Viešas pareiškimas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui
Garbūs LR Konstitucinio Teismo teisėjai, Elvyra Baltutyte, Gintarai Goda, Vytautai Greičiau, Danute Jočiene, Giedre Lastauskiene, Vytautai Mizarai, Algi Norkūnai, Daiva Petrylaite, Janina Stripeikiene!
Jūs, susipažinę su mano, Jono Ivoškos, 2023 m. vasario 23 d. individualiu konstituciniu skundu, užuot sprendę ar skunde nurodytos Civilinio proceso kodekso normos atitinka visą eilę konstitucinių nuostatų, puolėte mane gąsdinti. Teigdami, jog mano elgesys „gali būti traktuojamas ir kaip turintis piktnaudžiavimo asmens teise kreiptis į Konstitucinį Teismą požymių“, ir kad „Konstitucinis Teismas turi teisę skirti baudas, kai dalyvaujantys byloje asmenys piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis“, mano prašymą atmetėte.
Kur Jūs įžvelgiate mano piktnaudžiavimą? Aš, vadovaudamasis LR Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies norma, leidžiančia kiekvienam asmeniui kreiptis į Konstitucinį Teismą, pasinaudojau šia konstitucine teise ir nustatytąja tvarka kreipiausi dėl LR Seimo priimto akto atitikties Konstitucijai. Tai, kad Konstitucinis Teismas, priimdamas 2023 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. KT27-A-S25/2023 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą Nr. 1A-12/2023“, išėjo iš savo funkcinės kompetencijos ribų, pradėjęs aptarinėti bendrosios kompetencijos teismų aktus ir ankstesnius mano konstitucinius skundus, tai ne mano kaltė, o Konstitucinio Teismo sugalvota problema.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 2 dalį kiekvienas asmuo turi teisę paduoti Konstituciniam Teismui prašymą, kai yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas. Vadovaujantis šia Konstitucinio Teismo įstatymo norma, skirta įgyvendinti ir mano konstitucinę teisę, Konstitucinio Teismo įstatyminė pareiga pagal gautą individualų konstitucinį skundą patikrinti ar galutinis ir neskundžiamas teismo aktas (bet ne kiti teismuose mano atžvilgiu kada nors priimti aktai) buvo priimtas pagal Konstitucijai prieštaraujantį (neprieštaraujantį) įstatymą. Konstitucinis Teismas, galimai vengdamas jam Konstitucija patikėtos funkcijos, savo minėtu 2023-03-15 sprendimu išėjo už konkretaus mano 2023-02-23 konstitucinio skundo ribų, kad būtų pretekstas „atsisakyti nagrinėti pareiškėjo Jono Ivoškos prašymą Nr. 1A-12/2023“.
Pažymėtina, kad kurdamas atsisakymo nagrinėti konstitucinį skundą argumentus, Konstitucinis Teismas savo sprendime nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes: „…Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“.
Sekdamas Konstitucinio Teismo veiklą, niekada neaptikau, kad Konstitucinis Teismas būtų tyręs tai, ką prašoma ištirti mano pateiktame konstituciniame skunde, t.y. Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose esančių normų atitiktį Konstitucijai.
Vadovaujantis protingumo kriterijais, toks tyrimas yra būtinas, nes bendros kompetencijos teismų veikloje kasacinio teismo atsisakymas priimti kasacinį skundą vien dėl to, kad ginčijamu klausimu nėra suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, savo pasekmėmis veda prie kėsinimosi į konstitucinę santvarką.
Tokia išvada darytina tuo pagrindu, kad pagal LR Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį ir 112 straipsnio 6 dalį Lietuvos teismuose teisingumas vykdytinas tik pagal įstatymą, o ne pagal kokią nors teisės aiškinimo praktiką. Apeliacinės instancijos teismui savo sprendimu (nutartimi) pažeidus Konstituciją, o kasaciniam teismui atsisakius priimti kasacinį skundą, įteisinamas antikonstitucinis apeliacinio teismo aktas (iš neteisės atsiranda teisė).
