Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES (šitai ir toliau skelbiama kaip nebeišvengiamas faktas) sukėlė milžinišką įvairiausių, vienų kitoms prieštaringų prognozių antplūdį. Taip ir turėjo būti, nes visi esame skirtingi žmonės ir skirtingai matome pradines pamatines vyksmų priežastis.
Jei dominuoja įsitikinimas, jog pasauliui savo valią diktuoja kažkokie „žemės šeimininkai“, kurie viešoje erdvėje tiesiai ir aiškiai neįvardijami, nes jie taip nori, bet būtent jie vadelioja visus ir visur – toks „žemiškųjų dievų“ įvaizdis, tada bandoma nuspėti, ko jie siekia ir kodėl. Ir kaip galima jiems pasipriešinti, jei iš viso galima.
Kita pusė mano, kad Darvino teorija apie gyvūnijos vystymą, kurioje kova dėl išlikimo, niekada nesibaigianti tarpusavio konkurencija – tikriausias ir neginčytinas viso planetos vystymosi paaiškinimas, todėl „žmogus – pats savo laimės kalvis.“ Ir tai vyksta ne tik tarp skirtingų gyvybės rūšių, bet ir tarp vienai rūšiai priklausančių individų, jų grupinių ir tarpgrupinių darinių ir net ištisų skirtingų planetos regionų.
Taigi, būtent taip simboliškai būtų galima padalinti tas prognozes ir tuos lūkesčius, kuriuos tokie rašiniai sukelia. Kadangi paneigti, jog dabarties globalioje erdvėje egzistuoja nedidelė žmonių grupė, kurios rankose sutelkta išskirtinė finansinė įtaka, o šiandien veikiančioje globalioje sistemoje būtent šitai lemia vienos ar kitos galios atsiradimą, tvirtėjimą, istorinį kelią ir išlikimą – neįmanoma, kaip neįmanoma paneigti ir to, kad konkurencija – vis dar lemiamas tarpusavio bendravimo principas, vadinasi, visuose prognozėse yra dalis tiesos.
Praėjusiame rašinyje tvirtinau, kad Londonas nepuls įgyvendinti referendumo rezultatų, o sustos starto linijoje ir kurį laiką lauks.
Tolimesniam apsisprendimui labai svarbūs trys veiksniai: ar B.Obamos administracija privers ES pasirašyti TPIS, kaip pasibaigs parlamento rinkimai Rusijoje ir Prezidento rinkimai JAV.
Dėl sutarties – viskas aišku. D.Britanijos elitas nenori būti eiline višta toje europietiškoje vištidėje, nes po antro pasaulinio karo tarp Londono ir Vašingtono egzistuoja atskiri susitarimai, kurie suteikia britams išskirtines teises. Tai – pirma. Antra, per pastaruosius dešimtmečius, mano nuomone, dar niekada Amerikos Prezidento rinkimai nebuvo tokie svarbūs kaip šie. Net neįgudusia akimi galima įžiūrėti aiškų JAV elito skilimą ir nuo to, kuri pusė laimės, priklausys tolimesnis Vašingtono galios pasirinktas kursas, o tuo pačiu ir Londono veiksmai. Trečia, rinkimai į Rusijos Dūmą. Daugeliui skaitančių tai – keisčiausias mano tvirtinimas, kuris vieniems sukelia šypseną, o kitiems – pasipiktinimą, todėl prie to verta kiek stabtelėti, nes įpratome prie sisteminės žiniasklaidos teiginių apie V.Putino diktatūrą, todėl kažkokio Rusijos parlamento – Dūmos rinkimai mums atrodo juokingai mažareikšmiški. Be reikalo.
Dūmos rinkimai. Ką jie parodys?
Nepaisant nuolatinės mūsų propagandos, drįstu tvirtinti, kad V.Putinas nėra diktatorius, nors, pagal jų Konstituciją, Prezidento rankose sutelkta daug daugiau galios nei kitose valdžios šakose. Tai nereiškia, kad Rusijoje – „demokratijos stoka“. Pagrindinis veikiantis šalies įstatymas buvo patvirtintas visuotiniu referendumu dar B.Jelcino laikais, tuoj po tuometinės Dūmos sušaudymo (1993 metų spalyje). Vakarai tai pripažino kaip demokratijos gynybinį būtinumą, o B.Jelcino valdymo niekada neįvardijo kaip antidemokratišką, nors jisai naudojosi tokiomis pat galiomis.
