Anatolijus Lapinskas
„Lipti ant grėblio yra dalies mūsų aistra, bet tai pagydoma“, – teigia žinomas laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis, kalbėdamas, tiesa, visai kita tema, nei šiame straipsnyje, tačiau mintys apie grėblį ir aistrą tinka ir šiuo atveju.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, su teisingumo ministre Milda Vainiūte aptaręs siūlomus projektus dėl asmenvardžių rašybos pasakė, kad įstatymą Seimas turėtų priimti artėjančioje rudens sesijoje ir kad „siūlomas įstatymas atvers kelią originalias pavardes pagrindiniame paso puslapyje rašyti ir vietos lenkams“. Pasakyta tariamąja nuosaka ir būsimuoju laiku, bet šiaip ar taip, tai yra PAŽADAS, beje prieštaraujantis dviem Lietuvos teisės aktams.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadai (2017 05 23), kur suabejojama, kad jeigu įstatyme minimas „dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę, neaišku, kokiems asmenims LR asmens dokumentuose būtų suteikiama teisė vardus ir pavardes rašyti ne lietuvių kalbos rašmenimis ir kiek tokių asmenų būtų, todėl nėra galimybių įvertinti, kokį poveikį tokios teisės realizavimas galėtų daryti lietuvių kalbai ir jos vardynui“. Taigi, minėtas kelias nėra atvertas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 419 (2017 06 17), kur aiškinama, kad įstatymas, pagal kurį LR piliečio teisė vardą ir pavardę rašyti nelietuviškais rašmenimis siejama su asmens ar jo protėvių turėta užsienio valstybės pilietybe, gali sudaryti prielaidas Lietuvos Respublikos piliečius nevienodai traktuoti pagal jų kilmę ir pažeisti konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą. Tokiu būdu toks įstatymas irgi jokių kelių neatvers.
Lietuvos valdžios pažadų dalijimas lenkams esą įstatymas jiems „atvers kelią“ yra tasai grėblys, ant kurio užlipus susilauksime nepageidautinų pasekmių. Pirmiausia, aišku, iš Lenkijos pusės, kuri gaus eilinę progą šaukti „jūs visą laiką tik žadate gerinti Lietuvos lenkų padėtį!“, nors įrodyti, kuo ji bloga niekaip neišeina. Žinoma, pastovias pretenzijas, skundus, grasinimus dėl neva lenkų diskriminacijos Lenkija Lietuvai nuolat reiškia ir be V.Pranckiečio pažadų, bet jie įpila dar daugiau žibalo į Lenkijos įžūlių užsipuolimų ugnį. Ar reikia ją kurstyti?
Europos Sąjungoje nėra kito pavyzdžio, kad dėl valstybės tautinių mažumų politikos, neva dėl mažumų diskriminacijos kiltų tokia kitos valstybės permanentinė neapykanta kaip kad Lenkijos valdžios Lietuvai. Tai, ačiū Dievui, dar ne karštasis, bet jau beveik 30 metų šaltasis karas. Šalia ES tikras karštasis karas vyksta Donbase, oficialia konflikto priežastimi Rusijai įvardijant irgi neva buvusią diskriminaciją – rusų Kryme ir Donbase. Aišku, tikroji karo priežastis čia yra Rusijos imperialistinės užmačios. Tikėkime, kad Lenkija tokių neturi. Tuomet kokias turi?
Grįžkime pas V.Pranckietį ir M.Vainiūtę. Seimo pirmininkas paaiškino neišmanėlei tautai: „ministerija pritarė variantui, kur susituokusiems, užsieniečiams ir vaikams, su tomis raidėmis pagrindiniame puslapyje. Antrasis variantas, kad su visais diakritiniais ženklais tik antrame puslapyje, pirmame paliekant transkripciją, šitam variantui ministerija nepritarė. Man buvo gera išgirsti, kad ministerija pritaria variantui, kurį mes ir teikiame, pagal lietuvių kalbos komisijos išvadą“.
Čia reikėtų žmoniškai paaiškinti, nes iš tokio, BNS surašyto jovalo sunku ką nors suprasti. Dėl pirmojo įstatymo ministerija pritarė, kad 1. Užsieniečiams, įgijusiems LR pilietybę, vardai ir pavardės LR dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės asmens dokumentą. 2. Su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio LR piliečio, taip pat jų vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.
Dėl antrojo ministerija nepritarė asmens vardo ir pavardės rašymui nelietuviškais rašmenimis paso kitų įrašų skyriuje, nes tai neprilygsta asmens tapatybės įrašui pagrindiniame paso puslapyje.
V.Pranckietis džiaugėsi toliau: „Man buvo gera išgirsti, kad ministerija pritaria variantui pagal lietuvių kalbos komisijos išvadą“. Tik užmiršo paminėti, kad iš pradžių ministerija atmetė abu projektus, bet politiškai paspaudus ministeriją, vienam iš jų buvo pritarta. Tačiau apie jokį „kelio atvėrimą“ lenkams įstatyme juk nekalbama, čia tik Seimo pirmininko improvizacija. O ministerija dar atviravo: „nepritarimas abiems projektams formaliąja teisine prasme gal ir teisingas, bet politine prasme neteisingas. Tai ne teisininkų sprendimas, bet Vyriausybės“.
