriausybių narių nešvarios bylos ir daugybė daugybė kitų – štai buvo tas Lietuvos buržuazijos kūrimo kelias, kuriuo ėjo saujelė savanaudžių, ėjo skurstančios darbo liaudies vargo ir išnaudojimo sąskaita. Buržuazinė Lietuva buvo dvarininkams, spekuliantams ir išnaudotojams rojus, o darbo žmonėms – pragaras“.
Tai jau istorija. Todėl ar galima dabar, po 84 metų, kaltinti 1940 metų Seimą ir tuometinę Vyriausybę bei 20 Seimo narių (poetus Justą Paleckį, Salomėją Nerį, rašytojus Antaną Venclovą, Liudą Girą, Petrą Cvirką, kunigą Liudą Adomauską ir kitus), kurie buvo Seimo įgalioti perduoti prašymą įstoti į TSRS. Ir ar ta „Saulė“ – socialistinė santvarka buvo tokia nešilta, jeigu joje išaugo ir subrendo visuomenė Lietuvos nepriklausomybei atkurti, tautinei Lietuvai išsaugoti ir suklestėti su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais?
Kita vertus, Lietuva po Liublino unijos, niekada nei dabar nebuvo ir nėra savarankiška valstybė. O pažvelgus į dar gilesnę praeitį (nebent Mindaugo laikais), neaišku, ar buvo kada nors savarankiška valstybė.
Stovėdami Baltijos kelyje visi tikėjomės, kad būsime laisvi ir nepriklausomi, ir gyvensime kaip šiaurės kaimynai. Bet stebuklo neįvyko. Esame Europos Sąjungoje. Beveik trečdalis darbingo amžiaus žmonių išvažiavo laimės ieškoti, Lietuvą užplūdo kitataučiai. Atskirtis tarp turtingųjų ir vargingųjų yra didžiausia šioje sąjungoje.
Matydamas tarp žmonių vis gilėjančią turto ir pajamų atskirtį, Prezidentas G. Nausėda paskelbė kursiantis gerovės valstybę. Suprantame, kad visiems žmonėms. Praėjo pirmoji penkių metų kadencija, nematyti realių veiksmų šiam tikslui pasiekti ir rezultatų. Nieko nedarant pajamų ir turto atskirtis tarp turtingųjų ir iš darbo pajamų gyvenančių piliečių tik didės. Todėl Valdžia daugiausia dėmesio ir pastangų turėtų skirti šiam esminiam klausimui.
