Vasario 17 d. parašiau laišką prezidentei. Nes per televiziją Lietuvos prezidentė, VRK pirmininkas ir „nusipelnę“ Lietuvai politikai kaip susitarę vienu metu pranešė Lietuvos žmonėms naujieną, kad referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams organizatoriai apgavo žmones. Jie, anot jų, siekdami šio referendumo iš tikrųjų siekia išstojimo iš ES. O žemę parduoti mes (Lietuvos žmonės) sutikome balsuodami prieš vienuolika metų už stojimą į ES. Keista, tačiau mano žiniomis, kai kas iš referendumo organizatorių ketina dalyvauti Europarlamento rinkimuose. Nesuprantu, kaip galima vienu metu norėti atsiskyrimo nuo Europos ir siekti posto Europos parlamente? Tai kas čia ką meluoja ir kokiu tikslu?
Laiške rašiau „…aš tame referendume taip pat balsavau už stojimą į ES, bet jokios sutarties nemačiau. Mačiau ir girdėjau tik gausią agitaciją per televiziją, radiją, spaudoje kaip naudinga Lietuvai įstoti į ES. Buvo daug kalbama apie tai, kad po įstojimo į ES Lietuvos žmonės sulauks didelės finansinės paramos ir ta parama pasieks KIEKVIENĄ ir pajus KIEKVIENAS!…”.
Supratęs, kad prezidentė elgiasi nesąžiningai paprašiau, kad ji atsiimtų savo kaltinimus referendumo organizatoriams ir nesinaudotų tokių žmonių, kaip aš, sąžiningai balsavusių už įstojimo į ES vardu, nes įstojimo į sąjungą rezultato aš dar nepajutau. Ir nors per paskutinius vienuolika metų net kelis kartus pakėliau savo profesinę kvalifikaciją, darbo atlyginimas didėjo, bet perkamoji pinigų galia ir galimybės gyventi geriau šiuo metu žymiai mažesnė nei prieš įstojant į ES. Dirbu vis daugiau, o galimybių ORIAI GYVENTI turiu vis mažiau! Gal tai buvo suplanuota pagal ES sutartį?
Nustebau, kad iš karto kitą dieną gavau atsakymą, tiesa, ne prezidentės, bet Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus vedėjos Genės Lukaševičienės. Laiškas gražus, bet ne į temą. Vėl atrašiau pakartojęs prašymus patikslindamas, kad noriu aiškaus atsakymo: patenkins prezidentė mano prašymus, ar ne? Pakartotino atsakymo laukiu iki šiol.
Matyt, viskas dėl tos paslaptingos sutarties
Girdėjau, kad tai daugiau nei 3000 psl. dokumentas. Neskaičiau jos, bet gerai suprantu, kad pasirašytas sutartis reikia vykdyti, net jei su visomis sąlygomis prieš tai nesusipažinai. Esu Lietuvos žemutinės klasės atstovas, žemės neturiu ir tiesą sakant man visai būtų nesvarbu, kas tą žemę kam parduotų. Bet aš balsuodamas už ES žinojau, kad sutartyje yra sąlyga Lietuvos valstybei: palaipsniui keičiant tam tikrus įstatymus užtikrinti ORŲ GYVENIMĄ Lietuvos žmonėms, kaip Europos sąjungos piliečiams. Jis dar neužtikrintas, bet Lietuvos valdžios atstovai siekia kuo greičiau įvykdyti ES sutarties sąlygą dėl žemės. Kažkas čia ne taip, ar ne?
Manau, kad taip daroma, todėl, kad Lietuva visus vienuolika metų ES duodavo suklastotas ataskaitas apie gerėjantį gyvenimą, gerėjančias socialines garantijas, atseit mažėjantį skurdą, lyg įrodydama, kad jau užtikrino orų europietišką žmogaus gyvenimą Lietuvoje ir jau galima pabaigti paskutinę sutarties sąlygą: leisti pardavinėti laisvai žemę, nes vienodai su kitų ES šalių piliečiais praturtėję lietuviai gali lygiomis teisėmis konkuruoti įsigydami bet kokį turtą bet kokioje ES šalyje.
