Hum. m. dr. Krescencijus Stoškus
Pone Ministre Pirmininke, esu priverstas kreiptis į Jus atviru laišku, nes neturiu kitos galimybės perduoti tų pilietinių rūpesčių, kurie slegia ne tik mane, bet ir tas organizacijas, su kuriomis esu susisaistęs tarpusavio įsipareigojimais. Nepaisant visų Jūsų kanceliarijos darbuotojų užtikrinimų, nesu gavęs atsakymo nė į vieną iš toje kanceliarijoje užregistruotų į laiškų. Beje, į vieną iš jų buvusi kanclerė atsiuntė žinią, kad laiškas yra perduotas bene šešioms ministerijoms, tačiau jos irgi seka Jūsų pavyzdžiu: nė viena iš jų nematė reikalo į jį atsakyti.
Gana nemalonu tą sakyti, bet mums atrodo, kad tokia laikysena neatitinka nei valstybės tarnautojų darbo taisyklių, nei šiuo metu vadovaujančios partijos programinių nuostatų, kurios žadėjo: „Įtrauksime nevyriausybines organizacijas į sprendimų priėmimo procesą, paskiriant kiekvienoje ministerijoje ryšiams su NVO ir bendruomenėmis atsakingą žmogų, kviečiant nevyriausybininkus dalyvauti posėdžiuose, darbo grupėse, išsakyti nuomonę, teikti pasiūlymus dėl visų svarbiausių teisės aktų, pozicijų, kitų dokumentų rengimo.“
Kadangi realybė yra visai kita, esame priversti kreiptis į Jus viešai. Rašau tiesiogiai įgaliotas ir įpareigotas dviejų pilietinių organizacijų – Kaune jau nuo 2002 metų įregistruotos „Consilia academica“ ir Vilniuje 2016 m. įsikūrusio sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šiandien ne tik jos, bet ir daugelis kitų visuomeninių organizacijų jau vienu balsu kalba: mūsų valstybė mažiausia 10 metų pavėlavo oficialiai pripažinti Lietuvos demografinę krizę ir jos įveikimą paskelbti realiu prioritetu ir suteikti valstybei aiškią politinę kryptį. Apie šį vėlavimą jau prabilo ir žymiausi Lietuvos demografai, savo išgyvenimu suinteresuoti verslininkai bei įžvalgiausi politikai. Tik ne mūsų Vyriausybė. Be galo sunku iš šalies stebėti, kaip aukščiausios valdžios institucijos veliasi į vaikiškus kivirčus, niekingas smulkmenas, žaidžia su publika teatralizuotas akcijas, skelbia visiškai nelogiškus ir atvirai Konstitucijai prieštaraujančius įstatymų projektus, o Valstybės ir ją sukūrusios Tautos likimui nebelieka nei vietos, nei laiko. O gal ir noro…
Kai prieš 16 metų, reaguodamas į masinę emigraciją, Kaune atsirado nacionalinis judėjimas „Consilia academica“, nedaug kas tenutuokė, kokie pavojai gresia Valstybei ir ją sukūrusiai Tautai. Net iškiliausi demografai manė, kad čia vyksta laikinos permainos. Bent jau jos tilpo į žinomą istorinių svyravimų amplitudę. Net jie jau buvo primiršę dar 1973 m. kažkokiu būdu A. Stanaičio ir P. Adlio išleistą studiją „Lietuvos TSR gyventojai“, kuri jau tada perspėjo, kad „Lietuva gyventojų skaičiaus padidėjimu žymiai atsilieka ne tik nuo bendro pasaulinio lygio, bet ir nuo daugelio Vakarų Europos šalių.“ Visame pasaulyje vyko demografinis sprogimas: trečiasis milijardas gyventojų priaugo per 30 (1960) metų, ketvirtasis (1978) – per 18, o penktasis – per 9 (1987) metus. Tuo tarpu Lietuvoje per 70 m. tas skaičius padidėjo tik 13-14 procentų. Rodos, visiems aišku, kad reali valstybės galia didžiausia dalimi priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Bet mūsų ambicijoms patenkinti visai užteko, kad kadaise Lietuva buvo nuo jūros iki jūros.