Deja, toliau klausinėjamas Seimo pirmininkas klimpo dar toliau. Dėl tų pačių lenkų jis aiškino, kad „tai yra normalus žingsnis link vietos lenkų ir jie taip pat gali įrodinėti savo raidžių buvimą pasuose ir originalios pavardės rašymą“. „Atsiradus įstatymui, poįstatyminiai aktai nustatys, kurie dokumentai bus priimtini ar nepriimtini. Tarkime, vietos lenkas, kurio tėvai prieš tai buvo ne Lietuvos piliečiai, nes prieš karą buvo Lenkijos dalis. Jei jie susituokė tada, jei jų palikuonys yra šitie žmonės – kokia problema (dėl rašybos), tik reikia pateikti dokumentus“.
Deja, problema yra ir nemaža. Pirmiausia neaišku, kas yra toji originali pavardė? Kaip pagrindą rinktis „lenkų laikų” dokumentą tam originalumui įrodyti yra visiškas naivumas. Prieš karą jokių lietuviškų pavardžių įrašų Vilniaus krašte niekur nebuvo, nei bažnyčiose, nei civiliniuose dokumentuose. Pvz., radus kuriame nors archyve pavardę Edward Filipowicz, nereikėtų galvoti, kad tai „tikras“ lenkas. Taip lenkų okupacijos laikotarpiu vadintas Vilniuje gyvenęs žinomas muzikas Eduardas Pilypaitis. Tokių atvejų buvo tūkstančiai.
Čia galima būtų remtis tam tikros analogijos turinčia Lenkijos praktika, kur, pvz., vietovardžiai mažumų kalbomis jos teritorijoje negali būti sugrąžinti, jeigu jie buvo suteikti 1933-1945 metais Trečiojo Reicho ar Sovietų Sąjungos, t.y. okupacinių valdžių. Tokia nuostata užfiksuota Lenkijos tautinių mažumų įstatyme.
Matyt, tokios nuostatos reikėtų laikytis ir Lietuvoje – nepripažinti pavardžių dokumentų, išduotų okupuotose ir praradusiose Lietuvos jurisdikciją teritorijose, turiu minty 1938-1945 Klaipėdos kraštą ir 1920-1939 Vilniaus kraštą, kuriuose lietuviškos pavardės, nieko neatsiklausiant, buvo ištisai vokietinamos ir lenkinamos.
Pasityčiojimo iš pavardžių būta ir kitur. Štai lenkai suskaičiavo, kad vien Gdanske Vokietijos valdymo laikais nuo 1874 iki 1944 metų buvo valdžios pakeista 24 810 lenkų pavardžių. Jos buvo keičiamos į vokiškus variantus. Vilniaus krašte lenkai neatsiliko, kiek lietuvių pavardžių čia buvo sulenkinta, gaila, niekas neskaičiavo. Neatsilieka ir dabar, Punsko-Seinų krašte tikra lietuviška pavardė tapo retenybe.
Vis dėlto klausimas kitoks: kodėl Lietuva ėmėsi tų pavardžių? Nemažai žinomų Lietuvos lenkų aiškina, kad pavardės nėra svarbiausias dalykas, jiems pritaria ir blaiviau mąstantys Lenkijos inteligentai. Mintis, kad tuomet pagerės mūsų šalių santykiai vėlgi naivi. Lenkijos „vanagų“ pretenzijų, jų beveik 50 pozicijų, vis tiek nesumažės. Pvz., anksčiau pirmaeilis reikalavimas buvo lenkiškas universitetas, tai dabar, kad kiekviename kaime būtų lenkiška gimnazija…
Nei dėl Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos lenkų, kurių pavardės pasuose turi ir lotynišką variantą, bet ne lenkiška maniera, Lenkija nekelia jokių pretenzijų, o Latviją vadina netgi pavyzdine lenkų atžvilgiu šalimi. Lietuva nekelia pretenzijų dėl sulenkintų Lenkijos lietuvių pavardžių, manydama, kad tai individualus ir gyvenimo praktikos padiktuotas reikalas.
Kalbėjausi su baltarusių lenkais dėl jų pavardžių, jie jas rašo pagal oficialią, taigi anglišką transkripciją. Rašyti lenkiškai? Negalima, taip pažeisime įstatymą…
Ką reikėtų daryti Lietuvai? Man rodos, užtektų įrašyti į 1991 metų nutarimą nuostatą dėl į užsienį nutekančių Lietuvos nuotakų (o gal nereikėtų ir jos) ir nesikankinti su naujais įstatymais. Tuo labiau nesiimti politinio spaudimo dėl pavardžių rašybos. Kalbos komisija yra aukščiau už bet kokią politinę valdžią: “Caesar non supra grammaticos” – Cezaris (cezaris, ciesorius, imperatorius) nėra aukščiau už gramatikus (kalbininkus)!
O Lenkijai? Su pretenzijomis dėl Lietuvos piliečių pavardžių rašybos kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją – Gedimino pr. 60, LT-01110 Vilnius.
