Čia – Lietuva ir Trakų pilis yra LIETUVOS!

Dar niekada nebuvome taip arti karo, kaip dabar. Ir atsidūrėme tokioje situacijoje per vieną dieną, tiksliau, mažiau nei per valandą, kai Zelenskis atvyko į Baltuosius rūmus pasirašyti susitarimo.

Tiesą sakant, netikėjau, kad susitarimas bus pasirašytas, nes prieš pat Trampo inauguraciją pas Zelenskį atlėkė britų premjeras K. Starmeris ir Zelenskis su K. Starmeriu pasirašė šimto metų sutartį. Išvertus į paprastą kalbą, Ukraina 100 metų atsidūrė Jungtinės Karalystės įtakoje, todėl sutartis su JAV reikštų, kad Didžioji Britanija – Ukrainos draugė, bet Amerika – didesnė draugė. O DB negali sau to leisti.

Stebint Zelenskį nuo pat karo pradžios, vis labiau stiprėja įspūdis, kad Zelenskis – britų slaptųjų tarnybų marionetė. Tas įspūdis ypač sustiprėjo po to penktadienio, kai nepasirašęs sutarties Zelenskis išskubėjo į Londoną, kur su Starmeriu pasirašė paskolos gavimo dokumentus, o sekmadienį jį dar priėmė ir Anglijos karalius.

Atkreipkite dėmesį – Jungtinė Karalystė paskolino keletą milijardų Ukrainai ginklams įsigyti, pažadėjo padėti ir toliau, kad karas Ukrainoje tęstųsi kuo ilgiau. Nes, kaip išsiaiškino JAV valstybės sekretorius Rubio, paskambinęs vienam užsienio reikalų ministrui į Europą, Europa mano, kad per metus (jei ne per metus, tai gal per šešis) Rusija taip nusilps, kad pati maldaus Ukrainos taikos. Tai reiškia, kad turime nusiteikti ilgam karui.

Tiesą sakant, nelabai kreipčiau į tai dėmesį, jei Lietuvoje mes turėtume valdžią su stuburu. Bėda ta, kad šiandien valdžioje – „starmerininkai ant baideno platformos“, o tai reiškia, kad valdžioje esantys asmenys neturi nieko bendro su Lietuvos nacionaliniais interesais – ką palieps Starmeris, tą Starmerio „pašikniukai“ ir darys.

Ir iš tiesų – ilgai laukti nereikėjo: Nausėda jau šaukia visa gerkle, kad Lietuva svarstys dalyvauti Starmerio inicijuojamoje „norinčiųjų koalicijoje“. Siųs karius į Ukrainą? Nes kokie „taikdariai“ teritorijoje, kur vyksta karas?

Jūsų Ekscelencija, kur jūsų savigarba? Makronas jau parodė Baltijos šalių vietą, kai aptarti Ukrainos reikalų susikvietė Europos „lyderius“, tarp kurių „didžiausio Ukrainos draugo“ – Nausėdos nebuvo. Nepakvietė Baltijos šalių vadovų ir Starmeris į Londoną, kur iš Vašingtono atskrido Zelenskis ir kur susirinko jau 19 galvų, tarp kurių Nausėdos vėlgi… nebuvo.

O šitiek stengėsi! Lietuvos žmones skriaudė, t. y. iš savų atiminėjo, į Ukrainą siuntė; Ukrainos vėliavą bučiavo, ant Lietuvos valstybinių institucijų Ukrainos vėliavas iškabinėjo; apskritai Lietuvą pavertė Ukrainos filialu – ir še tau! Prie „didelių vyrų“ stalo Lietuvos prezidentui vietos nėra. Jam vietą parodė atskirą – prie „vaikų staliuko“.

Šeštadienį nuvažiavau į Trakus. Ir atsistojau su Lietuvos Trispalve prie Trakų pilies, virš kurios įėjimo tebekabo Ukrainos vėliava: čia – Lietuva ir Trakų pilis yra L I E T U V O S.

Pamačiusi studentų grupė iš keturių Europos valstybių mane su Lietuvos valstybine vėliava panoro irgi su mūsų vėliava nusifotografuoti. Mielai paskolinau. Taigi, žinia apie tai, kad lietuviai su savo vėliava fotografuojasi šalia „ukrainiečių okupuotos“ Trakų pilies, po šeštadienio pasklido mažiausiai po keturias Europos valstybes. Tokias akcijas galvoju ir ateityje kartoti, nes, jei valstybė neapgina Lietuvos simbolių, vadinasi, tą turime daryti mes – Lietuvos vaikai.