Taip, V.Putinui pavyko, nenukrypstant nuo įstatymiškų reikalavimų, sukurti pakankamai stiprią valdžios vertikalę, tačiau tai dar neįrodo jo diktatorystės. Kas tikrai domisi kaimynų vidiniu politiniu gyvenimu, tas aiškai mato, kad Prezidentas laviruoja tarp skirtingų grupių ir dažnai priverstas taikstytis su jam prieštaraujančiais.
Iš tikrųjų šioje šalyje egzistuoja galinga vakarietiška grupuotė, kuri šiandien realiai veikia net vyriausybės lygmenyje, nekalbant jau apie stambųjį kapitalą, o vadinamosios nacionalinės – patriotinės jėgos vis dar susiskaldžiusios ir pergyvena kūrimosi procesą.
Navalnas, Kasjanovas, koks nors Kasparovas ar kiti, apie kuriuos taip daug ir dažnokai postringaujama Vakaruose, realiai niekada nebuvo ir nebus tikrąja opozicija nei rimtai veikiantys politiniai vienetai, nes jie – tik viešą propagandinį triukšmą kuriantys aktoriai. Kaip tie TSRS laikų disidentai, kurie paaukojo gražiausius savo gyvenimo dešimtmečius kovai su tuometiniu režimu, o kai pagaliau jis žlugo, pasirodė, kad jie – tik niekam nereikalingas priedas prie tos tikrosios opozicijos, veikusios Komunistų partijos viduje, kuri vėliau pati persėdo į nuverstųjų kėdes. Tada jie buvo negailestingai pasiųsti istorinėn užmarštin.
Pamirškime ir dabartyje veikiančių politinių jėgų iškabas ar net jų skelbiamas programas. Tvirtinu, kad Rusijos komunistų partija realiai tėra tik mums „siaubą“ keliantis pavadinimas, o jos viršūnė savo gyvenimo būdu jau seniai nebeturi nieko bendro su Lenino ar Markso skelbtomis dogmomis, net jei ji iki šiol viešai tebesuokia komunistines idėjas. Žlugus TSRS jos atsiradimas politiniame gyvenime buvo ir tebėra naudingas kaip politinis dalies visuomenės stabilizacijos instrumentas.
Taigi, šiandienis vidinių politinių jėgų išsidėstymas jau tampa stabdžiu tolimesniems Rusijos valstybės žingsniams atstatant visišką savarankiškumą bei geopolitinį konkurencingumą. Nepaisant, kad V.Putino komandai pavyko pasiekti labai svarbių laimėjimų, ji nėra laisva savo veikimuose, o ir pats V.Putinas linkęs žaisti, neprarasdamas savo piliečių daugumos įgytą pasitikėjimą.
Tos liberaliosios vakarietiškos pakraipos politinės jėgos tebėra galingos ir tik demokratiniu principu – liaudies pritarimu jas nušalinus, galima tęsti pradėtą žygį, nebijant sukelti pilietinę konfrontaciją ar iššaukti „teisėtą“ pasipiktinimą išorėje.
Aišku, tokių politinių senbuvių, kaip RKP ar Žirinovskio valdoma partija, neskaitant „Vieningos Rusijos“, kuri vadinama valdančiąja, vienu kirčiu naujiems konkurentams neįveikti, bet Mironovo „eserai“ – ta jėga, kuri gali likti Dūmos užbortyje. O ir iš tų trijų galima vieną kitą vietą nugvelbti. Atsiradus naujai aktyviai parlamento daliai, pridėjus tuos, kurie šiandien pasislėpę po senųjų partijų vėliavomis ir pasiruošę palaikyti tolimesnes reformas, galima pakeisti pirmiausia vyriausybės ekonominį – finansinį bloką, nes tai – didžiausi liberalizmo dogmatikai.
Beje, nereikia manyti, kad liberalizmas ir demokratija – vienas ir tas pats. Nieko panašaus. Net XX amžiaus pradžios D.Britaniją ar JAV mes nevadiname diktatūromis, nors tuo metu įprasto dabarties liberalizmo nebuvo galima įžvelgti nė su žiburiu.
