Aurimas Guoga
Bulgakovo evangelija pagal Šėtoną nepapasakojo pabaigos.
Kalbu apie „Meistrą ir Margaritą“. Romanas pasakoja, kad, kaip mums nesinorėtų pripažinti, blogis dominuoja ir vis randa kaip paimti viršų. Nesiimu atpasakoti romano ar jį analizuoti, apsiribosiu tik pabaiga: meistras, kuris įkūnija gėrio pradą, baigia tuo, kad sudaro su Šėtonu kapituliacinį sandėrį: Šėtonas paliks jį ramybėje, tačiau meistras daugiau nebemėgins skleisti žmonėms savo sielos šviesos.
Kai blogis atrodo nesustabdomas (prisiminkime, rašyta stalinizmo laikais), Bulgakovo romanas skamba kaip gilus tiesos atvėrimas. Tačiau rašytojas praleido kas nutinka, kai kova baigiasi ir blogis įsitvirtina.
O tada, pasirodo, blogis ima naikinti savo tarnus. Naciai paklojo milijonus ištikimiausių pasekėjų frontuose. Dar daugiau žuvo komunistų pasekėjų. Jei komunizmas kur tai ir įsigalėjo, tai jo statytojai ėmė masiškai prasigėrinėti, skurdas tapo nepakeliamas. Niekas nesiginčija, kad komunizmas žlugo iš vidaus.
Iš pradžių blogis siūlo tyliai susitaikyti su jo dominavimu, už tai pažada „šentą ramybę”. Tai sandoris, kurį sudarė Bulgakovo herojus. Tačiau tuo viskas nesibaigia. Po kurio laiko blogis grįžta ir tau liepia išnykti – nes kam tu jam paklusai.
Judaizmas mus moko, kad ir Šėtonas yra nuo D-vo. Jis savotiškai tarnauja kūrėjui – išmėgina žmones, o jeigu šie galutinai pasiduoda, galiausiai sunaikina.
Taigi galutinė blogio pergalė nėra įmanoma. Kai dauguma susileis ir degraduos, blogis juos sunaikins ir taip praskins kelią gėriui.
O dilemą paklusti ar nepaklusti blogiui visai panaikina tai, kad mūsų laikais blogis be galo gąsdina, tačiau represijų prieš nepaklūstančius praktiškai nesiima. Matyt, uždraudė Danguje. Tai žinant galima drąsiai gyventi nekreipiant dėmesio į beprotiškus valdžios nurodymus. Kiekvienas pats sprendžiam, ar leftistai jam valdžia.
