Kataklizmai žmonių gamtinėje aplinkoje, chaosas pačios visuomenės gyvenime – tokios nūdienos realijos. Kuo tai bepavadintume – kosminio proto ar Dievo valios padariniais, tačiau akivaizdu, jog mūsų planeta išgyvena reikšmingų pokyčių laikotarpį. Tokiais periodiškai besikartojančiais „Dievo rūstybės“ periodais, atrodo, žmonija turėtų parodyti ypatingą susitelkimą ir išmintį. Deja, taip nėra. Vienoje pasaulio dalyje neribojamais visuomenės ištekliais galinti disponuoti vadinamoji „valdžia“, tenkindama savo egoistinius įgeidžius, propagandinėmis priemonėmis „svaigina“ savo pilietinę daugumą ir, užuot ieškodama priemonių amortizuoti stichijų šėlsmą, pasitelkdama technologijas vykdo tūkstančių žmonių žudynes ir sėja neišmatuojamą skausmą bei neviltį.
Pokyčių žmonijos gyvenimo tvarkoje beieškanti kitos pasaulio dalies „novatorių” komanda gviešiasi pakeisti žmogaus prigimtį, perdarinėdama jo lytinę paskirtį arba konstruodama dvejopo lytiškumo individus – savotiškus primato ir pirmuonio hibridus. Kaip besvarstytume, tačiau tai, kas šiuo laikotarpiu vyksta visuomenėje, nėra atsitiktinis reiškinys. Tai istorinis dėsningumas, kuris rodo, jog visuomeninė formacija – kapitalizmas, kaip socialinis-ekonominis žmonių bendravimo būdas, išsėmė savo galimybes ir, neradęs progresui krypties, pasuko prigimtinių žmonijos vertybių išniekinimo keliu. Pelnui ir pinigams tapus daugelio savitiksliu, žymi žmonijos dalis ignoruoja visoms Žemės gyvybės formoms prigimtinai suteiktą rūšinio išlikimo misiją. Pastangų koncentravimas į „čia ir dabar“, siekiant patirti visus įmanomus ir neįmanomus juslinius malonumus (net per dvejopos lyties subendrinimą viename individe), rodo gyvybės evoliucijoje paklydusio primato norą patenkinti momentinio persisotinimo lūkestį, kurio loginė baigtis – susinaikinimas.
Ar žmonija, vertinant globaliai, arba, žvelgiant siauriau, pavyzdžiui, lietuvių tauta gali pratęsti įprastinę egzistenciją savo valstybingumo sąlygomis?
Vertinant pastarojo laikotarpio visuomenėje kartkartėmis apsireiškiančias renesancines nuotaikas, darytina prielaida, jog gali, jeigu pavyktų kapitalizmą taikiai transformuoti į naują visuomeninę formaciją – evoliucinį funkcionalizmą. Šios naujos socialinės-ekonominės formacijos esmė glūdi pozityvių visuomenės evoliucinių pokyčių racionaliu ir etnokultūšiškai priimtinu įtvirtinimu civilizuotų šalių konstitucinėse nuostatose bei jų valstybingumo praktikoje, visapusiškai atskleidžiant kiekvieno kūrybingo subjekto bei dirbtinio intelekto funkcinius gebėjimus daiktinių ir informacinių vertybių kūryboje bei dalybose.
Ar Lietuva yra pajėgi žengti pirmeivių gretose, pasukant naujos – humaniškesnės valstybingumo kultūros kryptimi?
Deja, šio uždavinio nepajėgus išspręsti pavienis žmogus. Tai pilietinės daugumos lygmens sprendimas. Tam būtinas visuotinis tautos pabudimas, kokį prisimena vyresnioji karta, anuomet (prieš 1990-ųjų nepriklausomybės paskelbimą) išgyvenusi tėvyninę bendrystę.
Artėja Lietuvoje reikšminga proga – politinės žaidynės. Čia kitaip nei olimpinėse žaidynėse – pavieniams žaidėjams medalių niekas nedalins. Ir rezultatai priklausys ne tiek nuo fizinio pasirengimo ar finansinio atsivėrimo, kiek nuo pilietinės brandos ir tėvyninės bendrystės. Jeigu pajusime, kaip anuomet, ne tik protu, bet ir širdimi, jog mes norime ir galime būti vėliavnešiais, o ne pastumdėliais, ir pasuksime su tais, kuriuos neša viltingi permainų vėjai, fortūna paduos Lietuvai ranką. Ir tam reikia ne tiek daug – nusimesti nuolankumo pavalkus, pasijusti tėvynainiu ir patikėti savosiomis bei savo Tėvynės galiomis.
Jonas Ivoška