Ar V.Putino komanda įgaus postūmį, ar bus priversta toliau trypčioti vietoje bei ieškoti kitokios išeities, priklausys nuo šitų rinkimų, todėl jie tampa svarbūs ne tik Rusijos vidiniame gyvenime, bet ir išorinei aplinkai. Dar daugiau, aš manau, kad šitai ganėtinai įtakos ir JAV elito galutinį pasirinkimą lapkričio 8 dieną.
Beje, manau, V.Putino komanda būtų labai dėkinga, jei kokios nors išorinės slaptųjų tarnybų jėgos pabandytų viduje sukonstruoti kokį nors nevykusį valstybinį perversmą. Kad jis butų nevykęs, aš tuo net neabejoju, bet valdančiajai komandai labai naudingas, nes atvertų duris performuoti politinių jėgų išsidėstymą kitokiu būdu.
Ko laukia Briuselis
Taigi, kad Londonas nepuls strimgalviais vykdyti referendumo rezultatų, buvo aišku nuo pirmųjų buvusio Premjero pasisakymų. Jis lauks. O Briuselis?
ES valdantysis elitas – taipogi susiskaldęs, o tokios valstybės kaip Vokietija, Prancūzija ar Italija nėra laisvos tolimesnio kelio pasirinkime. Galbūt išlaikyti dabarties formatą padėtų investicijų ir prekybos sutartis su JAV? Galbūt, bet tai reikštų galutinai atsisakyti savo nacionalinių interesų ir virsti didele pasyvia amerikietiškojo globalaus kapitalo provincija, realiai be jokių teisių ir jokių savarankiškų sprendimų galimybių.
Neabejotinai egiztuoja tokios sutarties šalininkai ir priešininkai. Kova tarp jų tik stiprės. Ar pavyks globaliam kapitalui „demokratiškai“ galutinai užmauti ir suveržti pavadėlį ant Europos kaklo, priklausys nuo daugelio veiksnių ir ne tik nuo vidinių, bet ir išorinių.
Prisipažinsiu, siekiant išlaikyti ES formatą, keistai atrodo Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų skubos tvarka išviešintas siūlymas netolimoje ateityje paversti ES ne tik ekonomine, finansine, bet ir politine sąjunga.
Prancūzija ir Vokietija negali nežinoti, negali nesuprasti, kad tokiam siūlymui atsiras jėgos, kurios kategoriškai nesutiks, o bandymas visa tai paversti realybe galutinai suskaldys ir sugriaus dabarties ES.
Toks siūlymas – degalų įpylimas į visuose sąjungos pašaliuose rusenantį nacionalinio taptumo laužą, nes europietiškoji politinė sąjunga tegali virsti tikrove tik po neointernacionalo, kuris dabar pristatomas kaip „europietiškos vertybės“, vėliava. Nors mūsų sisteminėje žiniasklaidoje ši vėliava jau kuris laikas vaizduojama kaip svarbiausias europiečių pasiekimas ir garantas į ateitį, tikrumoje daug daugiau šios sąjungos piliečių nėra pasiruošę atsisakyti savo istorinės – kultūrinės tapatybės. Atvirkščiai, jie pasiruošę bendrauti, bendradarbiauti, taikiai sugyventi tarpusavyje, bet tik išlaikant teisę į savitumą.
Todėl toks ES performavimo projekto pateikimas, jei jis tikrai apmąstytas ir gerai apgalvotas, tegali reikšti viena: ES ateitis – nulemta. Ši organizacija subyrės, tačiau, nepaisant pirmos nesekmės, yra galimas dar viena bandymas – naujos šerdies atsiradimas, apie kurią teoriškai ateityje turėtų iš naujo imti telktis visos kitos europietiškos jėgos.
Deja, mano galva, šiandien tai realiai – neįmanoma. Neįmanoma tol, kol JAV tebesilaiko dabartinio globalaus valdymo kurso, kol save išreiškia kaip pagrindinė ir vienintelė globali galia, todėl, manau, Briuselis taipogi yra priverstas laukti.
