Jonas Siaurukas
Mums, lietuviams, negali nerūpėti, kas dedasi Baltarusijoje, kokiu keliu ji pasuks. Jei ji galutinai pateks į Rusijos įtakos sferą, Lietuvos geopolitinė padėtis dar pablogės. Kai kas gal mano, kad taip jau seniai yra, o kai kas net, kad ir Lietuva jau yra Rusijos tarnybų globoje (prisiminkim už dyką tiektą elektrą, prarastus kapitalus etc.).
Vis tik A. Lukašenka sakė, kad nepriklausomybė brangiau už dujas ir net paėmė šiek tiek paskolų (bandydamas įtikti Vakarams?).
Taigi, Baltarusija kryžkelyje – ar Lietuvos keliu, ar į Rytus eiti?
Mano nuomone, ji galėtų tapti Naujos – Laisvos – Vidurio Europos politikos epicentru, tą labai gerai sąlygoja ir jos geopolitinė padėtis ir istorinė patirtis.
Gaila, kad baltarusiai, kaip ir mes, tokie susiskaldę, taip lengva tada svetimiems „centrams“ valdyti…
Jie net neturi kur viešai ir atvirai pasikalbėti, ir nei Lietuva, nei Latvija, nei Lenkija, Ukraina ar Švedija jiems tokios galimybės nesuteikia. Tik pliurpia apie demokratiją, o iš tikrųjų demokratiniam procesui nepadeda. O juk toms tautoms Baltarusija turėtų labai rūpėti. Gaila pinigų? O gal jas pačias valdo pinigų maišai, o ne „demokratija“? Gal „kai kam“ (Maironis) pelningiau, kad tarp ES ir Rusijos bus kuo mažiau sienų, muitinių?
ES sankcijos? Neseniai girdėjau labai išmanaus žmogaus lekciją apie ES. Pasirodo, joje yra grupė senųjų narių (jų yra ir žvaigždutės žydroje vėliavoje), kurie faktiškai valdo, yra savotiška kolektyvinė metropolija, o mes visi likusieji – kandidatai į kolektyvines „kolonijas“. Nelabai ko galim pamokyti baltarusius; apie ukrainiečius jau nekalbu, nes bijoma, kad Ukraina „kai ką“ Europoje nukonkuruos.
Taškinės sankcijos iš vienos pusės skausmingos režimo asmenybėms, iš kitos dar labiau jas konsoliduoja, stumia Rytų imperijos link. Ar ne geriau būtų juos kuo nors „papirkti“ (kalbu ne apie primityvius kyšius)? Prisiminiau kažkieno eiles „ ubags dvarą nusipirkt galėtų, bet nenori, gaila pinigų…“
Europa bijo Vidurio Europos? Ar Rusijos? Pataikauja jai dėl verslo interesų? Ji neturi jokios karinės rimtos galios, bet ekonominius svertus turi didelius, bet ji pati nesuvokia savo tikrosios tapatybės ir jai dujos brangiau, negu laisvės gynimas. Ji net krikščionių negina, net savo šaknis neigia (taip sakė vienas kunigas, nesakysiu kas, kad vyskupai nesužinotų).
Gaila Baltarusijos, ir ne tik jos…
Vienas žmogus, tikriausiai gudas, siunčia „Karšto komentaro“ skaitytojams baltarusišką eilėraštį (deja, rusų kalba):
Земля родная Беларусь,
Исток балтославянских рек, –
там где столкнулась Стара Русь
с балтийским витязем вовек.
Куда, куда стремишься ты
На белом скакуне мечты,
В дали от устьев вод, морей,
домой – иль в небо, голубей
покоя – мира, красоты.
Как мать и как отец мне ты
Родная, близкая земля
С наречьем милым, как дитя.
Люблю тебя, желаю чтоб
Жила без гнета, без цепей
В свободе творчества, идей.
Ведь твой прямой, высокий лоб
И сердце полное страстей –
Успешного труда залог.
Живи счастлива и вольна,
Язык прекрасный возроди,
Пускай народная волна
Несет тебя всех впереди.
