Vytenis Paulauskas
Kai susikūrė Sąjūdis, dažnai buvo kalbama, jog kai Lietuvai pavyks išsikovoti nepriklausomybę, kai patys, be Maskvos įsikišimo, galėsime daryti tai, ką norime, mes greitai gyvensime taip, kaip švedai. Mat tais laikais Lietuvos žmonėms Švedija buvo sektinas pavyzdys – Švedija buvo tarsi rojus žemėje, kur klesti demokratija, kur visi žmonės gyvena turtingai ir laimingai ir kur beveik nebūna nusikaltimų.
Nežinau, ar per po to buvusius 35 metus Lietuva kada nors buvo pasiekusi Švedijos lygį, tačiau panašu į tai, kad šiuo metu Švedija priartėjo prie tos situacijos, kuri Lietuvoje buvo prieš tris dešimtmečius, tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Kaip praneša žiniasklaida, dabar Švedija iš visų ES šalių yra mažiausiai saugi, joje didžiulis nusikalstamumas, vyksta gaujų karai, sprogdinimai, susišaudymai.
Švedijoje yra labai gerbiamos žmogaus teisės. Visi žmonės yra lygūs. Iš tikrųjų, kuo blogesnis už švedą, gimusį ir gyvenantį Švedijoje, koks nors atvykėlis iš Afrikos ar Azijos? Juk jis toks pats žmogus, o savo gabumais, žmogiškomis savybėmis už vietinį švedą gali būti net ir geresnis. Todėl Švedija nutarė padėti vargstantiems atvykėliams ir priimti juos į savo tarpą.
Vis dėlto tie atvykėliai tam, kad turėtų ką valgyti, kad galėtų išgyventi, turi ką nors veikti, dirbti ir tokiu būdu gauti pajamų. Deja, šiais laikais, nepaprastai išaugus darbo našumui, kai kurios specialybės visai išnyko arba dirbančiųjų poreikis labai sumažėjo. Todėl atsirado daug nereikalingų žmonių.
Niekam nereikalingi ir tie į Švediją atvykę imigrantai. Į visuomenę sėkmingai integruoti įmanoma vieną kitą atvykėlį, tačiau, kai jų yra labai daug, jie į valstybę atneša ne tik savo gimtųjų šalių papročius, bet ir skurdą, kuris savo ruožtu gimdo nusikalstamumą.
Lietuvoje padėtis ėmė gerėti tada, kai, Lietuvai įstojus į ES ir Šengeno zoną, iš Lietuvos buvo „išspjautas“ vienas milijonas Lietuvai nereikalingų darbingo amžiaus žmonių – lietuvių.
Tuomet, veikiant laisvosios rinkos dėsniams, mažėjant darbo jėgos pasiūlai, ėmė didėti darbo jėgos kaina, kitaip sakant, didėjo dirbančiųjų gaunami atlyginimai, kas savo ruožtu didino ir valstybės biudžeto pajamas, pensininkų pensijas ir visa tai skatino ekonomikos augimą vietinėje rinkoje, nes, didėjant žmonių pajamoms, didėjo ir paklausa vietinės gamybos prekėms ir paslaugoms.
Ekonomistai, bankų ekspertai teigia, kad ateityje, norint Lietuvoje išlaikyti dabartinį pensijų lygį, dėl blogėjančios demografinės situacijos reikės arba dar labiau ilginti pensinį amžių, arba kasmet papildomai į Lietuvą įsileisti 20 tūkstančių imigrantų.
Tai yra nesąmonė. Šios abi priemonės didina darbo jėgos pasiūlą, taigi, stabdo ir atlyginimų bei pensijų augimą. Be to, imigrantai, jeigu jie su savo šeimomis liks Lietuvoje, tai sukurs dar daugiau socialinių problemų valstybei negu buvo iki jų atvykimo.
Norint išspręsti imigrantų problemą reikia ne priimti juos į Europos šalis, bet stengtis jiems sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kad jie nebėgtų iš savo gimtųjų šalių.
„Gerieji“ užsienio investuotojai
Tarptautinė visuomenė, visų pirma JAV, turi tokių priemonių. Yra Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija ir daug kitų finansinių ir kitokių organizacijų, kurios teikia rekomendacijas atsilikusioms pasaulio šalims, kartu teikdamos tam tikrą finansinę paramą paskolomis arba subsidijomis, jeigu tos rekomendacijos bus įvykdytos.