Tačiau, nors ir kokį kursą artimiausioje ateityje pasirinktų Amerika, dabarties ES niekada nebebus gyvybinga, nes šį regioną veikia kelios išcentrinės geopolitinės traukos jėgos, kurios neišvengiamai suplėšys ją į gabalus.
ES – griaunama?
Dar prieš porą dešimtmečių vienas iš amerikietiškosios geopolitikos maestrų – Z.Bzežinskis skelbė, kad JAV ateitis – globalus dominavimas ir atsakomybė. Vėliau jo teiginiuose atsirado kaltinimai, jog ši „aptingo“, „susmulkėjo“ bei „mąsto ne tose kategorijose. Lengviau sukurti imperiją viename ar kitame laike, bet daug sunkiau ją ilgą laiką išlaikyti gyvybinga“.
Dabar Z.Bzežinskis savo kalbose konstatuoja ganėtinai liūdną faktą: „Laikas praėjo ir JAV praleido galimybę sutrukdyti Rusijai ir Kinijai suartėti. EuroAzijos susijungimo procesas prasidėjo ir vargiai šiandien atsiras tokia jėga, kuri galėtų tai sutrukdyti. Dabar trys galingos globalios jėgos – JAV, Rusija ir Kinija, kaunasi dėl Europos palikimo“.
Nesu linkęs sutikti su visais tos neabejotinai stiprios ir garbingos asmenybės teiginiais, nes, manau, patys Vakarai, sąmoningai ar ne, finansiniu, ekonominiu, informaciniu puolimu bei sankcijomis prieš Rusiją pagreitino šį procesą. Todėl tai negali nekelti tam tikrų papildomų klausimų ir pamąstymų. Kažkodėl Europos ir Rusijos suartėjimas užatlantės elitui atrodė daug grėsmingesnis nei Rusijos ir Kinijos? Tai – atskira ir labai įdomi tema, kurią tikiuosi kartu su jumis ateityje apsvarstyti.
Taigi, kaip besuktum, bet, matyt, teisūs tie, kurie skelbia, jog D.Britanijos referendumo rezultatai reiškia ES pabaigos pradžią, nors aš vienareikšmiškai taip jų nepriimčiau, nes galimi kitokie netikėti posūkiai. Tačiau abejoju, ar ES didžiosios valstybės yra tam pasiruošusios ir ar užteks jų elitui bei eiliniams gyventojams kantrybės, politinės valios ir svarbiausia ištvermės.
Pats sunkiausias klausimas
O kaip su Lietuva? Juk kiek bekalbėtum apie vyksmus svetur, visada „savi marškiniai arčiau kūno“. Pasakysiu atvirai, tai – pats sunkiausias klausimas, nes į jį negali atsakyti laikydamasis vien tik bešališkumo. Tai – tavo namai, tavo tėvynė, kuriai savo istorijos tarpsniuose teko patirti ir didybės, ir nuopolių metą. Būtų keista, jei tai nesukeltų vidinių emocijų, o emocijos, kaip žinia, – menkas patarėjas ir dar menkesnis kelrodis globalios geopolitikos džiunglėse. Vis vien, kad ir kaip sunku, bet verta pabandyti atsakyti.
Pirmiausiai turime realiai pripažinti, kad esame mažas geografinis lopinėlis Europos žemėlapyje ir tuo labai priklausomas nuo didžiųjų tautų bei valstybių tarpusavio santykių. Šiandien mūsų padėtis, švelniai tariant, nėra labai gera ir saugi. Ir tai ne mūsų kaltė, arba tiksliau – ne vien mūsų.
„Problemos su Rusija atsiranda tik tada, kai kas nors pabando kištis į įvykius, ar net juos sukelti, artimiausiose jai teritorijose. Vietoj to, kad atsargiai sėdėti ir laukti, kol sužeista ir į komą patekusi supervalstybė, bet jokiu būdu neišnykusi, suras naują balansą tarp centro ir nepriklausomybę paskelbusių pakrasčių, Europa į savo glėbį nusprendžia priimti Baltijos šalis, Lenkiją, Rumuniją, Bulgariją. Pradžioje jas visas pasiėmė NATO, po to jas inkorporavo į ES. Be to, atvirai ėmė skelbti tolimesnės plėtros Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos sąskaita planus. Tokioje politikoje sunku buvo tikėtis nebaudžiamumo.