Pone Premjere, dovanokite, bet privalau būti atviras. Jūsų tarnybos įnirtingai saugo nuo susitikimų su Jumis. Aš juos suprantu. Jūs tikrai esate Lietuvoje labiausiai užimtas ir įvairių interesantų labiausiai spaudžiamas žmogus. Bet mūsų akimis žiūrint, tas spaudimas didžia dalimi yra atsiradęs ne tik dėl demokratija piktnaudžiaujančių žmonių įkyrumo. Jis priklauso ir nuo Jūsų pasirinktos bekryptės politikos. Apie tą juk kalba ne tik opozicija, bet ir didžioji žiniasklaidos dalis. Ir kaip tik dėl jos žmonės nežino, ko būtų galima iš Jūsų tikėtis. Jūs esate gana racionalus ir greitos orientacijos žmogus. Bet prisimindami Jūsų sėkmingą vadovavimą Vidaus reikalų ministerijai, šiandien žmonės Jus sunkiai beatpažįsta. Jūsų laikysena darosi vis labiau iracionali, konformistiška, neapibrėžta ir viendienė. Bent jau visiškai neadekvati esamai situacijai. Kodėl? Mums atrodo, kad tokią laikyseną jau buvo galima numatyti 2017 m. balandžio 20 d., kai Seimo posėdyje Jūs viešai atsisakėte nacionalinio susitarimo idėjos.
Pone Ministre Pirmininke, nežinau, ar prisimenate, bet jau tada likimas mums lėmė susidurti Seime. Bene 4 nepriklausomi ekspertai (jų tarpe du profesionalūs demografai) mėgino įrodyti, kokie pavojai ateina su demografine krize. Ją aiškiai matė visa pilietiškoji visuomenės dalis, net privačiais reikalais užimti verslininkai, ypač tie, kurie nuosekliau buvo apmąstę savo verslo perspektyvas. O Jūs (atleiskite!) iki šiol tik išsisukinėjate. Juk jau tada Seimas buvo raginamas palaikyti 2015 m. birželio 30 d. sėkmingai pradėtą šešių „Nacionalinių parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos“. Jame pirmą kartą buvo oficialiai pripažinta, „kad dabartiniai migracijos mastai lietuvių tautai gali turėti negrįžtamų pražūtingų pasekmių, dėl emigracijos lietuviams prarandant tapatybę, nykstant žmonių santykiui su Tėvyne.“ Kartu teigiama, „jog emigracija yra nacionalinė lietuvių tautos problema, todėl būtina Lietuvoje kurti sąlygas, skatinančias emigrantus sugrįžti, dirbti ir gyventi savo šalyje.“ Susitarimas užbaigiamas įsipareigojimu „formuoti ilgalaikę tautos atkūrimo politiką“. Ar buvo galima įžvalgiau suformuluoti problemos aktualumą ir konkretų uždavinį? Bet naujoji valdžia kažkodėl to susitarimo nenorėjo nei pratęsti, nei išplėsti. Kodėl?
Pone Premjere, stebint Jūsų veiklą iš šalies, susidaro įspūdis, kad nei tada Jūs nežiūrėjote, nei dabar rimtai nežiūrite į šią „tautos atkūrimo problemą“. Šiandien jau daug kas supranta, kad Europos Sąjunga lengvai įsivėlė į procesus, iš pirmo žvilgsnio gana humaniškus, bet beveik nesusietus su atsakomybe už jų padarinius. Argi tokiomis sąlygomis mūsų suvereni valstybė gali elgtis kaip paprasta imperijos provincija, mūsų likimą aklai pavedanti centrui, kuris pirmiausia suinteresuotas savo interesus. Jeigu Europos sąjunga yra demokratiška, tai ir atskiros valstybės čia turi būti laisvos, kad pačios imtųsi atsakomybės už savo išlikimą. Todėl mes negalėjome ir šiandien negalime sutikti, kad 2015 m. birželio 30 d. parlamentinių partijų susitarimo ignoravimas ar atidėjimas ateičiai yra atsakingos politikos požymis.
