Užsienio bankų ekspertai jau seniai tapo mūsų politinio gyvenimo dalimi. Jie neužima politinių postų, tačiau turi nemažą galią – už jų dideli pinigai, galimybės reikštis žiniasklaidoje ir t.t. Jie yra vieni pagrindinių viešosios, taip pat politinės, nuomonės formuotojų. Ir formuoja jie tą nuomonę daugiausia verslo, privačių interesų naudai. Nors kai kam gali susidaryti įspūdis, kad jie rūpinasi viešaisiais, nacionaliniais interesais.
Tačiau ši iliuzija išnyktų, jei kiti galios centrai – profesinės sąjungos, krikščioniškos, tautinės ar kairiosios (jei jų rastųsi) organizacijos būtų pajėgios dalyvauti visavertėje idėjų konkurencijoje. Betgi jos yra silpnos ne tik finansine ar organizacine, bet ir idėjine prasme, todėl viešojoje erdvėje dominuoja proverslininkiški pareiškimai, o taip pat atitinkami vertybiniai instinktai. Jų skiriamasis bruožas – prielaida, kuri daug kam virsta aksioma, kad verslas lygu ekonomikai.
Jeigu vadovaujiesi šia liberalia, individualistine prielaida, tuomet iš tiesų viešasis sektorius (mokyklos, universitetai, teatrai, teisėsauga ir t.t.) su savo mokesčiais galėtų būti traktuojamas kaip našta ekonomikai, t.y., verslui. Tačiau tuomet sektų dar viena išvada – valstybės biudžetas nėra ekonomikos reiškinys. Su tuo vargiai sutiktų sveiką nuovoką išlaikę žmonės.
To atvirai neteigia ir bankų ekspertai, ir jų ideologiniai sąjungininkai iš Lietuvos laisvos rinkos instituto bei liberalai. Tačiau visi jie kalba apie mokesčius kaip didelę ekonominę naštą. Iš jų neišgirsi, kad per biudžetą yra vykdomos investicijos į viešąjį gėrį – į išsilavinimą, į teisingumą, į sveikatingumą ir t.t.
Na, pavyzdžiui, visai neseniai Gitanas Nausėda – labiausiai išaukštinta ekspertinė figūra šalyje – teigė, kad mokesčių našta auga ir kad Algirdo Butkevičiaus vadovaujama nauja valdžia beveik nieko nepadarė, kad „ta našta būtų panaikinta“. Pabrėžiu žodį „panaikinta“. Tokį pasisakymą galima traktuoti kaip nesusipratimą. Nes, pirma, dar jokia šalis nėra panaikinusi mokesčių. Mat jei nėra mokesčių, nėra ir valstybės. Antra vertus, apie mokesčius kaip naštą ekonomikai galima kalbėti tik vienu atveju – kai jų apimtis viršija racionalias ribas. Tačiau Lietuvoje mokesčių dalis BVP yra mažiausia Europos Sąjungoje. Vadinasi, pas mus galima kalbėti ne apie per didelę mokesčių naštą, bet apie nepakankamą viešųjų reikalų, Respublikos finansavimą. Arba kitaip – apie per menką valstybės finansinį pajėgumą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Aišku, nereikėtų pamiršti ir biudžeto lėšų panaudojimo sąžiningumo ir efektyvumo klausimo.
Tik ką viešojo gyvenimo avanscenoje su „nauja“ idėja pasirodė dar vienas užsienio bankus atstovaujantis ekspertas – Nerijus Mačiulis. Jis informacinę erdvę sudrebino pasiūlymu naikinti gyventojų pajamų mokestį (GPM), kuris šiuo metu siekia 15% darbo pajamų. Vietoj jo, biudžeto pajamų praradimui kompensuoti, banko ekspertas siūlo didinti PVM ir turto mokesčius.
Perskaičius šiuos pasiūlymus, kyla keletas klausimų:
kokioje normalioje, taip pat Europos Sąjungos, šalyje buvo atlikta tokia reforma;
ar tai nėra eilinis bandymas dar labiau sumažinti viešųjų finansų apimtį, nustekenti viešąjį sektorių, o po to dalį jo (ligonines, mokyklas) privatizuoti;
ar idėjos autorius suvokia, kad po tokios reformos padidėtų mokesčių sistemos regresiškumas, t.y., kad padidintas PVM dar didesniu svoriu gultų ant neturtingų ir „vidutiniokų“ pečių;
kodėl banko ekspertas nesiūlo progresinės mokesčių sistemos, kuri yra teisingesnė ir efektyvesnė nei dabar egzistuojanti;
kodėl ekspertas „pamiršta“ paminėti visuotinio pajamų deklaravimo būtinumą;
kam, kokiai visuomenės grupei šio pasiūlymo įgyvendinimas būtų naudingiausias?
Iš entuziastingo kai kurių verslo lyderių reagavimo į pasiūlymą galima padaryti liūdną išvadą: verslas iki šiol nesuvokia viešųjų poreikių, bendrojo gėrio reikšmės visuomenei, taip pat ir privačiam verslui. Kitaip sakant, jis mano, kad verslas lygu ekonomikai. Bet toks požiūris neatlaiko kritikos – švietimas, mokslas ir, nepatikėsite, menai taip pat kuria turtą. Ir tai daro išteklių ribotumo sąlygomis. Vadinasi, visos šios sferos turi ekonomizuoti – ieškoti geriausio santykio tarp ribotų išteklių sąnaudų ir siekiamo rezultato. Tiesa, viešajame sektoriuje tai vyksta kitaip nei versle – per biudžetinį finansavimą.
Beje, nustojus rinkti gyventojų pajamų mokestį, nominalus darbo užmokestis padidėtų. Taip ir sako N.Mačiulis. Tačiau dėl viešųjų lėšų stokos, o naikinant kokius nors mokesčius tai yra tikėtina pasekmė, sustiprėtų spaudimas privatizuoti vis didesnę švietimo, sveikatos apsaugos, aukštojo mokslo dalį. Dėl to ten teikiamos paslaugos vis didesniu mastu taptų privačiai mokamos ir realios daugelio dirbančiųjų pajamos dėl to sumažėtų. Nes tai, kas anksčiau buvo apmokama per nacionalinį biudžetą, po reformos būtų apmokama iš privačių individo ar šeimos biudžetų. Taigi, GPM panaikinimas dirbančiųjų pajamas didina, o viešojo sektoriaus privatizavimas jas mažina. Manau, kad bankų ekspertai tai supranta, bet dėl suprantamų priežasčių klaidina visuomenę. Juk turi daryti tai, kas naudinga šeimininkams.
P.S. Kas nors iš tarptautinio žodyno žinovų gali suabejoti tuo, ar tinka šio teksto pavadinime naudoti žodį „benefisas“. Užbėgu už akių galimiems kritikams. Terminas benefisas tinka tiems viešiems pasirodymams, kurie skirti kokių nors subjektų naudai ir garbei. Duotu atveju iš viešo ekspertų pasirodymo naudą ir garbę gauna bankai ir kiti verslo sluoksniai.
Povilas Gylys