Vienok, dėl savo „išskirtinumo“ ir chuliganiškai provokuojančios politikos, mes Vakarų Europoje praleidome galimybę sukurti artimus ir pagarbius tarpusavio santykius su buvusia supervalstybe Rytuose. O juk tai po 1991 metų griūties buvo visiškai realu. Tai būtų leidę pasiruošti tai dienai, kuri, apie tai visi žinojo, kada nors ateis, kai JAV nebegalės išlaikyti stambių karinių pajėgų Europoje, o Europa liks su rusais vienas prieš vieną. Ir ta diena jau priartėjo.
Jei Europa būtų laikiusi rankas toliau nuo Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos, suteikusi joms pačioms daugiau pasitikėjimo, nekalbant jau apie Baltarusiją ar Ukrainą, tai visos šios šalys šiandien būtų savotišku neutraliu „buferiu“ tarp Rusijos ir ES. Tada visi galėtų būti tikri, kad „šaltasis karas“ tikrai baigėsi. Tačiau vietoj to mes vėl esame įgrūsti į naujos įtampos etapą, o NATO siunčia vis daugiau ir daugiau savo karinės technikos ir iki dantų ginkluotų karių Estijos, Latvijos, Lietuvos „gynybai“. Taipogi ir į visą eilę šalių, kurios geostrategine prasme patenka į Rusijos „interesų ratą“, kaip pačios Rusijos saugumo garantas. O juk verta būtų elgtis priešingai, kaip elgiasi visi esantys sveiko proto ir aiškios atminties, laikydamiesi atstumo nuo JAV tiesioginių interesų zonos.
Politikams verta prisiminti, kad žmogus neturi pasirinkimo, kokioje šalyje ir kokiame amžiuje gimti, taip ir tautos negali išsirinkti geografinės padėties savo šaliai. Mažos tautos, gyvenančios šalia gigantiškos Rusijos sienų, privalo suprasti ir priimti tas sąlygas, kuriose priverstos gyventi.
Neturėdami jokio supratimo apie Rusijos istorinį vaidmenį Europoje, apimti idėjos, kad ginklai ir kariai gal išspręsti kiekvieną užsienio problemą, jie negebėjo laiku įžvelgti savo veikla sukeltų padarinių būsimas neigiamybes ir nuvedė mus visus į naują politinę klampynę, kuri grasina mus visus praryti“. („Politiken“. Danija)
Nepaisant to, kad dėl kai kurių šio Danijos leidinio paskelbtų teiginių galima diskutuoti ar net karštai ginčytis, vienas sakinys, mano nuomone, mums turėtų būti labai aktualus: „Mažos tautos, gyvenančios šalia gigantiškos Rusijos sienų, privalo suprasti ir priimti tas sąlygas, kuriose priverstos gyventi“.
Deja, bet turėtume pripažinti, kad mūsų taip vadinamo valdančiojo elito veiksmai po Nepriklausomybės paskelbimo, išskyrus labai nedidelius tarpsnius a.a.Prezidento A.Brazausko ir Prezidento V.Adamkaus kadencijose, niekada nebuvo racionalūs ir pragmatiški. Tokiais juos ypač nepavadinsi šiandien. Ne todėl, kad mes aklai veržėmės į NATO ar ES. Atvirai pasakius, tai nuo mūsų pačių apsisprendimo mažai tepriklausė. Todėl, kad kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę, siekdami tapti „karaliais“, neišvengiamai liksime prie „suskilusios geldos“. Pasaulis sparčiai keičiasi, Europa stovi prie naujo apsisprendimo slenksčio, o mes kaip tas ubagas vis tebegiedam savo seną ir absoliučiai niekam nenaudingą karunką.
Atvirai prisipažinsiu, vengiu didesnių paatviravimų mūsų šalies politinėmis temomis, nes nenoriu dergti savo kiemo, bet kartais, švelniai tariant, norisi emocingai išsirėkti, nes dar niekada savo tautos istorijoje nebuvome tokie neįgalūs ir bestuburiai. Leisiu sau išsakyti tik viena: tokia mūsų taip vadinamo elito elgsena geopolitinėje erdvėje – Dievo bausmė tautai bei valstybei. Tiek to, savame krašte pranašu nebūsi.