Nereikia būti labai išmintingam, jog suprastum, kad dėl kažkokio referendumo nepalankių išvadų tuoj pat kažkoks Briuselio biurokratas nepaims rašiklį ir tą pačią minutę neišbrauks Lietuvos iš ES žemėlapio. Juk į ją šitiek investuota! Jei šis referendumas toks svarbus – tai mums nepanorus parduoti žemę užsieniečiams – mes susilauksime garbingų svečių iš Briuselio. Ir tada neduok Dieve, tie svečiai realiai supras kas visus tuos metus darėsi Lietuvoje ir kad niekas nebuvo padaryta pagal sutartį, kad būtų užtikrintas ORUS GYVENIMAS.
O kas tas orus gyvenimas?
Priešingai, nei visiems meluojantys proto gumbai užkalniai, orus gyvenimas yra konkreti matematiniais skaičiavimais, remiantis statistiniais vienetais pagrįsta sąvoka, bei Žmogaus teisių konvencijos bei ES numatyta sąlyga, kurią privalo užtikrinti žmonėms kiekviena valstybė, pasirašiusi Žmogaus teisių konvenciją, bei ES sutartį. Pinigine – turtine prasme tai reiškia, kad valstybė tam tikrų įstatymų dėka turi užtikrinti ne tik valstybiniame, bet ir privačiame sektoriuje tokį, net ir minimalų uždarbį, kurio turi pakakti žmogui išsinuomoti būstą, arba pasiimti būsto paskolą, apsimokėti visus mokesčius, pavalgyti, apsirengti ir dar turi likti apie 30% pinigų jo vartotojiškoms reikmėms. Vidutinė būsto paskola turėtų būti apie 20-25% vidutinio atlyginimo. Vadinasi Lietuvos sąlygomis šiuo metu vidutinis atlyginimas, remiantis vidutinės būsto paskolos dydžiu, turėtų būti apie 3000 Lt, o minimalus netoli 2000 Lt (tikslių duomenų dabar neturiu, paskutinius skaičiavimus buvome atlikę 2008 m, kurių teisingumą žodžiu patvirtino ir keli žinomi bankininkai, tačiau pasakė „jie negalės dirbti, jei mes paviešinsime skaičiavimus, o jie patvirtintų skaičiavimų teisingumą. Viskas priklauso nuo politikos…“).
Realiai, jei Lietuva būtų nuosekliai vykdžiusi ES sutarties sąlygas, tai prieš leisdama laisvai pirkti parduoti žemę, turėjo:
Sumažinti iki dešimties kartų ne didelius, bet milžiniškus mokesčius nuo Lietuvos smulkiojo verslo, kad pastarieji galėtų mokėti bent minimalų šiuo metu apie 2000 Lt (kuris realiai turėtų būti) atlyginimą;
Tik keliais procentais padidinti stambiojo verslo mokesčius, kuris šiuo metu moka net mažesnius mokesčius už tūkstantį kartų mažesnes smulkias įmones (pavyzdžiui pridėti 1% apyvartos mokestį);
Įvesti progresinius mokesčius;
Pakeisti įstatyminę bazę savanoriškos veiklos taikymui kai kuriose viešas paslaugas suteikiančiose įmonėse, kurios yra svarbios žmonių gyvenimui, bet dėl mažo pajamingumo niekaip finansiškai negalėtų mokėti minimalaus šalyje numatyto atlyginimo. Pavyzdžiui 2010 m. man teko mokytis viename iš svarbiausių pasaulyje Šiaurės Velso kalnų mokymų centre, ruošiančiame net pasaulinio lygio geriausius kalnų gelbėtojus ir instruktorius. Dauguma darbuotojų pasauliniame centre savanoriai. Jie negauna atlyginimo, bet jais pasirūpinta, kad turėtų kur gyventi, ką valgyti (ne blogiau nei 5* viešbutyje Lietuvoje), nereikia mokėti už paslaugas, gauna dienpinigius smulkioms išlaidoms, pilną socialinį draudimą ir gyvybės draudimą už darbą pavojingose sąlygose. Išlaidos tokio darbuotojo (savanorio) išlaikymui tokioje darbovietėje yra mažesnės nei mokant jam atlyginimą – bet jis viską turi, valstybė nepraranda nieko, sporto ir laisvalaikio paslaugos centre klientams pigesnės nei Lietuvoje ir centras pats išsilaiko!