Tos rekomendacijos yra standartinės, visoms šalims vienodos. Jas gaudavo ir dabar gauna ir Lietuvos valdžia.
Teigiama, kad svarbiausia į šalį pritraukti kuo daugiau užsienio investuotojų. O tam, kad tie investuotojai ateitų, reikia sudaryti konkurencines, tiems investuotojams palankias sąlygas. Tuo tikslu reikia kuo labiau atpiginti darbo jėgos kainą, stabdant atlyginimų augimą ir mažinant darbo jėgos apmokestinimą.
Kadangi tai mažina valstybės pajamas, tam, kad būtų išvengta didelio valstybės biudžeto deficito, reikalaujama optimizuoti, mažinti viešąjį sektorių – švietimą, sveikatos apsaugą, privatizuoti pensijų sistemą. O visas valstybines strategines įmones taip pat siūloma padovanoti užsienio investuotojams tam, kad jie iš to galėtų pasipelnyti.
Lietuvos valdžia visas tas rekomendacijas stengiasi uoliai vykdyti. „Geriesiems” švedams, kurie neva labai moka elgtis su pinigais, buvo padovanoti Lietuvos komerciniai bankai.
Prieš 2008 metų krizę tie bankai dosniai dalino paskolas – nekilnojamas turtas brangsta, todėl pirkite namus, butus, mes jums duosime paskolas tam turtui pirkti, garantas bus tas nupirktas turtas, turtui dar labiau pabrangus, jūsų investicija atsipirks keleriopai, jūs turėsite tą butą ar namą ir galėsite nemažai uždirbti. Tačiau įvyko krizė, nekilnojamas turtas atpigo dvigubai, ir bankų suvilioti žmonės liko ir be turto, ir su didžiulėmis skolomis bankams.
Kažkokiu būdu ir Lietuvos miškai atsidūrė „gerųjų“ švedų rankose. Dabar jie be jokių sentimentų kerta tuos miškus net ir saugomose teritorijose. Žmonės protestuoja, tačiau viskas teisėta, viskas su Lietuvos valdžia suderinta, viskas pagal įstatymus.
Tokie „gerieji“ užsienio investuotojai siaučia praktiškai visose skurdžiose trečiojo pasaulio šalyse. Tačiau lazda turi du galus ir tas antrasis galas skaudžiai trenkia ir toms šalims, iš kurių ateina investuotojai.
Nuskurdintų šalių gyventojai visais įmanomais būdais veržiasi į tas valstybes, kurios susikūrė gerą gyvenimą, tame skaičiuje ir kitų, nuskurdintų šalių, sąskaita. Dabar Europos Sąjunga sprendžia, ką daryti su tais ekonominiais ir neekonominiais imigrantais, kurių, jeigu nieko nebus daroma, atsiras daugiau negu vietinių gyventojų.
Padėtį iš esmės būtų galima pakeisti, tačiau, norint tai padaryti, TVF, PB ir kitos tarptautinės finansinės institucijos turėtų valstybes skatinti ne visus savo turtus padovanoti užsienio investuotojams, bet, priešingai, raginti valstybių valdžias rūpintis savo šalies paprastų žmonių gerove. Gerovė turi būti kuriama ne tik išskirtinėse šalyse, Europoje, JAV, bet visame pasaulyje.
Bukapročių valdžia – kaip iš knygos apie Šveiką
Lietuvos valdžia elgiasi taip, kaip kadaise elgdavosi sovietiniai idėjiniai komunistai ir komjaunuoliai – stengiasi visokius iš tarptautinių organizacijų ateinančius nurodymus, nepriklausomai nuo to, ar jie Lietuvai yra naudingi, ar žalingi, ne tik įvykdyti, bet ir viršyti. Todėl yra pataikaujama investuotojams, stengiamasi kiek galima labiau suvaržyti dirbančiųjų teises, naikinti viešąjį sektorių.
Tokios Lietuvos valdžios vykdomos politikos pasekmė yra ir mokytojų streikas. Mokytojai nepatenkinti nepakankamais atlyginimais, dideliu darbo krūviu. Tačiau valdžia tradiciškai į tai nereaguoja, nes galvoja, kad jeigu patenkins vienos visuomenės grupės reikalavimus, tai pradės reikalauti ir kiti – medikai, policininkai ir t.t.