Tada Jūs sakėte tiesiai: joks nacionalinis susitarimas nėra reikalingas, nes šalies demografinę krizę Jūs galite įveikti sutelktomis ministerijų pajėgomis. Kažin ar kas suprato, ką reiškia tokie Jūsų „argumentai“. Buvo neaišku, kokia bus valstybinės politikos kryptis. Ir kas ją nustatys? Be to, vyriausybė renkama ketveriems metams, o demografinei krizei įveikti nepakaks ir dešimtmečio. Buvo aiškiai matyti, kad Jūs paprasčiausiai nenorite šia tema rimtai kalbėti. Nelengva pasakyti, kas slypėjo už šio nenoro. Padėties nesupratimas? Atsakomybės vengimas? Abejingumas Valstybės likimui? Rizikos baimė? Keturių metų kadencijos pragmatizmas? Konformizmas? O gal ir visos šios priežastys kartu. Vėliau Jūsų motyvas kiek pasikeitė: ėmėte kartoti, kad nacionaliniai susitarimai apskritai nereikalingi, nes jų niekas nesilaiko. Bet tai buvo netiesa. Pone Pirmininke, Jūs pats gerai žinote, kad egzistuoja susitarimas dėl šalies nacionalinio saugumo. Priimtas jis buvo gana greitai. Ir visos partijos jo laikosi. Pagaliau juo rūpinasi ir specialiai Seime įkurtas Saugumo komitetas.
Net jeigu to susitarimo ir nebūtų, toks „argumentas“ vis tiek būtų niekinis. Juk visi įstatymai laužomi, tačiau Seimas vis tiek dirba ir įstatymus leidžia. Bet keisčiausia, kad pastarąjį mėnesį bėdos prispirtas, Jūs pats ėmėte kalbėti ir apie nacionalinius susitarimus, kurių anksčiau taip vengėte. Tik nenorite jų taikyti visos tautos ir valstybės išsaugojimui. Tiesą sakant, ir kam Jums juos taikyti, jei to nereikalavo net 2017 m. papildyta Nacionalinio saugumo strategija. Rodos, čia visai teisingai parašyta: 1) kad joje „nustatomi gyvybiniai ir pirmaeiliai nacionalinio saugumo interesai“ ir 2) kad išorės ir vidaus saugumo veiksniai „yra tarpusavyje susiję“, todėl abiem sritims taikomos priemonės „taip pat turi būti suderintos“. Bet kam tas rašymas, jei šio principinio reikalavimo nesilaikė net pati strategija. Jos pradžioje surašyta 10 išorinio saugumo prioritetų, o tik po jų – 8 vidinio saugumo prioritetai. Jokio derinimo ženklų čia nematyti. O demografinės būklės gerinimas nukištas net į priešpaskutinę, t. y. septynioliktąją, vietą. Buvo panašu į patyčios iš tų, kurie patikėjo partijos rinkiminiais pažadais.
Pone Pirmininke, su šia strategija Jūs išsilaisvinote nuo atsakomybės už savo Tautos ir Valstybės likimą. Ir tai buvo ne pirmas apsidraudimas. Dar 2016 m. spalio mėn. 12 d. buvo paskelbtas gana paradoksalus penkių Vyriausybės prioritetų sąrašas: „I prioritetas: darni, atsakinga ir sveika visuomenė; II prioritetas: švietimo, kultūros ir mokslo paslaugų kokybės bei efektyvumo didinimas; III prioritetas: viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimas; IV prioritetas: darni ir konkurencinga ekonomikos plėtra; V prioritetas: saugi valstybė“.
