Vytenis Paulauskas
Valdant valstybę labai svarbu yra priimti teisingus sprendimus. Jeigu tie sprendimai teisingi, valstybė klesti, žmonės gerai gyvena, jeigu jie klaidingi, valstybė žlugdoma, žmonės skursta.
Laikoma, kad tobuliausia valstybės valdymo forma yra demokratija. Tokiu atveju dauguma žmonių demokratiškai išrenka valdžią, kuri savo ruožtu savo daromus sprendimus derina su visuomene.
Vis dėlto tokiu atveju kyla klausimas – ar visada dauguma yra teisi? Visuomenei dažnai trūksta kompetencijos įvairiais klausimais, ji vadovaujasi stereotipais, kurie būna labai abejotinos vertės. Todėl rasti tinkamą sprendimą gali padėti diskusijos, kuriose galėtų pasisakyti skirtingas pažiūras turintys asmenys, kurie yra specialistai tose srityse, dėl kurių diskutuojama.
Deja, praktiškai būna taip, kad jeigu kokios nors diskusijos ir vyksta, tai jų metu nieko konstruktyvaus nebūna nutariama. Arba diskutuojantys asmenys pasikalba ir išsiskirsto, nei trupučio nepakeitę savo ankstesnės nuomonės, arba diskusija būna tik formalumas, norint parodyti, kad valdžia su visuomene tariasi, nors iš tikrųjų nei į specialistų, nei į visuomenės pastabas visiškai nereaguojama.
Pavyzdžiui, Medikų sąjūdžio vadovė radijo laidoje sakė, kad Sveikatos apsaugos ministerija nesitaria su specialistais, neatsižvelgia j jų pastabas, į jas visai nekreipia dėmesio, ministeriją tos pastabos tik erzina. Tame nėra nieko naujo. Valdžia šiuo atveju, kaip dažniausiai ir būna, vadovaujasi principu: „Aš viršininkas, tu – kvailys“. Šiuo atžvilgiu dabartinis ministras A. Dulkys niekuo nesiskiria nuo buvusio ministro A. Verygos.
A. Verygos liniją tęsia ir A. Dulkys
A. Veryga galvojo, kad, norint pagerinti sveikatos apsaugą Lietuvoje, būtina uždaryti kuo daugiau rajoninių ligoninių. A. Dulkys taip pat svarbiausiu savo uždaviniu laiko rajoninių ligoninių sunaikinimą. A. Veryga prievartavo ligonius gydytis tik pačiais pigiausiais vaistais, ignoruodamas tiek gydytojų, tiek ir ligonių aiškinimus,kad ne visada tie vaistai jiems tinka. A. Dulkys taip pat kaitalioja kompensuojamųjų vaistų sąrašą, todėl ligoniai, išbraukus jiems reikalingus vaistus iš to sąrašo, turi mokėti kelis kartus daugiau negu anksčiau – pilną vaisto kainą. Nei ministrui, nei valdininkams nerūpi ligoniai, jie nori tik žūtbūt sutaupyti ligonių sąskaita.
Ligonių kasų darbuotojų atlyginimai priklauso nuo sutaupytų Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Todėl Ligonių kasos mažina ligonių gydymo ligoninėse dienų skaičių. Tokiu būdu sutaupoma lėšų, nes ligonių ilgiau laikyti ligoninėse, negu nustatyti normatyvai, negalima. Ligonių kasų darbuotojams nesvarbu, ar ligoniams užtenka to nustatyto normatyvinio laiko pagyti, jiems svarbu iš tokiu būdu sutaupytų lėšų pasididinti savo atlyginimus.
Kad mokytojai patys išsibėgiotų
Panašiai yra daroma ir Lietuvos švietimo sistemoje. Įvedus etatinį darbo apmokėjimą, mokytojams buvo didinamas darbo krūvis, tokiu būdu bloginant jų darbo sąlygas ir „keliant“ mokytojų darbo našumą. Dabar jau ima jaustis ir tokių veiksmų rezultatas. Vilniaus licėjaus direktorius S. Jurkevičius radijo laidoje sakė: „Visoje Lietuvoje yra mokytojų trūkumas“. Taigi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pasiekė to, ko ir norėjo. Juk iki šiol visi ministrai, kurie vadovavo Lietuvos švietimui, galvojo, kad pagrindinė problema švietime yra per didelis mokytojų skaičius, ir darė viską, blogindami mokytojų darbo sąlygas, kad tas skaičius būtų sumažintas, kad mokytojai patys išsibėgiotų.
Taip pat, kaip ir sovietiniais metais
Nors daugelis dabartinių Vyriausybėje dirbančių valdininkų yra jauni ir jie nežino apie tai, kaip buvo dirbama sovietiniais metais, tačiau nejučia jie daro tai, kas buvo daroma ir sovietiniais metais. Anuomet kiekvienais metais įmonių administracijos privalėdavo pakelti darbo našumą. Tuo tikslu dirbantiesiems būdavo apkarpomos darbo laiko normos, kad jie už tą patį atlyginimą atliktų daugiau darbo. Taip pat kiek nors etatų buvo sumažinama ir administracijoje.