Kai prieš 35 metus buvo atkurta mūsų Nepriklausomybė, stovėjau ant Žvėryno tilto prie Seimo (tuometės Aukščiausios tarybos) su mama (a.a.) ir abi susikabinusios verkėm. Kad sulaukėm. O tada prasidėjo…

Daugelis mūsų buvome naivūs, nežinojome, kaip žaidžia senieji „demokratijos vilkai“. Nežinojome, kad jau 1992 metais Lietuvoje atsirado USAID – tas pats fondas, kurį kaip reikiant pakratė Maskas, ir kuris buvo didžiausias žurnalistų, politologų, politikų, žiniasklaidos priemonių, spalvotųjų revoliucijų ir kitų „demokratijos perlų“ finansuotojų. Lietuvoje nuo 1992 buvo kuriamas korupcinis voratinklis ir tokio voratinklio sukūrimui buvo išleista daugiau nei 650 mln. dolerių.

Dabar, kai Trampas sustabdė finansavimą, Lietuvoje girdisi įsiutusių „dvaro“ žurnalistų prakeiksmai Trampo atžvilgiu, lydimi rusiškų ir angliškų keiksmažodžių net „keliais aukštais“. Įsivaizduoju: šitiek metų parazitavo, „dvarą“ aptarnavo, už tai dolerius gaudavo, o dabar, ką, reikės pradėti dirbti???

Dar daugiau, pasirodo, iš JAV vyriausybės pinigų upeliai tekėdavo ir LRT! Tai ar dabar kyla klausimų, kodėl LRT šitaip gynė tą „supuvusią“ leftistinę sistemą su mums absoliučiai svetima ideologija?

Beje, kai mums pateikiama, kad Trampas – tik verslininkas ir esą į viską žiūri tik per dolerio prizmę, tai ne visiškai taip. Viskas kur kas giliau ir kur kas sudėtingiau. Europa dar, deja, nesupranta, bet Trampas gelbsti Vakarų įvaizdį. Trampas atima iš Putino tradicinės šeimos monopolį ir palieka „supuvusių Vakarų“ laivą. Nuo šiol yra „supuvusi Europa“ (kuriai Trampo administracija pasiūlė sugrįžti prie krikščioniškųjų vertybių) ir iš to supuvimo besivaduojanti Amerika.

Taigi, karas dabar vyksta kur kas didesnis ir gilesnis, nei šiaip karinis konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos – tai karas tarp sistemų, karas tarp ideologijų. Tai karas tarp Dievo ir Šėtono. Trampas eina su Dievu. Ir visą rinkimų kampaniją jį ir jo komandą lydėjo malda. Jie ėjo su malda. O dabar – dar ir su taika, nes Trampui ir jo komandai ne tas pats, kad Ukrainoje kasdien žūva žmonės.

Deja, bet Nausėdai žmogaus gyvybė, panašu, nieko nereiškia. Tąkart, kai Lukiškių aikštėje jis pabučiavo svetimą vėliavą, jis džiaugėsi, kad „ukrainiečiai už mus lieja savo kraują“. O man kažkodėl joks džiugesys nekyla, nes joks metras jokios žemės nevertas žmogaus gyvybės. Svarbiausia – išsaugoti gyvybes, išsaugoti tautą. Jei liks tauta, valstybę atkurti bus galima, bet jei tautos neliks…

Kai prieš trejus metus prasidėjo karas, netyčia pamačiau vieną vaizdo klipą. Filmuota 2019-aisiais, Ukrainoje, Dnipre, ant didžiausios pasaulyje sinagogos, kurią pastatė Zelenskį į prezidentus atvedęs Kolomoiskis, stogo. Ten jidiš kalba dainą atliko berods penki žydų atlikėjai, o danguje matėsi po Ukrainos žemę važinėjantys tankai, karas…

Šiandien būtų galima pasakyti „sutapimas“. O gal… įspėjimas? Juoba, kad tas oligarchas Kolomoiskis dar prieš karą neslėpė svajonės ten, Ukrainoje, atkurti Chazariją. Interneto platybėse rašoma, kad „Pasaulinei nematomos Chazarijos Vyriausybei vadovauja būtent jie – Rotšildų dinastija. Jie savyje turi dominuojančią chazarų ribą – troškimą kariauti ir žudyti”.