Iš ko kilo tas paradoksas? Pirma, šis sąrašas parodė, kad Nacionalinio saugumo strategijai galioja vieni prioritetai, o Vyriausybės veiklai – visai kiti. Antra, Saugumo strategija saugumą laiko pirmaeiliu valstybės politikos tikslu, o Vyriausybės sąraše „saugi valstybė“ paskelbta penktuoju prioritetu. Trečia, abu šie dokumentai prieštarauja Valstiečių ir žaliųjų partijos pažadams kultūrą paversti valstybės politikos prioritetu. Ketvirta, kadangi vieno dokumento prioritetai nėra derinami su kito dokumento prioritetais, vadinasi, Vyriausybė juos skelbia ne vykdymui, o tik savo fasadui papuošti.
Pone Premjere, Jūs gerai suprantate, kad be prioritetų racionali politika neįmanoma. Bet Jums visai užtenka trumpalaikių (savaitinių, mėnesinių) prioritetų. Su ilgalaikiais prioritetais susijusiai atsakomybei Jūs nepasiruošęs. Jums nieko nesako ryškiausi Tautos ir Valstybės irimo ženklai, užkalti namų langai, išnykę kaimai, uždarytos mokyklos, kurių nė skaičiaus niekas nežino. Bet Jūs turite kuo pasiteisint. Juk ne Jūs sukūrėte tokias destruktyvias, vien stipriojo teise pagrįstas gyvenimo ir bendravimo sąlygas, kurios pagimdė ne tik masinę emigraciją, bet ir masinį susipriešinimą, agresyvumą, depresyvumą, nusivylimą savo valstybe ir tauta, alkoholinę degradaciją, didžiausią mirtingumą, aukščiausią savižudybių laipsnį Europos Sąjungoje.
O Jūsų vadovaujama Sveikatos apsaugos ministerija vis tik pradėjo solidžią kovą su alkoholizmu. Bet per daug džiaugtis tuo nereikėtų. Alkoholizmo priežasčių įveikimas – ne jos pajėgoms. Vyriausybė privalėjo daug rimčiau apgalvoti, išdiskutuoti, susitarti dėl pačių svarbiausių ilgalaikių prioritetų, juos surašyti ir nuosekliai įgyvendinti vieną po kito, kad visi matytų, kokioje vietoje esame atsidūrę. Juk ji galėjo remtis vienu iš svarbiausių programinių Valstiečių ir žaliųjų partijos įsipareigojimų: „Pasieksime, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne siauro nebūtinai objektyvių asmenų rato nuomone, o nešališkai sudarytų mokslo ir tiriamųjų grupių rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais.“ Kur šiandien tie debatai su nešališkomis rekomendacijomis?
Žinoma, permainos vyksta. Visi jau supranta, ką reiškia, kai jų vaikai ir vaikaičiai jau nesusikalba su savo seneliais. Kai emigrantai visai neskuba grįžti į savo gimtąjį kraštą. Kai Lietuvoje ima trūkti darbo jėgos ir specialistai imami vilioti iš svetimų kraštų. Per paskutiniuosius 5 – 6-erius metus žymiai pasikeitė mūsų šalies žmonių mąstysena. Didėja jų nerimas, o su juo ir pilietinis aktyvumas. Vyresnės kartos žmonės ima sutartinai sukti galvas, kas uždirbs jiems pensijas. Dabar beveik nėra pilietinio judėjimo, kuris nekeltų klausimo, ką darysim su Lietuva. Ir kas jiems atsakys į šį klausimą? Visi žiūri į Jus. Atleiskite, Pone Premjere, bet turėtumėte žinoti, kad ateidamas į Seimą su kalba, nukreipta prieš nacionalinius susitarimus, ne tik (1) sužlugdėte anksčiau pasiektą šešių partijų susitarimą, (2) sunaikinote viltis, sukeltas rinkiminės kampanijos pažadų spręsti emigracijos problemą, (3) dar labiau pakirtote pasitikėjimą Seimu ir jo galimybe pratęsti pozityvų ankstesnių kadencijų įnašą į valstybės stiprinimą ir galų gale parodėte, kad (4) Valstiečių ir žaliųjų partijai ir šiandien menkai terūpi Lietuvos valstybės ir ją sukūrusios tautos ateitis. Nemanau, kad Jūs sąmoningai to siekėte. Bet iš tikrųjų tai buvo ėjimas ne tik prieš Valstybės, bet ir prieš savo paties interesus.