Dabar taip pat darbo našumas didinamas didinant darbo krūvį medikams, gydytojams, o Vyriausybėje taip pat, imituojant darbo našumo didinimą, matyt, bus sumažintas skaičius esamų etatų, kurie yra laisvi arba kuriuos užima valdžiai nepatinkantys asmenys.
Švęsime valstybingumo praradimą?
Seimo narė P. Kuzmickienė pasiūlė panaikinti gegužės 1 dieną švenčiamą Tarptautinę darbo žmonių šventę, o vietoje jos nedarbo diena padaryti gegužės 3 dieną. Ši diena yra ypatinga tuo, kad daugiau kaip prieš du šimtus metų tą dieną buvo įteisintas Lietuvos nepriklausomybės, valstybingumo praradimas Lenkijos konstitucijoje. Nieko naujo. Lietuvos nepriklausomybės praradimas Lietuvos politikams, elitui yra šventė. Sovietiniais metais šventėme 1940 m. liepos 21 d. prarastą Lietuvos nepriklausomybę. Dabar švęsime dar anksčiau prarastą nepriklausomybę.
Siekis panaikinti Gegužės 1- osios šventę yra susijęs su ideologija. Ši šventė siejama su sovietmečiu, nors ji atsirado daugiau kaip prieš šimtą metų Amerikoje, kai Sovietų Sąjungos dar net ir nebuvo. O iš tikrųjų ši šventė yra susijusi su darbo žmonių kova už savo teises, kai toje kovoje buvo iškovota 8 valandų darbo dienos trukmė, kuri anksčiau buvo daug ilgesnė.
Sovietų Sąjungoje egzistavo proletariato diktatūra, todėl ir darbo dienos trukmė buvo 8 valandos. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje proletariato diktatūra buvo panaikinta, todėl darbdaviai nuolat teikė siūlymus prailginti darbo dienos trukmę nuo 8 iki 12 valandų, o savaitės darbo laiko trukmę padidinti nuo 40 iki 65 valandų. Neseniai žiniasklaida paskelbė, kad kažkokie darbdaviai siūlė darbą imigrantams iš trečiųjų šalių – dirbti reikėtų 12 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę už 300 eurų atlyginimą. Šis pavyzdys akivaizdžiai parodo, kodėl darbdaviai negali rasti darbuotojų, nors Lietuvoje yra 170 tūkstančių bedarbių, ir reikalauja leisti neribotą dirbančiųjų kiekį atsivežti iš užsienio, iš trečiųjų šalių. Juk gal kokiems nors atvykėliams iš Šri Lankos ar Pakistano ir 300 eurų atlyginimas yra pakankamai dideli pinigai. O jeigu jie jau atvyko į Lietuvą nemokėdami lietuvių kalbos, tai ką daugiau jie čia galės veikti – tegul dirba nuo ryto iki vakaro.
Ir dabar artėjame prie buvusios sovietinės tvarkos?
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas, kuris visada puikiai užuodžia, iš kur vėjas pučia, ir sugeba Lietuvos Konstituciją išaiškinti taip, kaip reikalauja politinės aktualijos – televizijos laidoje sakė, kad nuostatas, susijusias su homoseksualų reikalavimais, vis tiek teks įgyvendinti. Pasak jo, „šis įstatymas (partnerystės) nieko nekeičia, o tik padaro homoseksualius žmones laimingesniais“. Taip pat D. Žalimas sakė, kad „kol mes neišspręsime šio klausimo, tol mes būsime su V. Putinu“.
Tame taip pat nėra nieko naujo. Jeigu neturima rimtų argumentų, lengviausia oponentams priklijuoti valstybės priešo etiketę ir tada belieka tik įvykdyti nuosprendį – tą tariamą priešą arba pasodinti į kalėjimą už tėvynės išdavimą, arba taikyti jam įvairias administracines bausmes, arba jį viešai pasmerkti. Taip būdavo daroma sovietiniais laikais, panašu, kad ir dabar artėjame prie buvusios sovietinės tvarkos. Todėl šiuo metu kai kuriems Šeimų maršo organizatoriams iškeltos bylos, o A. Orlauskas, kuris pasisakė už tradicinę šeimą, susidedančią iš vyro ir moters, kuri įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucijoje, buvo išmestas iš darbo – iš valstybinės televizijos, kur jis „Dviračio žiniose“ parodijavo Kauno merą V. Matijošaitį. Dabar šį vaidmenį atlieka kitas aktorius.
Ką pamiršo D. Žalimas?
Nesunku prognozuoti, kad, esant totaliniam spaudimui tiek iš vietinių suinteresuotų grupuočių, tiek ypač iš užsienio, Lietuvoje bus ratifikuota ir Stambulo konvencija, bus priimtas ir Partnerystės įstatymas, įteisintos homoseksualų santuokos, leidžiant jiems įsivaikinti vaikus. Tačiau tai nereiškia, kad visos tos priemonės paveiks tik homoseksualus, padarys juos laimingesnius. Akivaizdu, kad ši ideologija skverbsis ir į kitas gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, „pažangieji“ Lietuvos kalbininkai sugalvojo, kad reikia net ir tokią konservatyvią sritį, kaip kalba, reformuoti pagal šią naują vakarietišką ideologiją. Tie kalbininkai įžvelgė, kad lietuvių kalba pažeidžia moterų teises, jas diskriminuoja, nes moteris vadinama žmogumi, nors, jų nuomone, ji turėtų būti vadinama žmoga.