Be abejo, tai galima vadinti sąmokslo teorija. Bet… kur dar pernai lankėsi Zelenskis? Londone. Su kuo susitiko? Su Rotšildais. Ir su „Black rock“ vadovybe. Džiaugėsi, kad dalis skolos (milijardai) buvo „nurašyti“, o kita dalis – restruktūrizuota. Tada pirmą kartą buvo pasirodžiusi viešai informacija apie privačius karo Ukrainoje rėmėjus.

Taigi, kas gali paneigti, kad Ukrainoje karas – su dvigubu dugnu? Iš vienos pusės, vyksta kova dėl išteklių, iš kitos – žudoma ta tauta, kuri Banderos laikais išžudė tūkstančius žydų, lenkų ir kitų?

Tiesiog padėliokim. Izraelio labai glaudūs santykiai su Amerika, Amerika tiekia ginklus Ukrainai. Izraelio lobistai Amerikoje yra labai įtakingi.

Vladimiras Putinas sako, kad Rusija sustos tik tada, kai įvykdys savo tikslus. Vienas jų – Ukrainos „denacifikacija“. T.y. patriotinių/nacionalistinių ukrainiečių išžudymas.

O dabar atsakykite kiekvienas sau į klausimą: ar ne tai dabar Ukrainoje ir vyksta?

Londonas, kur nuvyko Zelenskis, – Rotšildų ir „Black rock“ „sostinė“ Europoje. Jei „rotšildų“ tikslas – atkeršyti „banderoms“, tai karo pratęsimas Zelenskio rankomis puikiai tinka. JAV demokratų linija – analogiška. Taigi, ir turime trikampį: JAV demokratai + Londono „rotšildai“ = Putino paskelbta „Ukrainos denacifikacija“.

Kiekvienas kare nužudytas ukrainietis – minus vienas „denacifikuotas“ ukrainietis. Ar ne tai ir vyksta?

Ir kai šiandien iš mūsų „dvaro“ girdžiu, kad reikia kariauti iki paskutinio ukrainiečio, kad reikia atsiimti visas okupuotas Ukrainos žemes, įskaitant ir Krymą, kad žemės yra svarbiau už ukrainiečių gyvybes, man tikrai didelių abejonių, ar mūsų valdžia yra Ukrainos „draugė“? Tikras draugas savo draugo mirties netrokš. Palaikys sunkią valandą ir patars – išsaugoti tautą, sustiprėti, o kada nors, pasikeitus geopolitinėms aplinkybėms, atsiimti ir žemes.

Kas būtų iš mūsų, lietuvių, likę, jei po karo būtume kovoję prieš tarybų valdžią iki paskutinio lietuvio?

Geopolitinė situacija keičiasi. Globalusis leftizmas, kaip kadaise komunizmas, žlugo, ta sistema nepasiteisino, ir Trampas pradėjo naujos sistemos statybas. Todėl pasipriešinimas bus, nes senoji sistema, kaip kokie „gkčėpistai“, dar kovos. Ir Europoje dabar bus skilimo laikas: kas su Didžiąja Britanija ir 72 lytim, o kas su Vengrijos „Fidesz“, Vokietijos „AfD“ ir kitomis tradicines vertybes išpažįstančiomis politinėmis jėgomis.

Beje, prisimenate tokį posakį: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis? Tą dabar ir matome Ukrainoje. Toks įspūdis, kad Ukraina kariauja ne su Rusija, o su Amerika, o mūsų „slavaukrainių“ isterija peržengė visas sveiko proto ribas. Emocijos užtemdė protą ir prasidėjo santykių su Amerika – sveikstančiąja vertybine prasme – griovimas.

Beje, atsimenate, kaip buvo medžiojamas Kauno meras, net jau ir pardavęs gamyklą Rusijoje? Prisimenate tuos Kauno „Žalgirio“ sirgalių išpuolius? Taip dabar organizuojami puolimai prieš Amerikos verslą Lietuvoje – štai, pvz., feisbuke paskelbta „leftistų“ akcija: „Kas valgys „McDonalde“ – tas vatnikas“.