Nepaisant Jūsų netikėto nusišalinimo, Seimui vis dėlto užteko nuovokos priimti Nutarimą Nr. XIII-297 Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo. Jis pripažino, kad „pavojinga Lietuvos demografinė padėtis, nemažėjanti Lietuvos Respublikos piliečių emigracija ir mažas gimstamumas daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai bei kelia grėsmę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės tolesnei raidai“, kad „norint įveikti emigracijos keliamą iššūkį, reikia kovoti su esminėmis šio proceso priežastimis“. O tam reikalinga „lanksti, veiksminga ir orientuota į ateitį, skatinanti mūsų šalies piliečius susilaukti daugiau vaikų, neišvykti iš Lietuvos, o jau išvykusius – sugrįžti gyventi į Lietuvą politika“. Šis Nutarimas kartu įpareigojo Vyriausybę sudaryti „darbo grupę iš mokslininkų, valstybės pareigūnų, specialistų ir socialinių partnerių“, kuri parengtų ir iki 2017 m. gruodžio 1 d. pateiktų „Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti 2018–2027 metų Lietuvos demografinės, migracijos ir integracijos politikos strategijos ir Lietuvos piliečių grįžimo į tėvynę skatinimo programos ir gimstamumo skatinimo programos projektus“. Tai buvo geras ženklas.
Tiesa, jame atsirado ir pavojingų dviprasmybių. Net pats Nutarimo pavadinimas Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo lyg tyčia klojo pamatus ne permainų politikai, o permainų imitavimo politikai. Taikantis prie momento politinės konjunktūros, į vieną eilę čia buvo surašytos trys gana skirtingo aktualumo sąvokos: demografija, migracija ir integracija. Sudaryta regimybė, tarytum demografija mūsų šaliai būtų lygiai tiek pat svarbi, kaip ir pasaulinė migracija bei integracija. Toks junginys negalėjo tikti dokumentui, siekiančiam aiškiai nusakyti Valstybės politikos kryptį. Jeigu buvo norima kelti Valstybės ir tautos išsaugojimo uždavinį, migracijos suvaldymas ir integracijos uždaviniai turėjo tapti tik pagalbinėmis demografinės krizės įveikimo priemonėmis. Ant šitokio pamato nebuvo lengva kurti deramą demografinės krizės įveikimo strategiją ir programą. Paguodos teikė nebent tik tai, kad po ilgų kalbų demografinės politikos uždavinys vis tik buvo užduotas.
Pone Premjere, Jūs neslėpėte, kad šis darbas Jums buvo primestas. Todėl neskubėjote jo vykdyti. O įsikišus visuomeninėms organizacijoms, jį tiesiog permetėte Socialinio aprūpinimo ir darbo ministerijai. Bet kaip ir buvo galima manyti, šis atsakingas darbas buvo ne pagal jos jėgas. Sujaukti buvo tikrieji Valstybės prioritetai, paini užduotis, trūko informacijos, kokių kvalifikacijų žmones reikėtų sutelkti. Ministerijų atstovai daugiausia buvo atsitiktiniai žmonės, su kuriais mokslininkai nesurado bendros kalbos ir iš darbo grupės pasitraukė. Atkakliomis ministerijos pastangomis Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos projektas vis tik buvo parašytas. Jis pasiekė Vyriausybę.
