Rue de Charonne. Jauki gatvė netoli Paryžiaus centro. Buvo. Kol neatėjo džihadistai. Pasisekė man, mačiau ją dar sveiką prieš du dešimtmečius, studijuodamas. Patiko grakšti architektūra, tačiau komforto ir tolerancijos kulte kažko trūko.
Greta – Bastilijos aikštė. Prieš 230 metų paryžiečiai čia sugriovė garsųjį kalėjimą. Dabar ten dažnai vyksta gėjų paradai. O tada iš revoliucijos ugnikalnio išsiveržė absoliutus tikėjimas žmogaus teisėmis. Tačiau po poros metų revoliucija virto Robespjero, o netrukus ir Napoleono diktatūra. Revoliucija kraujuje paskandino dešimtis tūkstančių sielų, tačiau prancūzams revoliucijos pradžios diena – pagrindinė valstybinė šventė.
Šiandien anas tikėjimas virto pripažinta religija. Iš dalies tai galima suprasti, nes žmogus ar tauta turi kažkuo tikėti. Istorikai nėra užfiksavę istorijos bėgyje nė vienos ateistinės genties ar tautos. Todėl daugelis europiečių jau 600 metų, nuo Renesanso laikų, irgi tiki. Bet tiki Žmogumi. Dievas, anot jų, mirė, tad jo vieton pastatytas Žmogus. Su visomis jo teisėmis ir laisvėmis. Su jo proto išaukštinimu.
Humanizmas, racionalizmas – tai gražu ir kilnu. Tačiau pamirštama, kad žmogus turi ir tamsiają pusę. Galbūt kažkas vylėsi, kad švietimo sistema ir lygios galimybės visiems tą tamsiąją pusę užglaistys? Deja, bet plokščiais, vien racionaliais potėpiais to nepadarysi. Ir materialiomis gėrybėmis neatsipirksi nuo sielos, besiilginčios kažko už horizonto. Racionalumas be širdies – bejėgis ir žalingas.
Įrodymas – Buchenvaldas. Racionali, planinga mirties industrija. Žmoguje tūnančio blogio apoteozė. Kažkas iškarto po Buchenvaldo ištarė – ”dabar nebeturiu jokių iliuzijų dėl žmogaus”. Jau tada turėjo žlugti Žmogaus religija. Deja. Sotūs ir ramūs pokariniai metai vėl apaugino Europos atmintį ir sąžinę apnašomis, panardino ją į materiją. Ir jaunuoliai (beje, ne tik arabų), užaugę Paryžiuje, širdyje protestuoja. Deja, prie jų neprieina niekas iš prancūzų ir nepasiūlo peno jų širdims. Tik pilvui ir protui. O tada ateina islamistai ir iškreiptomis, bet į nepasotintas širdis nutaikytomis idėjomis jas pavergia.
Kaip žinia, vienintelė istorijos pamoka yra ta, kad istorija nieko nemokina. Po dviejų pasaulinių karų Europa vėl paniro į beribių žmogaus teisių ir laisvių religiją. Į materialųjį komfortą ir supertolerantišką gyvenimą. Plačiai atvėrė savo duris. Tad masinė imigracija prasidėjo jau tada. Ir dirbti juodus darbus europiečiams tingėjosi, ir jų religija juk skelbė: svarbiausia – žmogus. Nesvarbu, koks žmogus, kas jo viduj, kas jo mintyse, ką jis tiki ir ką planuoja, svarbiausia tiesiog – žmogus. Tą skelbė dar Robespjeras, tačiau jo šūkiai apie pilietinių teisių triumfą tiek tuos piliečius įaudrino, kad suirutės įkarštyje Robespjerą patį giljotinavo.
Greta rue de Charonne driekiasi bulvaras, pavadintas didžiojo humanisto ir racionalisto Voltero vardu. Prieš kelias dienas jame šaltakraujiškai žudė džihadistai. Gal ir šiandien siurbčioja ten kavą. Nekęsdami beribės prancūzų tolerancijos, bet racionaliai ja naudodamiesi.
Algirdas Paleckis