Todėl švietimo, mokslo ir sporto ministras G. Jakštas ir sako: „Būna streikuojama, streikuojama ir kažkada nustojama streikuoti“. Taigi, viskas savaime pasibaigs, ir nieko daryti, jokių problemų spręsti švietime nereikės.
Tuo labiau, kad G. Jakštui pavyko surasti net keturias geltonąsias (su valdžia kolaboruojančias) profsąjungas, kurios su tuo, ką siūlė G. Jakštas, sutiko, ir pasirašė Vyriausybę nieko neįpareigojantį susitarimą.
Vyriausybė mokytojų problemas nori nuo savo pečių permesti savivaldybėms. Profsąjungos reikalauja mažinti mokinių skaičių klasėje tam, kad būtų pagerinta mokinių ugdymo kokybė ir palengvintas mokytojų darbas. Viceministras R. Skaudžius sako: „Savivaldybės gali sumažinti mokinių skaičių, nefinansavimas per didelių klasių – gali būti“.
Taigi, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Juk savivaldybės gauna finansavimą būtent iš Vyriausybės, klasės yra didelės todėl, kad trūksta finansavimo mažesnėms klasėms. Tačiau vietoje to, kad padidintų finansavimą, Vyriausybė žada finansavimą savivaldybėms dar labiau sumažinti, jeigu jos nesumažins mokinių skaičiaus klasėje.
Susidaro įspūdis, jog apie tai, kaip valdyti valstybę, ministrė pirmininkė I. Šimonytė išminties semiasi iš knygoje apie šaunųjį kareivį Šveiką aprašytų bukapročių valdžios atstovų.
O štai dėstytojas, dekanas, kartais komentuojantis politinius įvykius, A. Lašas pasiūlė saliamonišką išeitį, kaip būtų galima spręsti mokytojų trūkumo problemą. Pasak jo, galima būtų nuotoliniu būdu organizuoti pamokas visiems Lietuvos mokiniams vienu metu.
Iš tiesų, puiki idėja, juk tokiu atveju būtų galima įgyvendinti seną politikų svajonę – uždaryti visas Lietuvos mokyklas ir atleisti beveik visus mokytojus, o atsilaisvinusias lėšas nukreipti, pavyzdžiui, keliams tvarkyti, kad turtuoliai jais galėtų patogiai, komfortiškai važinėti.
Lietuvai pakaktų keturių mokytojų
Manau, kad Lietuvai visiškai pakaktų keturių mokytojų. Senelis, kuris ant savo tvirtų pečių Lietuvai ir jos žmonėms atnešė ir padovanojo nepriklausomybę, nors nuo tos naštos, kurios niekas daugiau nebūtų sugebėjęs pakelti, sulinko, tačiau liko toks pats tvirtas ir nepalaužiamas, galėtų su mokiniais pasidalinti savo išminties perlais, išreikštais ne tik proza, bet ir poezijos posmais.
Pasakas mokiniams galėtų sekti Sūnus, kuris yra išleidęs daugybę populiarių knygų su pasakomis vaikams.
Apie istoriją ir dabartinius įvykius pasaulyje mokiniams pamokas galėtų pravesti Anūkas, kuris reguliuoja viso pasaulio užsienio politiką.
O štai Lietuvos švietimo šviesulys ir švyturys, rodantis, kuria kryptimi turi eiti Lietuvos švietimas, Anūkienė turėtų pravesti gyvenimo įgūdžių, lytiškumo pamokas.
Sovietmečiu tiek humanitarinių, tiek ir techninių specialybių studentai laikė vieną valstybinį egzaminą – mokslinio komunizmo. Tas egzaminas buvo pats svarbiausias, nes jame buvo visa tai, ką žinoti reikėjo tarybiniam žmogui. Tai buvo sovietinės ideologijos koncentratas.
Suprantama, kad, pasikeitus santvarkai, reikėjo ir mokslinio komunizmo pakaitalo. Būtent toks pakaitalas ir yra gyvenimo įgūdžių, lytiškumo programa ir būtent todėl ją taip skubama įdiegti į mokinių protus.
Ta mokslinė gyvenimo įgūdžių, lytiškumo programa turi įtvirtinti naująją pasaulio tvarką, tos tvarkos ideologiją, kurios esmė yra „visuotinė visuomenės homoseksualizacija“.
