Anatolijus Lapinskas
Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, Vilniaus universiteto profesorius Boguslavas Gruževskis pateikė nemažai argumentuotų pensijas liečiančių minčių, jas atpasakojo „Delfi“ straipsnyje „Pensijos kaupimą paaiškino paprastai: kokius žingsnius reikia padaryti prieš priimant sprendimą“.
Tai vertingi pamąstymai, kaip tik tokių dabar ir reikia, t.y. teikti ir „už“, o kartais ir „prieš“, diskutuojant apie pensijas ir, svarbiausia, apie jų ateitį. Įsijungdamas į diskusiją, paminėsiu ir kai kurias profesoriaus mintis, su kuriomis nesutikčiau.
Pirmiausia, puikus profesoriaus pasažas – jaunų žmonių mintis, kad „aš pensijos nesulauksiu, ir nenoriu apie tai galvoti“ jis pavadino „stručio logika“. Anot B.Gruževskio, gyvename vis ilgiau ir net „vis ilgiau sveikesni“, todėl jau nuo trisdešimties reikia rimtai galvoti apie pensinę ateitį. Taip pat išmesti mąstymą, kad pensininkai yra išlaikytiniai.
Mokslininkas pateikia konkrečių receptų dėl būsimų finansų sulaukus pensijos. Štai jie: „Jeigu nedalyvavote kaupime, imkitės pagal galimybes dalyvauti ir dalyvaukite net jeigu gaunate mažas pajamas, todėl, kad tai jau nepadarys neigiamos įtakos Jūsų „Sodros“ pensijai. Jeigu Jūs dalyvavote kaupime, tada Jums sunkiau priimti sprendimą, ką daryti. Priimant sprendimą, pirmiausia, turite apsilankyti savo kaupimo fonde, sužinoti, kiek yra sukaupta lėšų.
Antra, nueiti į „Sodrą“, išsiaiškinti, kaip pasikeis Jūsų pensija, ir projektuoti savo ateities gyvenimo trukmę (vidutiniškai 20 metų). Ir pasižiūrėti, ar Jūs laimėsite gaudami didesnę pensiją iš „Sodros“, turint mintyje, kad bus indeksuojama ir turėsite visas valstybės garantijas, ar nelaimėsite – geriau paimti pinigus arba likti privačioje antroje pakopoje“.
Tai priimtini siūlymai, kurie gerokai skiriasi nuo Socialinės apsaugos ministerijos klerkų bravūros, kai jie vardija tik dalyvavimo kaupime pliusus, tarsi nebūtų minusų, o svarbiausia – pagaliau atsirado galimybė išeiti iš kaupimo. Nekalbu jau apie įnirtingą pačių pensijų fondų agitaciją, beveik panašią į 2003-2004 akciją, kai žmonės buvo tiesiog gaudomi gatvėse ir prievartaujami dalyvauti kaupime, kaip dabar paaiškėjo, niekam tikusiame.
Atsakydamas į profesoriaus siūlymą dalyvauti kaupime, net ir gaunant mažas pajamas, pastebėsiu, kad ne tik Sodros pervedimai, bet būtent mažos tokių kaupėjų pajamos ir tuo pačiu menkos įmokos į fondus nulėmė mizeriškus kaupimo uždarbius arba jų iš viso dingimą. Dalyvauti vien dėl dalyvavimo nieko gero neatnešė. Sensacingas Seimo nario pranešimas apie keliolika metų jo kauptų pinigų fonduose praradimą tai tik patvirtina.
Dėl kito siūlymo pasiskaičiuoti, ar verta sugrįžti į Sodrą – su fonduose esančiais pinigais ir susigrąžinti visą pensiją, ar be jų, palikus juos plūduriuoti laisvos rinkos jūroje, bet be jokių garantijų – tokių skaičiavimų jau buvo ne vienas, tarp jų ir mano paties. Deja, net ir įrodžius, kad Sodra esamoje situacijoje vis dėlto labiau apsimoka, tai nedarė įspūdžio valdžią turintiems, o apie tokią laisvamanybę – išeiti iš fondų – jie anksčiau bijodavo net prasižioti..
Sektini profesoriaus siūlymai žmogui, tam tikrai pritariu, sukaupusiam nedidelę pinigų sumą – pvz. iki 5000 eurų, kai į pensiją reikia išeiti po trejų-ketverių metų, kad vertėtų juos sugrąžinti Sodrai ir atstatyti savo draudimines pajamas (pensijų fondų ir juos remiančios ministerijos pykčiui…).
Vis dėlto nesutikčiau su rekomendacija „Jei turite rimtų poreikių – būsto remontą arba rimtą sveikatos būklę, kai labai reikia pinigų – paimkite pinigus, investuokite į savo ateitį – į sveikatą, remontą, vaikų ugdymą“.
Nuo savęs pastebėsiu, kad taip paprastai pasiimti pinigus iš fondų vis tiek negalima, variantai tik: grįžti į „Sodrą“ su visa sukauptų lėšų suma arba sugrįžti į Sodrą, bet palikti pinigus pensijų fonde ir stabdyti kaupimą, o atsiimti juos tektų tik sulaukus pensijos amžiaus.
