Dainius Gaižauskas
Kadangi Širinskienė vis dar „topuose“, pasidalinsiu savo nuomone.
Širinskienė Lietuvos žiniasklaidoje tapo tema numeris vienas – jos ašaros, nuotaikų kaita ir politiniai viražai aptarinėjami net rimčiausių diskusijų pabaigoje. Net tada, kai televizijos laidose kalbame apie aktualiausias temas – nacionalinį saugumą, ekonomiką ar socialinius klausimus, laidos vedėjas vis tiek pabaigs klausimu apie Širinskienės emocijas. Atrodo, kad jos politinė drama jau primena amerikietiškus kalnelius, kuriuose niekas negali prognozuoti kito posūkio.
Tačiau esmė slypi ne jos ašarose ar nuotaikų kaitoje. Problema yra nenuoseklus elgesys, dvigubi standartai ir nuolatinis manipuliavimas viešąja nuomone.
Širinskienė, kuri garsiai kritikuoja kitus dėl moralės stokos, pati elgiasi lygiai taip pat: frakcijų kaitos maratonas, manipuliacijos ir nenoras laikytis pačios deklaruojamų principų jau tapo jos vizitine kortele.
ŠIRINSKIENĖ: KRITIKUOJA KITUS, BET PATI ELGIASI LYGIAI TAIP PAT
Širinskienė nuolat moralizuoja ir kritikuoja kitus politikus, tačiau jos pačios veiksmai tik dar labiau pabrėžia dvigubus standartus ir neetišką elgesį. Pastarieji sprendimai dėl išėjimo iš „Nemuno aušros“, frakcijų kaitos ir viešų pasiteisinimų parodo jos, kaip politikės, nenuoseklumą ir manipuliacijas.
Išėjimas iš „Nemuno aušros“ – tik tuščios kalbos.
Apie išėjimą iš šios frakcijos Širinskienė kalbėjo jau seniai, tačiau prašymą pateikė tik paskutinę Seimo posėdžio dieną. Kodėl? Manau, atsakymas paprastas – tam, kad dar porą mėnesių galėtų išlaikyti Seimo vicepirmininkės postą ir solidų atlyginimą. Jei būtų principinga, kartu su prašymu dėl išėjimo turėjo pateikti ir atsistatydinimo iš vicepirmininkės pareigų prašymą. Bet to nebuvo. Vietoj to dabar girdime pasakas, kad „viskas bus padaryta kovą“, kai prasidės nauja sesija. Šis veiksmas nepalieka abejonių, jog principai ir moralė tėra tik tušti žodžiai.
Frakcijų kaitos maratonas – politinis turizmas.
Širinskienės lakstymas iš vienos frakcijos į kitą – dar vienas akivaizdus nenuoseklumo pavyzdys. Ji garsiai kritikavo Demokratų frakciją, Skvernelį, Baškienę, žarstė epitetus ir viešai juos menkino, tačiau kai pačiai prireikė politinės užuovėjos, ji perbėgo būtent pas juos. Ir tai įvyko nepraėjus nė keliems mėnesiams po rinkimų, kai dar nebuvo atvėsusi kėdė, ant kurios sėdėjo „po Nemuno aušros“ vėliava.
Dar įdomiau – Širinskienės pasiteisinimai, kad „negali būti su teistais“. Tačiau šis principas pamirštas, nes Socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas taip pat teistas. Tai dar kartą įrodo, kad jos kalbos apie moralę yra tik priemonė pasirodyti geresnei nei kiti, nors realybėje jos elgesys dar labiau išryškina dvigubus standartus.
Politikė be principų – tik fasadas.
Širinskienė viešai dedasi moralumo ir principingumo šalininke, tačiau realūs veiksmai rodo visai ką kitą. Nuolatinis politinis turizmas, manipuliacijos ir nesugebėjimas elgtis pagal tuos pačius standartus, kuriuos ji pati taiko kitiems, kelia rimtų abejonių dėl jos, kaip patikimos politikės, tinkamumo. Šiandien akivaizdu, kad problema nėra tie, kuriuos ji kritikuoja – problema yra pati Širinskienė.
Ar visuomenė dar ilgai toleruos tokį elgesį?
Kiek ilgai bus leidžiama manipuliuoti žmonių pasitikėjimu ir politinėmis pozicijomis. Ar ne metas vertinti politikus ne pagal tuščias kalbas, o pagal realius darbus ir tikrą nuoseklumą? Širinskienės istorija aiškiai parodo – laikas žiūrėti į veiksmus, o ne į fasadą.
Laikas atsigręžti į tikrąsias problemas.
Žiniasklaidos dėmesys tokiems „politiniams spektakliams“ užgožia tikrąsias problemas, kurios iš tiesų rūpi žmonėms. Tad kyla klausimas: ar politikė, kurios veiksmus nuolat lydi drama ir nenuoseklumas, tikrai verta tiek dėmesio? Gal jau laikas suprasti, kad Širinskienė gali būti „topuose“, bet tai nereiškia, kad jos politinė kelionė vertinga ar naudinga visuomenei.