Beje, gal D. Žalimas to nežino, bet rusų kalba labiau atitinka vakarietiškus standartus negu lietuvių kalba. Mat lietuvių kalboje visi daiktavardžiai yra arba vyriškos, arba moteriškos giminės, o rusų kalboje yra dar trečia – niekatroji giminė (nei vyriška, nei moteriška). Rusų kalboje yra trys žodžiai – „on, ona, ono“. Pirmus du žodžius į lietuvių kalbą galima išversti – „jis, ji“. O štai trečiajam žodžiui lietuvių kalboje vertimo nėra, nes jis niekatrosios giminės, kurios lietuvių kalboje nėra. Pavyzdžiui, rusų kalbos žodis „okno“ (lietuviškai – „langas“) yra niekatrosios giminės.
Europos parlamente – įdomios naujienos
Šiuo metu Europos Parlamentas pradėjo Europos Parlamento rinkimų reformą. Jos metu norima nustatyti kvotas, kiek į Europos Parlamentą būtų renkama vyrų, moterų ir net asmenų, kurie savęs nepriskiria nei vienai iš tų dviejų lyčių. Taigi tie, kurie savęs nelaiko nei vyrais, nei moterimis, jau gali ruoštis į EP, nes jie ten yra labai laukiami, jiems bus skirtos atskiros kvotos.
Lietuvoje visos gyvenimo sritys yra nuolat reformuojamos. Matyt, teks pagal vakarietišką (o gal rusišką?) pavyzdį reformuoti ir lietuvių kalbą. Šiuo metu lietuviški daiktavardžiai yra arba vyriškos, arba moteriškos giminės. Gal mokslininkai galėtų ištirti, kodėl, pavyzdžiui, kėdė yra moteriškos, o stalas – vyriškos giminės? Lygių galimybių institutas galėtų suskaičiuoti, kiek žodžių yra moteriškų, kiek – vyriškų, ir įtvirtinti lietuvių kalboje lyčių lygybę. Gal bus pagalvota ir apie lyčiai neutralių daiktavardžių įteisinimą lietuvių kalboje.
Pranašai
Paaiškėjo, kad Lietuvos konservatoriai geriau negu astrologai išpranašavo būsimus įvykius ir jiems gerai pasiruošė. Todėl dabar Lietuva bene vienintelė iš ES šalių tapo nepriklausoma nuo rusiškų dujų. Matyt, besiruošdami būsimiems įvykiams konservatoriai įvykdė ir vieną iš prieš tris dešimtmečius Vilniaus krašto autonomininkų keltų reikalavimų ir į lietuvių kalbą įsileido tris papildomas raides – W, X ir Q. Šiuo metu dvi raidės – Z ir V buvo paskelbtos Rusijos agresijos prieš Ukrainą simboliais ir buvo uždrausta Lietuvoje tuos simbolius vartoti. Manau, kad europarlamentaras V. Tomaševskis dabar, atsiradus galimybei, labai greitai pasikeis savo varde ir pavardėje esančią V raidę į W, ir jo nebus galima vadinti putinistu. O kaip reikės vadinti faktinį Lietuvos prezidentą V. Landsbergį, jeigu jo vardo pirmoji raidė yra taip pat V?
Taigi, raidę V lengvai galima pakeisti į W, o ką daryti su raide Z, kuri taip pat buvo uždrausta? Manau, kad vietoje jos galima vartoti X arba Q. Juk įvairiose kalbose taip pat parašytos raidės skaitomos skirtingai. Pavyzdžiui, lietuviška raidė J anglų kalboje rašoma taip pat J, tačiau skaitoma DŽ. Todėl lietuviškas Jonas anglų kalboje pavirsta Džonu ir pan.
Šuo ir kariamas pripranta
Dauguma žmonių pripranta gyventi visokiomis sąlygomis. Jie gyveno proletariato diktatūros sąlygomis, gyvens ir ant pjedestalo užkėlus šių laikų „madinguosius“. Iš dirbančiųjų demonstracijos gegužės 1 dieną dabar tyčiojamasi, užtat homoseksualų paradus valdžia skatina, jie kasmet būna vis gausesni, į juos kviečiami ir užsieniečiai. Vilniaus meras R. Šimašius uždraudė visus tradicinių šeimų rengiamus mitingus, susibūrimus mieste motyvuodamas tuo, kad jie neva kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. O štai gėjų paradai atseit stiprina Lietuvos valstybingumą, todėl jų organizuoti būtina kuo daugiau.
Politikai iš komunistų sėkmingai pasidarė aršiais antikomunistais. Manau, kad jie taip pat sėkmingai pakeis savo tradicinę orientaciją į netradicinę, jeigu tik užuos, kad tai jiems galės būti naudinga, padės kopti karjeros laiptais, įsirašyti į elito gretas.