Pone Ministre Pirmininke, Jūs pats paraginote visuomenę, kad ji teiktų pasiūlymus. Kai kas net patikėjo, kad Jūs norite tartis. Siuntė Jums siūlymus. Bet kaip jau minėta, į juos net nesureagavote. Įdomiausia, kad be rimtų svarstymų Strategiją priėmė ir Seimas, nors jos projektas visiškai atsitraukė nuo tų reikalavimų, kurie buvo būtini demografinės krizės įveikimui. Sunku pasakyti, kas čia jį apgavo. Solidi strategijos forma (gausūs statistiniai duomenys, lentelės, kreivės, išnašos ir pan.)? Mįslingas jos pavadinimas? Ar Jūsų autoritetas? Bet toks lengvas jo priėmimas geriausiai rodo, kad šį ilgą projektą nedaug kas tebuvo atidžiau perskaitęs. Ir todėl net nepastebėjo tų verbalinių manipuliacijų, kuriomis demografijos įveikimo tikslas buvo pakeistas pažadais spręsti šeimos, migracijos ir vyresnio amžiaus žmonių problemas.
Pone Premjere, visi gerai žino, kaip šiandien Lietuvoje yra įkaitintos šeimos, migracijos ir pensinio amžiaus žmonių temos. Labai tikėtina, kad jos ir užbūrė Seimą taip, kad jis net nepastebėjo, jog Strategijoje jos beveik neturi nieko bendra su demografinės krizės įveikimu. Žinoma, Strategijoje yra gerų dalykų. Yra net visai teisingai pasakyta, kad skirtingos priežastys nevienodai veikia demografinius procesus. Ir dėl to pagrįstai į priekį iškeltos pačios grėsmingiausios: pirmoje vietoje – emigracija, antroje – gimstamumas, trečioje – mirtingumas. Bet kam reikalingas šis principinis postulatas, jeigu jo niekur nebuvo laikomasi? Atrodytų, kad pripažinus šią realybę, turėjo būti atskleistos emigracijos bei mirtingumo augimo ir gimstamumo mažėjimo priežastys. Ir šis išaiškinimas kartu turėjo motyvuoti tris pačius svarbiausius, bet anksčiau jokiuose valstybės dokumentuose nepaminėtus, politikos prioritetus, kurių pagalba būtų pradėtas vis labiau gilėjančios demografinės krizės stabdymas. O pagal šią demografinės politikos strategiją reikėjo pradėti ir visų kitų jau egzistuojančių strategijų derinimą. Tik šito, kaip matyti, nei Jūs, nei Seimas daryti nenori. Gal ir bijo?
Ar ne dėl to Strategijos autoriai, net visai sąžiningai iškėlę demografijos krizės priežastis, imasi gana keistų manipuliacijų: „emigracija“ be jokių motyvų pakeičiama migracija, „gimstamumas“ – šeima, o „mirtingumas“ – vyresnio amžiaus žmonių reikalais (!). Dar labiau šių priežasčių laukas sujaukiamas savotiškais tikslais. Migracijos tikslu paskelbiamas „valstybės poreikius atitinkantis migracijos srautų valdymas“, šeimos politikos tikslu – „šeimai palankios aplinkos kūrimas“; o vyresnio amžiaus žmonių politikos tikslu – „ galimybės vyresnio amžiaus asmenims integruotis į visuomenę“. Taip atsirado, kaip dabar įprasta sakyti, „hibridinė“ Strategija, kuri jau negalėjo būti nei Dievui žvakė, nei velniui žarsteklis.
Pirma, emigraciją pakeitus migracija, o migraciją suvedus į „valstybės poreikius atitinkantį migracijos srautų valdymą“, buvo užtamsintas tikrasis emigracijos pavojus Tautos ir Valstybės likimui. Buvo supainioti konstituciniai Valstybės ir Tautos santykiai, tikslai sukeisti su priemonėmis ir net legitimuota autoritarinio valdymo galimybė. Lietuvos Konstitucija pagrįstai skelbia, kad Valstybę kuria Tauta. Vadinasi, Tauta yra suverenas, o valstybinė organizacija yra tik priemonė, privalanti užtikrinanti jos saugumą, taigi ir išgyvenimo bei išlikimo galimybes. O Strategija, vietoj Tautos išsaugojimui skirto emigracijos stabdymo ir reemigracijos procesų skatinimo, siūlo tik „valstybės poreikius atitinkantį migracijos srautų valdymą“. Strategijai rūpi visai ne valstybės kūrėjų saugumas ir išlikimas, o tik jų instrumentinis panaudojimas dabartinės valstybės, tiksliau sakant, valdžios konjunktūriniams reikalams tvarkyti.
