Gintaras Mikšiūnas
Šią nedidelę savaitės apžvalgą pradėsime ne nuo kandidatų į prezidentus gausos aptarimo, kas neabejotinai yra aktualija, bet nuo paskutinio lapkričio 16 d. Seimo plenarinio posėdžio, kuriame dviems opozicijai priklausantiems parlamentarams Petrui Gražuliui ir Remigijui Žemaitaičiui buvo uždėti erškėčių vainikai. Detalesnę informaciją apie tai rasite centrinėje žiniasklaidoje. Na, o dabar – šioks toks nestandartinis komentaras.
Toliau šie du parlamentarai, kol kas dar ne „ex“, kantriai neš daugumos uždėtą kryžių į savas golgotas. Kiekvienam iš jų – stacijų skaičius individualus. Todėl, kad netolerancija netoleruojama. Ir taškas. Tačiau kaip šitas cirkas atrodo iš šalies, Seimo posėdžio dalyviai bei šios komedijos gausūs žiūrovai prie žydrųjų monitorių net nesusimąstė.
Reginys neabejotinai prikaustė dėmesį, tad pasiėmus traškučių ir kolos bei susirangius ant svetainės sofos, trumpam pamiršus klaikiai baisias „eso“ sąskaitas, stebėjomės, piktinomės, bjaurėjomės, keikėmės, lyg žiūrėdami brangiai išreklamuotą, tačiau lūkesčių nepateisinusį Hollywoodo trilerį.
Nejučia ranka pati suranda arčiausiai gulintį smartfoną ir google langelyje ima dairytis bilietų į kokį nors lėktuvo reisą iš Lietuvos tik į vieną pusę. Tai tik nevalyva emocinė reakcija, nes smegenys nebesuvirškina.
Po Pakso skandalo praėjus beveik 20 metų, Lietuvoje to dar nebuvo. Covido eroje suklestėjusi atšaukimo kultūra (cancel culture) užpildė kantrybės taurę iki pakraščio su kaupu, tad pagauni save, jog esi absoliučiai netolerantiškas šiam ne tik reiškiniui, bet ir pačiam sau, vien už tai, kad 5 juslės priverstos fiksuoti visišką nesąmonę, o pabėgti – neturi kur. Iš kiekvieno arbatinuko kalbama apie tą patį.
Kas gi ta madingoji atšaukimo kultūra, su kuria rizikuojame susidurti kasdien, vos tik socialiniuose tinkluose pakeliame storąjį pirštą? Paaiškinsiu rajono žmonėms, kas gi tai yra, kad kitą kartą, susidūrę su šiuo reiškiniu darbovietėje ar miegamajame, galėtumėte sau paaiškinti, kodėl bijote, kodėl apniko depresija ir nebeturite ūpo toliau normaliai gyventi.
Tai – tam tikra naujausia terorizmo rūšis, „netolerancijos netoleravimas“, kurios jūs negalite pačiupinėti pirštais, bet ji – visur: už pirmo pasitaikiusio kampo, skambanti iš kiekvieno surūdijusio lygintuvo. Tai reiškinys, kai dėl kokių nors veiksmų ar pasisakymų viešas, neviešas žmogus arba organizacija patiria masinį gėdinimą ir puolimą socialiniuose tinkluose bei, savaime suprantama, realiame gyvenime.
Staiga jus pašalina iš draugų grupės, todėl, kad nesivakcinavote, o gal turėtoje 4 vakcinas, bet nepasigyrėte „draugams“, jog turėjote galimybių pasą, o dabar – tyčia ar netyčia „palaikinote“ Žemaitaitį, Raskevičių, Šimonytę arba Gražulį. Gal dėl išsiblaškymo ar užmaršumo neužsidėjote Ukrainos ar Izraelio vėliavėlių? Jokio skirtumo. Kažkas pamatė, tarkim, darbdavys biudžetinėje įstaigoje, kur akcininkas savivaldybė, paskundė, kaip komjaunimo laikais, ir jūs – jau už „naujojo normalumo“ ribos.
Pamenate, covido laikais buvo atsiradęs toks keiksmažodis – „naujasis normalumas“? Taip. Atspėjote. Dabar yra normalu tai, kas anksčiau atrodė nenormalu, juo labiau – nepakenčiama ir žiauriai toksiška.