Maža to, tokia situacija sukuria procedūriškai nesprendžiamą priešpriešą Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies normai, kuri įsakmiai nurodo: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Tai reiškia, jog pagal Konstituciją negaliojantis teismo aktas, tačiau įteisintas kasaciniam teismui neatlikus jam patikėtų teisminių procedūrų, nėra tik loginė beprasmybė, bet gali sukelti ir antivalstybines pasekmes. Palikimas galioti neteisėto teismo akto – vengimas sukurti blogiui užkardą, dėl kurios nebuvimo, pavyzdžiui, tarp teisėjų atsiradus „penktos kolonos“ infiltrantui, gali būti sistemingai kuriamos įvairios hibridinio karo situacijos, galinčios reikštis ne tik piliečių pasitikėjimo savo valstybe griovimu.
Atkreiptinas Konstitucinio Teismo dėmesys ir į tai, kad 1992 m. LR Konstitucijos preambulėje įtvirtintas Tautos siekis „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ kūrybai. Konstitucijos kontekste iki šiol buvo žengtas tik mažutis žingsnelis pilietinės visuomenės kūrimo kryptimi – greta institucijų ir piliečiams suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Tačiau Konstitucinio Teismo 2023-03-15 sprendimu už bandymą piliečiui pasinaudoti konstitucine teise, lyg gūdžiais Viduramžių inkvizicijos laikais, grasinama žmogui bauda. Žinoma, man, kaip gyvenančiam tik iš Konstitucijos 52 straipsniu laiduotos senatvės pensijos (ne kiekvienas juk gauna dar ir valstybinę pensiją), baudos skyrimas kelia baimę.
Tačiau daug baisiau, jog Tėvynėje, kur liks gyventi mūsų vaikai ir vaikaičiai, net Konstitucinis Teismas vengia pastangų, kad tiesa, teisė ir teisingumas išliktų vertybėmis. Todėl baimė sulaukti baudos nublanksta prieš galimą Tautos civilizuoto bendrabūvio netektį.
Mes, pilietinės visuomenės šalininkai, buvome įsitikinę, kad Konstitucinis Teismas pagal savo tikslinę paskirtį ir funkcinę kompetenciją yra suinteresuotas, kad kuo mažiau šalyje liktų teisės aktų priešingų Konstitucijai, nes toks poreikis kyla iš Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies normos. Jeigu valstybingumo praktikoje būtų nuosekliai laikomasi šios normos, tai visų valstybės sisteminių sektorių („valdžios šakų“) aktai patektų į konstitucingumo kontrolę.
Dabar Seimo, Prezidento ir Vyriausybės aktams numatytos atitikties Konstitucijai procedūros, o tuo tarpu teismo galutinių instancijų aktai lieka be jokios kontrolės. Ar logiška ir valstybiškai normalu, kad Konstitucija skelbia, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai, o tuo metu daugybė Konstitucijai priešingų teismo aktų ne tik paliekami galioti, bet ir įgyvendimami valstybinės prievartos jėga? Ar nederėtų Konstituciniam Teismui pasiūlyti Konstitucijos pataisas šiai problemai spręsti?
Apibendrinant šio viešo pareiškimo įžvalgas ir prielaidas, norėtųsi paprašyti, kad Konstitucinio Teismo teisėjai, įgyvendindami teisinių aktų konstitucingumo kontrolę, nevengtų gera morale grindžiamų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, įtvirtintų Civilinio kodekso (1.5 str.) bei Civilinio proceso kodekso (3 str.) normose ir, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsniu, savo iniciatyva peržiūrėtų Konstitucinio Teismo 2023-03-15 sprendimą Nr. KT27-A-S25/2023 ir nauju savo sprendimu pradėtų bylą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas Jonas Ivoška