Antra, gimstamumo problemas pakeitus šeimos reikalais, o šeimos reikalus suvedus į palankios aplinkos kūrimo tikslą, ne tik nukreipiamas dėmesys nuo svarbiausių gimstamumo priežasčių (moterų karjeros, jų emancipacijos, vėlyvų vedybų, masinių skyrybų, abortų ir pan.), bet ir imami kelti nieko bendra su gimstamumu nesusiję uždaviniai, kaip antai: „ugdyti šeimos narių gebėjimus spręsti psichologines ir socialines problemas“, „sudaryti sąlygas lygioms vyrų ir moterų teisėms, pareigoms ir galimybėms“ ir pan. Ir apskritai naivu manyti, kad kurdami šeimai palankią aplinką, galėsime esmingai padidinti gimstamumą ir sumažinti demografinę krizę. Jeigu tai būtų tiesa, didžiausias gimstamumas būtų Vakarų Europoje ir JAV, o mažiausias – Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Bet yra kaip tik atvirkščiai: mažiausias gimstamumas yra kaip tik ten, kur žmonės turi palankiausias gyvenimo sąlygas. Jeigu esamomis sąlygomis bus didinamas gimstamumas, jis tik padidins emigracijos srautus.
Trečia, vietoj mirtingumo priežasčių aiškinimo, yra pateiktas pats paradoksaliausias strateginis hibridas, kurį aptarti be ironijos ypatingai sunku. Seimas, įtraukdamas politiškai korektišką „integracijos“ terminą į savo Nutarimą, tikriausiai jį siejo su globalios migracijos procesu. Tuo tarp Strategijos autoriai šį terminą pritaikė vyresnio amžiaus žmonių suaktyvinimui, kuris nusakomas šiais uždaviniais: „užtikrinti mokymosi visą gyvenimą galimybes“, „stiprinti kartų santykius ir plėtoti savanorišką vyresnio amžiaus asmenų veiklą“ ir pan. Pirmiausia tokio tikslo taikymas vyresnio amžiaus žmonėms yra neteisingas. Kas jau kas, o tokio amžiaus žmonės yra labiausiai integruoti į savo kultūrą ir labiausiai pilietiški. Mažiausiai integruoti jaunieji žmonės, dėl to jie taip lengvai palieka savo gimtuosius namus ir įsikuria svetimuose kraštuose. Vadinasi, labiau reikėtų pasirūpinti jų integracija, kad jiems rūpėtų įsikurti savo krašte. Bet nei vienas, nei kitas atvejis neturi nieko bendra su mirtingumo priežastimis ir jo sumažinimo tikslais.
Pone Ministre Pirmininke, šio laiško rašymas ilgai užtruko: vis buvo laukiama ir tikimasi, kad galbūt įvyks koks nors Jūsų persiorientavimas. Juk Jūs esate ne tik ambicingas, bet ir protingas žmogus. Net iš artimos aplinkos Jums kas nors galėjo pašnibždėti, kad ši Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategija bus gryna demografinės krizės įveikimo imitacija. Bet permainos neįvyko. Ką tik Vyriausybė parengė šios Strategijos įgyvendinimui skirtą programą. Tai ką dabar turime? Nei gyvybiškai būtinos Tėvynės gynimo strategijos, nei galimybės sustabdyti pinigų paleidimo vėjais, nei Valstiečių ir žaliųjų partijos pažadų įgyvendinimo.
Atleiskite, kad šį laišką tenka skelbti tokiu neramiu metu. Be ką daryti tiems, kurie visa tai matė ir kantriai stebėjo, kaip formavosi ši avantiūra? Dar tylėti? Neturime vilties, kad šis laiškas galėtų pakeisti Jūsų galvojimą. Bet gal jis prisidės bent prie tų žmonių apsisprendimo, kurie pradėjo jau gana atsakingai galvoti apie gimtojo krašto likimą.