B.Gruževskis kategoriškas dėl jaunų žmonių iki 40 metų įtraukimo į kaupimą: „Būtinai dalyvaukite kaupime, nes kitaip jūs tuos pinigus išleisite“. Tačiau, „jei žmogui 35 m., nedidelė alga, jis jau 10 m. kaupė, sukaupė nedidelę sumą, bet prarado Sodros dalį, tada jam vertėtų pilnai grįžti į „Sodrą“ su visa sukaupta suma, kad atsistatytų visas stažas, o tada iš naujo dalyvauti kaupime“. Prisipažinsiu, kad tai ir mano paties aktyviai propaguojama mintis.
Nuoširdūs B.Gruževskio žodžiai: „Gerai, galite nedalyvauti antros pakopos sistemoje, bet tada rūpinkitės, jei jums trisdešimt keli, būtinai galvokite apie pajamas senatvėje. Gal pradėkite kaupti papildomam būstui, sodybai, šiltnamiui, nežinau, galvokite, Jūs visi skirtingi“. Žodžiu, vietoje pigios agitacijos – empatija žmogaus senatvei.
O toliau jau kaip daktaras: „Investuokite į sveikatą. Investavimas į sveikatą yra iš trijų krypčių: pirma – žalingų įpročių atsisakymas, kad Jums būtų ir gyvenimas visavertis, ir netrukdytų Jūsų perspektyvų; antra – mityba ir kasdienis gyvenimas ir trečia – pagal galimybes judėjimas – arba darbas, arba sportas, buvimas gryname ore“. Puikios mintys, skirtos kiekvienam iš mūsų!
B.Gruževskis pateikia duomenis dėl darbingo ir pensinio amžiaus žmonių ir teigia, kad „pastoviai nuo 2000 m., bet ir anksčiau, augo vyresnio amžiaus gyventojų dalis, ir mažėjo darbingo amžiaus gyventojų dalis“: 2000 m. darbingo amžiaus buvo 2,32 mln., pensinio amžiaus 482 tūkst. ir teigia, kad ši proporcija keisis į blogąją pusę, augs vyresnio amžiaus gyventojų ir mažės darbingo amžiaus žmonių skaičius.
Suabejosiu šia prognoze, nes Sodros duomenimis tais pat 2000 m. apdraustųjų skaičius sudarė 1,23 mln., senatvės pensininkų – 944 tūkst., kai 2017 m. apdraustųjų – 1,33 mln., pensininkų – 595 tūkst., taigi dirbančių daugėja, pensininkų mažėja, žodžiu, padėtis neblogėja.
Anot profesoriaus, net jei apdraustųjų skaičius pradėtų mažėti, tuomet atlyginimai turėtų didėti, atsirasti investicijos į aukštas technologijas, o jos skatins gerai apmokamų darbo vietų atsiradimą. „Drąsiai galima teigti, kad Sodra savo stabilumo nepraras“. Kad daugiau būtų tokių optimistų!
B.Gruževskis įžiūri dar vieną Sodrai palankią tendenciją – didėja vyresnio amžiaus darbuotojų poreikis. Tačiau tam reikia atsižvelgti į vyresnio amžiaus žmonių galimybes, sudaryti jiems lengvatines darbo sąlygas, sukurti ekonominį patrauklumą, netgi įveikti tam tikrą visuomenės pasipriešinimą. Pastarasis aspektas būdingas ir kitoms Rytų-centrinės Europos šalims.
Konkretus pavyzdys: „anksčiau sandėliuose buvo daug rankų darbo, dabar žmonės dirba su įvairiausiais manipuliatoriais ir reikia daugiau išmanymo negu fizinės jėgos. Merginos jau dirba tuose sandėliuose, kur anksčiau niekada jų nebūdavo matyti. Dabar gebėjimas aptarnauti techniką yra didesnis privalumas negu fizinė jėga“.
Dar vienas B.Gruževskio šiltas žodis pensininkų naudai: „Pensininkai, dabartiniai ir ateities, yra vartotojai. Minimum 30 proc. visos prekybos yra tie vyresnio amžiaus žmonės. Pensininkai nėra išlaikomi darbingo amžiaus žmonių. Priešingai, dalis darbingo amžiaus žmonių yra išlaikomi tų pensinio amžiaus žmonių, kurių gyvenimo lygis nėra aukštas“…
Gyvenimo trukmė ilgėja. Mokslininko teigimu, 2000 m. lietuvės gyveno 77, lietuviai tik 66 metus. Toks skirtumas vienas aukščiausių pasaulyje. Tačiau 2017 metais padėtis pasikeitė, skaičiai reikšmingai paaugo. Moterys vidutiniškai sulaukia 80,38 metų, vyrai 70,7 metų (B.Gruževskio straipsnyje apmaudi korektūros klaida – 77 metai), tokiu būdu skirtumas sumažėjo iki 9,7 metų.
Ir mokslininko išvada: „Aišku, reikia rūpintis savimi, reikia investuoti į save, taip pat ir į savo senatvę, savo finansinį stabilumą. Į senatvę reikia investuoti vis labiau, jeigu norite, kad ji būtų sveika, ilga ir aprūpinta“.
Reikia pasidžiaugti optimistine ir Sodrai palankia B.Gruževskio straipsnio gaida. Tokių straipsnių turėtų būti kuo daugiau, nes šiemet prasidėjusi socialinės apsaugos reforma tam pagrindą tikrai suteikia.