Galėčiau vardinti ir vardinti neįvykdytas ES sutarties oraus gyvenimo sąlygas, kurias reikėjo įvedinėti Lietuvoje palaipsniui, nesudarant staigaus ekonominio šoko, bet gerinant Lietuvos žmonių gyvenimo kokybę. Visoms Europinio oraus gyvenimo sąlygų užtikrinimo galimybėms Lietuva turėjo ir turi visą potencialą. Bet elitas matomai pamatė kitą galimybę: pateikinėti realybę neatitinkančius statistinius duomenis ir savintis ES paramą savo „viešpatavimo stiprinimui“.
Kodėl taip įvyko?
Kažkas ne taip su mūsų Konstitucija, neaišku, kam ji buvo kurta, neaišku kieno interesus ji užprogramuota ginti (aišku, ne vargšus). Bet painiava su valdžios siekiu ir galimybėmis klastoti statistinius duomenis glūdi ir joje.
Kai Lietuva išsikovojo nepriklausomybę ir Konstitucijos kūrėjai kūrė svarbiausius įstatymus, pagal kuriuos turėtume gyventi – susidūrė su dilema. Lietuva dar nebuvo pasirašiusi Žmogaus teisių deklaracijos, kuri teigia, jog kiekviena valstybė turi užtikrinti orų gyvenimą savo piliečiams ir kas turi būti užtikrinta. Mūsų valstybės kūrėjai į Konstituciją įrašė savo “oraus gyvenimo” užtikrinimo sąlygas. Jie nusprendė, kad būsto turėjimo, galimybės įsigyti sąlyga bus per sunki Lietuvos valstybei (tarsi mes gyventume Afrikoje ir galime miegoti po palmėmis). Jie matomai nusprendė, kad Konstitucija turi labiau ginti turtingąjį elitą. Todėl Lietuva užtikrindama orų gyvenimą sieks, kad žmonės gautų tokį atlyginimą, kad galėtų už jį pavalgyti, apsirengti bei susimokėti svarbiausius mokesčius.
Taigi savaip Lietuvos traktuojamo oraus gyvenimo užtikrinimo dydis (finansine prasme) yra viena iš reikšmingų sąlygų, kuri padeda mūsų valstybei suvelti šalies statistinius duomenis, pagal kuriuos Lietuvos žmonių pragyvenimo lygis vertinamas aukščiau negu Anglijos, o žemiau skurdo gyvenančių žmonių procentas mažesnis nei ES vidurkis! Krizės laikotarpiu matematiškai skurdo riba buvo nuleista net kiek žemiau nei 700 Lt. Pagal mūsų nepakeistą Konstituciją tų pinigų turėtų užtekti pavalgyti, susimokėti už dujas, elektrą ir pan. Tačiau net ir išsinuomoti legaliai būsto (kas privalomai turi būti užtikrinta ES) šių pinigų jau neužtektų. Jei skurdo riba Lietuvoje būtų skaičiuojama pagal ES oraus gyvenimo standartus – ji būtų beveik dvigubai didesnė, beveik siektų Lietuvos atlyginimo vidurkį, o šalies socialinė padėties statistinis vertinimas dėl neįvykdytų ES sutarties sąlygų tiesiog atrodytų katastrofiškai!
Viskas dėl to, kad kažkas labai labai nenori keisti nežinia kam (tik ne paprastiems žmonėms ir ne pensininkams) tarnaujančios Konstitucijos sąlygų.
Pilietis Kęstutis Dringelis