Vytautai Landsbergi, tai jūsų ir jūsų partijos 35 metus vykdytos politikos pasekmė. Nemąstančių, pavojingų nacionaliniam Lietuvos saugumui, agresyviai radikalių „zombių“ gamyba. „Zombių“, kurie nekenčia sveikai mąstančių ir apskritai mąstančių lietuvių ir pasiruošę juos išžudyti – sąrašus konservatorių partijos pažiba Algis Ramanauskas-Greitai dar prieš trejus metus paskelbęs (ir aš tame sąraše esu). Nedaug nuėjo tokia politika nuo pokario, ponas Landsbergi, oi, nedaug: savus, pvz., įstojusius į kolūkį, kai kam tuomet buvo lengviau žudyti, nei rimtai kovoti su iš Rusijos atvykusia „naująja valdžia“.

Taip ir dabar – paklausykite, ką kalba kad ir Lietuvos kariuomenės vadas – apie „pilnus griovius lietuvių“. Ir kuria prasme tai būtų „Buča“, apie ką kalba Vaikšnoras, manau, netolimoje ateityje paaiškės, nes yla iš maišo jau pradėjo lįsti.

Taigi, isterija Lietuvoje didėja. Ar jau metas bėgti iš Lietuvos? Štai kaip į tai atsako buvęs europarlamentaras Stasys Jakeliūnas:

„Jei klausytume užkietėjusių rusofobų, kurie pastaruoju laiku sparčiai mutuoja į trumporusofobus, tikrai metas. Nebent kas nors nori sukariauti „savo karą“ su Rusija ir stebėti, kaip griovius užpildo lietuvių lavonai (tai – kariuomenės vado R. Vaikšnoro vizija).

Trejus metus girdime ir skaitome, kad jei Rusija nebus nugalėta Ukrainoje, Lietuva ir kitos Baltijos šalys taps kitomis Kremliaus agresijos aukomis. Politinė perėjūnė ir manipuliatorė Šakalienė, kažkokiu būdu tapusi Krašto apsaugos ministre, skelbia iš esmės tą patį. Kadangi JAV prezidentas Trumpas sparčiai juda link geopolitinės sąjungos su Rusija sudarymo, galimybių Ukrainai ją įveikti karinėmis priemonėmis, švelniai tariant, gerokai sumažėjo. Todėl, pasak trumporusofobų, tikimybė, kad Putinas puls Lietuvą, smarkiai išaugo, būtina masyviai ginkluotis ir visiems rengtis karui.

Na, o jeigu pripažintume, kad Trumpas, atkurdamas santykius su Putinu, siekia realios taikos Ukrainoje ir visame pasaulyje, turėtume viską vertinti priešingai. Svarbu įvertinti tai, kad prezidentas Trumpas pripažįsta, jog JAV nemaža dalimi atsakingos už karo Ukrainoje sukurstymą. Pavyzdžiui, jis jau daug kartų viešai sakė, kad NATO plėtra į Ukrainos teritoriją buvo vienas iš esminių karą lėmusių veiksnių. Būtent JAV yra svarbiausia šalis, NATO priimant esminius, taip pat ir plėtros, sprendimus. Maža to, praėjusią savaitę vienoje iš spaudos konferencijų Trumpas pasakė štai ką: „Mano administracija ryžtingai nutraukia saitus ir atsiriboja nuo buvusios administracijos užsienio politikos fiasko ir, tiesą sakant, visos praeities. Į šias pareigas kanditavau oponuodamas idiotiškam užsienio politikos „istablišmentui“, kurio avantiūrizmas lėmė DAUGYBĖS ŽMONIŲ mirtį. Mūsų administracija judės nauju keliu, kuriuo eidami sieksime TAIKOS visame pasaulyje.“ Tai – dar vienas, nors ir netiesioginis, pripažinimas, kad ir JAV, ne tik Rusija, yra atsakingos už tai, kas dabar vyksta Ukrainoje (pasak daugybės pranešimų, JAV prisidėjo prie prezidento Janukovičiaus pašalinimo 2014 m. pradžioje ir naujos Ukrainos vyriausybės formavimo 2014 m. pradžioje). Manau, kad būtent todėl Trumpas imasi atsakomybės ir ryžtingai bando užbaigti ten vykstantį karą. Tad bent jau mano įsitikinimu, tikimybė, kad Trumpui tapus prezidentu, Rusija puls Lietuvą, visada buvusi maža, dar labiau sumenko.

Tad kuo remsimės ir pasitikėsime, priimdami sprendimą dėl savo tolesnio gyvenimo Lietuvoje – Dovile Šakaliene ar Donaldu Trumpu?“

Aš niekur nebėgsiu ir pasitikiu Trampu. O jūs?