Krovėsi ir skleidėsi žiedeliai, o dabar jau sirpsta uogelės. Sirp ja vasar, – pasakytų broliai estai. Kažin, ar Estijoje rusiškų Estijos mokyklų abiturientams, norintiems gauti lygiavertį atestatą, nereikia laikyti valstybinės kalbos egzamino? Manau, ten dar tebėra Estijos valstybė, ir jokia jų Vyriausybės sudaryta grupė nesiryžtų siūlyti tokių dalykų.
Tikriausiai, ir Latvijoje ne. Ten tautos referendumas atmetė siūlymus degraduoti latvių kalbą. Gal čia vertas dėmesio pavyzdys, gal pradėkim rinkti parašus lietuvių kalbos ir švietimo apsaugos referendumui? Iniciatyvos galėtų imtis Lietuvos Sąjūdis.
Tokių minčių kelia žinios apie Vyriausybės pasiūlytos ir kultūros ministro parašu sudarytos darbo grupės darbo vaisius. Skaitant portalo („Alfa.lt“, 2013-02-28) pranešimą daug kuo sunku patikėti, nors atrodo, kad cituoja tikrą dokumentą. Kaip senais gerais laikais kai kurie komikai sakydavo bei rašydavo: „Neįtikėtina, tačiau faktas“.
Nebeaktualu, anot darbo grupės, „kad absoliuti dauguma tautinių mažumų atstovų mokėtų valstybinę kalbą“ (citata). Dalies asmenų atžvilgiu, toliau sakoma, valstybė vis dėlto „turėtų taikyti minėtą uždavinį įgyvendinančias priemones“. Atrodytų, ta „dalimi asmenų“ valstybė dar rūpinsis, padės, o kiti bus diskriminuojami. Kiek moka, tiek moka, šlavėjui pakaks, – bene taip galvoja kultūros viceministras vadovaujantis darbams. Juk neliko net nuostatos gerai mokėti valstybinę kalbą.
Gerbiantys kiekvieną žmogų ir valstybę negalėtų su tuo sutikti, tad ką galvoja kiti tokio darbo grupės nariai? Regis, klausosi E. Trusevič projektų ir maknoja galvomis.
Žvelgiam toliau, kas rekomenduojama tokiai Vyriausybei ir Seimo daugumai. Atskiro, lyg nebe Lietuvos, lenkų ir rusų mokyklų tinklo pertvarką (perestroiką) „vykdysime atsižvelgdami“ ne į piliečių ir valstybės, bet „į bendruomenių interesus“.
Dviejų lygesnių bendruomenių, kadangi kitos nelygios; o visas „tautinių mažumų atstovavimo funkcijas pavesime“ ne joms pačioms (Tautinių bendrijų taryba net neminima), bet „specialiai sukurtam departamentui“. Nepavyko ankstesnės pastangos pajungti visas tautines bendrijas LLRA vadukams, tai dabar bus padaryta naujosios valdžios rankomis. Departamentas skiriamas būti „atstovais“; tokią santvarką turėjome ligi 1988 metų, kai Katedros aikštėje paklausėme, kas yra tikri atstovai.
Įvedama nauja sąvoka „nelietuviškos mokyklos“. 1938 m. pavardžių įstatyme buvo atsiradusi gyventojų kategorijų skirtis: lietuviai ir nelietuviai, kurios nevartojome Antrojoje Respublikoje, pabrėždami pilietinį demokratinį bendrumą. Dabar bus kreipiama piliečių skaldymo ir supriešinimo link.
O pagal tai „sieksime, kad valstybinis lietuvių kalbos egzaminas nelietuviškų mokyklų abiturientams būtų nukeltas į (neapibrėžtai!) vėlesnį laiką“. Viešai prievartaujamas švietimo ministras mėgino apibrėžti laiką vieneriais metais, tačiau jo priešinimosi teužteko vienai kolektyvinio veiksmo nakčiai.
Siūloma atvira privilegija „nelietuviškoms“ mokykloms (kažin, ar to prašo baltarusiai, žydai, netgi rusai), joje, be to, slypi raginimas mesti mokyklas valstybine dėstymo kalba. Ko vargti, jei kitokias mokyklas baigiantiems ir pritingintiems – lengviau; net į aukštąją stojant nebesvarbu, kiek ten moki tos neva „valstybinės“ kalbos.
Jau matėme, kad šis tikslas po rinkimų „nebėra itin aktualus“ (citata). Užtat spirti lietuviškoms mokykloms – aktualu; bent kol kas taip galvoja darbo grupė, kurios veiklą tvarko piliečiai E. Trusevič ir G. Sluško.
Socialdemokratams teks pagrindinė istorinė atsakomybė, jei vykdys vieno koalicijos partnerių pasiūlytą tvarkingą perversmą į “Trečiąją respubliką“. Tema verta partijos suvažiavimo. Gaila, kad opozicinė TS-LKD miega. Tai apimtų daug ką. Negerų užmačių pasigirsta mat įvairiose valstybės raidos ir politikos kryptyse. Bet štai mostai prieš lietuvių kalbą ir kultūrą jau išlindo visu gražumu kitos grupės atstovų bei dirigentų pastangomis. Gerai, kad tapo vieša, kad nebus gal sprendžiama užsidarius su svečiais. Pribaigiamieji projektai paskelbti, galime svarstyti.