Smegenų nuodai dabar madingi. Atsiradus socialinio reitingo sistemai, o tai neabejotinai kada nors ateis iš Kinijos ir į Lietuvą su pigia elektronika, tiesiog už gražias akis neteksite darbo, pajamų, nepateksite į prekybos centrus, vaikai negalės eiti į mokyklas. Būsite oficialiai „cancel‘inami“, jeigu tai, apie ką galvojate ar kalbatės su draugais ar giminaičiais prie šventinio vaišių stalo, parašysite viešai į savo „istorijas“. Juk patys socialiniai tinklai kviečia: „parašykite ką galvojate“, kaip kokioje čekistų apklausoje. Laukia, kada kas nors išsišoks, o tada – per galvą.
Tačiau dabar tokio siaubo, ačiū Dievui, dar nėra – jus tiesiog pasmerks ir uždės erškėčių vainiką kartu su kryžiumi, kaip Gražuliui ir Žemaitaičiui. Temų sąrašas kol kas neilgas: Žydai, Ukraina, LGBTQ+ & Co, vakcinos, Europos Sąjunga.
Pašalinimo iš socialinės grupės forma paprasta: galite būti „užbanintas“ internete, socialiniuose tinkluose arba gyvai. Jūsų „postai“ gali būti trinami be paaiškinimo. Tai tam tikra persekiojimo forma, kai imamasi sąmoningai ignoruoti ir stumti netinkamas personas iš viešosios erdvės. Dažniausiai tokias reputaciją griaunančias reakcijas sukelia nekorektiškas galios pozicijoje esančiųjų kalbėjimas apie pažeidžiamas visuomenės grupes, tačiau „atšaukimas“ gali grėsti ir už politines ar kitokias pažiūras.
Dažniausiai atšaukimo kultūrai pasireikšti nereikia argumentų ar įrodymų. Remiamasi nuogirdom. Faktai nereikalingi. Įstatymai ir konstitucija – taip pat bejėgiai. Tam reikalinga konsoliduota visuomenė ar jos dalis, pavyzdžiui, trolių fermos, kuri, lyg nuo Dievo ar Kosmoso, žino tiesą paskutinėje instancijoje. Socialiniuose moksluose tokios visuomenės vadinamos spiečiaus tipo intelektu. Kas tai yra? Tai yra grupė individų, kurių, kaip sakoma dainoje „širdys plaka vienu ritmu“. Religijų tyrinėtojai tai pavadintų tiesiog banalia sekta.
Pavyzdys – sekta, užvaldanti socialinius tinklus, kuri stengiasi daryti kiek įmanoma didesnę įtaką visoms kitoms neva neteisingoms grupėms. Ryšių su visuomene mokslas siekia atpažinti tokias grupes, jas kurti ir jomis naudotis.
Bet yra dar viena didžiulė problema, kuri dažnai vadinama „spiečiaus sankcija“. Tai reiškia, jog spiečiaus tipo visuomenei, jei ji siekia konkrečių interesų, teisė ir Konstitucija yra antraeiliai dalykai. Gal žmogus, liudydamas savo neleistinas tiesas ir teisiškai viską daro, tačiau spiečiaus sankcija – aukščiau bet kokios teisės ir moralės. Jei žmogus ar grupė, nors ir elgiasi pagal įstatymo raidę, bet neatitinka reikalaujamų normų, jis ar jie tiesiog pašalinami, išstumiami lauk.
Dėl šios priežasties mes ir susiduriame su nuožmiu spaudimu priimti į save „tiesas“, kurios genetiškai nedera su vidiniu žmogaus pasauliu. Todėl, matant visa tai, ir norisi keiktis, nes viešai pasakyti – nebegali. Todėl ir sakoma, jog sovietmečio pabaisos sugrįžta, nes Gražulio ir Žemaitaičio pavyzdžiai (aš nesu asmeniškai jų šalininkas) pirmiausia skirti ne šiems asmenims nubausti, bet įspėti mus visus, kur yra „spiečiaus“ ribos.
Kitaip tariant, šie du atvejai yra edukaciniai su tikslu formuoti ateityje nuspėjamą visuomenę, kuri bijotų peržengti leistinas ribas.
Man asmeniškai tai nepriimtina. O Jums?
